Savo skunde Strasbūro teismui buvusi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėja, remdamasi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą garantuojančia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, skundėsi, kad nagrinėjant bylą pagal jos ieškinį prieš prezidentą Valdą Adamkų dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš teisėjos pareigų jai nebuvo užtikrinta teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Jos teigimu, šią bylą nagrinėję keli Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai neužilgo buvo paskirti į aukštesnes pareigas.
Be to, A. Šimaitienė teigė, kad jai nebuvo užtikrinta nekaltumo prezumpcija, nes dėl senaties nutraukus jos atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo atliekant teisėjos pareigas, civilinę bylą dėl atleidimo ir neišmokėto atlyginimo nagrinėję teismai atmetė jos ieškinį, nurodę, kad bylos nutraukimas suėjus senaties terminams negali būti prilygintas išteisinimui.
Lietuvą EŽTT apskundusi buvusi teisėja taip pat skundėsi nuosavybės teisių pažeidimu dėl jai neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo jos teisėjos įgaliojimų sustabdymo iki atleidimo, nors tuo metu įstatymai numatė, jog turi būti sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką, jei teismo sprendimu teisėjas baudžiamojoje byloje nepripažįstamas kaltu.
Atsižvelgęs į tai, kad bylos teisėjams paskirstomos automatizuotai, pasinaudojant kompiuterine programa, o taip pat į tai, kad byloje nebuvo jokių įrodymų, kad tuometė prezidentė Dalia Grybauskaitė būtų dariusį spaudimą teisėjams, taip pat įvertinęs apeliacinės instancijos teismo argumentaciją dėl pareiškėjos pateiktų procesinių prašymų ir skundų, EŽTT neįžvelgė jokių teismo šališkumo požymių.
Nagrinėdamas pareiškėjos teiginius, jog du apeliacinės instancijos teisėjai buvo paaukštinti pareigose už prezidentei palankų sprendimą, susipažinęs su Vyriausybės pristatyta detalia teisėjų paskyrimo į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą procedūra, o taip pat atsižvelgęs ir į atitinkamų teisėjų profesinę ir akademinę patirtį bei šių teisėjų kandidatūrų vienbalsį palaikymą Teisėjų taryboje, EŽTT neturėjo abejonių dėl teismo nepriklausomumo.
Šioje byloje Vyriausybė teikė išankstinį prieštaravimą, įrodinėdama, jog A. Šimaitienės skundas buvo susijęs su būsimomis pajamomis ir todėl neišmokėtas atlyginimas įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu nėra „nuosavybė“, kadangi nuosavybę ji turėtų tik esant „teisėtiems lūkesčiams“ gauti neišmokėtą atlyginimą.
Tačiau Strasbūro teisėjai nesutiko su Vyriausybės pozicija ir pabrėžė, A. Šimaitienės reikalavimas sumokėti atlyginimą už įgaliojimų sustabdymo laiką rėmėsi Teismų įstatymo nuostatomis.
„Priimdami sprendimus, nacionaliniai teismai vadovavosi A. Šimaitienės atleidimo metu galiojusia Teismų įstatymo redakcija, pagal kurią negauto atlyginimo kompensacijai teisėjui pakako įrodyti, kad baudžiamasis persekiojimas negalimas arba teismo sprendimu baudžiamojoje byloje teisėjas nepripažįstamas kaltu“, – Vyriausybės atstovas EŽTT pranešė, kad Strasbūro teismas nusprendė, jog nacionaliniai teismai į savo vertinimą įtraukė papildomą įstatyminį reikalavimą dėl įgaliojimų sustabdymo pagrįstumo, kuris nebuvo numatytas vidaus teisėje.
EŽTT pažymėjo, kad jo kompetencija vertinti atitiktį vidaus teisei yra ribota, nes tai visų pirma atlieka nacionaliniai teismai, tačiau šioje byloje vidaus teismų argumentacijai pritrūko tikslumo ir nuoseklumo, be to, ji neatitiko įstatymo raidės, todėl, Strasbūro teismo manymu, nacionalinių teismų sprendimai buvo savavališki.
Be to, EŽTT manymu, pareiškėjai negalėjo būti atsisakyta sumokėti negauto atlyginimo dėl drausminės atsakomybės pritaikymo, kadangi vidaus teisėje nei įgaliojimų sustabdymo metu, nei A. Šimaitienės atleidimo metu nebuvo numatyta galimybė sustabdyti teisėjo įgaliojimus drausminio proceso kontekste, tokia galimybė vidaus teisėje buvo įtvirtinta tik vėliau.
„Todėl EŽTT nusprendė, kad A. Šimaitienė negalėjo numatyti, jog nesant apkaltinamojo nuosprendžio jai bus nesumokėtas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką, – pažymėjo Vyriausybės atstovas. – EŽTT konstatavo, jog A. Šimaitienės nuosavybės teisių apribojimas neturėjo teisinio pagrindo ir nebenagrinėjo, ar juo proporcingai buvo siekiama teisėtų tikslų.“
Nustatęs pareiškėjos nuosavybės teisių apribojimą, EŽTT atskirai nebenagrinėjo A. Šimaitienės skundų dėl galimo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.
Strasbūro teisėjai A. Šimaitienei priteisė reikalautą turtinės žalos atlyginimą už negautą teisėjos atlyginimą įgaliojimų sustabdymo laiku – 94 tūkst. 370 eurų.
A. Šimaitienė taip pat reikalavo 30 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimui – EŽTT manymu, buvusi teisėja neabejotinai patyrė neturtinę žalą, tačiau manė, jog būtų pagrįsta priteisti 6 tūkst. 500 Eur.
EŽTT taip pat netenkino A. Šimaitienės reikalavimo atlyginti 45 tūkst. 700 Eur bylinėjimosi išlaidų nacionaliniuose teismuose ir Strasbūro teisme, – pagal šį reikalavimą priteisė 5 tūkst. Eur, atsižvelgęs į byloje pateiktus dokumentus ir įrodymus apie faktiškai patirtas išlaidas ir jų būtinumą.
Šioje byloje EŽTT kolegijos pirmininkas, teisėjas nuo Danijos J.F. Kjølbro ir teisėjas nuo Lichtenšteino C. Ranzoni pateikė atskirąją prieštaraujančią nuomonę, kurioje nesutiko su daugumos nuomone, jog šios bylos aplinkybėmis buvo pažeistos A. Šimaitienės nuosavybės teisės.
A. Šimaitienė yra nuteista dėl padėjimo sukčiauti, dar 2017 m. Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti jai skirtą 7 tūkst. 530 Eur baudą.
Kaip yra pranešusi Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), dar 2011 m. kovo 1 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jį atlikę pareigūnai nustatė, kad buvusi teisėja suklastojo teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taip padėdama teisininkui S. V. naudojant suklastotą dokumentą apgaule įgyti 1,6 mln. litų (arba 464 tūkst. eurų) vertės žemės sklypą sostinės M. K. Čiurlionio gatvėje.
2012 m. vasario 14 d. šis ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir perduotas teismui.
A.Šimaitienė už teisėjo vardo pažeminimą 2011 m. iš pareigų atleista prezidentės D. Grybauskaitės dekretu. Prieš tai, 2006-aisiais prezidentas buvo sustabdęs jos, kaip teisėjos, įgaliojimus.
Anot STT, nustatyta, kad A.Šimaitienė vilkino su skolų išieškojimu susijusias bylas, o su butų privatizavimu lengvatinėmis sąlygomis, nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą susijusias bylas nagrinėjo aplaidžiai ir skubotai, vadovavosi neegzistuojančiais dokumentais, melagingais liudytojų parodymais.