Dalyba ir prekyba bylos medžiaga: populiarėjanti ir vis dar ne(pa)žabojama tendencija?

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netylantis informacinis šurmulys, susijęs su buvusio Seimo nario atžvilgiu pradėtu ikiteisminiu tyrimu ir jo atskleidimo aplinkybėmis, davė dingstį padiskutuoti apie daug šiurkštesnius, tikslingus ir didesnes pasekmes sukeliančius bylos medžiagos turinio paviešinimus, perdavimus žiniasklaidos priemonių atstovams, politikams ar kitiems asmenims, kurie neturi teisės nei gauti, nei viešinti tokių duomenų.

Jei, iš šono žvelgiant, minėto buvusio Seimo nario atveju duomenų (o, tiksliau, fakto apie pradėtą tyrimą) atskleidimas iš esmės įtakos turėjo tik tam, ar buvo būtina spręsti klausimą dėl neliečiamumo panaikinimo, ar viskas išsispręs paprasčiau, t. y. Seimo nariui pačiam atsisakius įgaliojimų, tai kiti atvejai, kai neišnagrinėtos bylos medžiaga atsiduria žiniasklaidos ir politikų rankose, sukelia gerokai sunkesnes pasekmes. Tačiau su tuo susijęs klausimas lieka tas pats: kas atsakingas už tokios medžiagos saugojimą ir kas turėtų prisiimti atsakomybę, jei ji nebuvo išsaugota.

Baudžiamosios bylos medžiaga renkama ir gali būti naudojama siekiant išimtinai baudžiamojo proceso tikslų

Baudžiamosios bylos duomenys renkami, saugomi ir tvarkomi turint labai aiškų ir konkretų tikslą – teisiškai, objektyviai ir profesionaliai įvertinti, ar buvo padaryta neteisėta veika, ir jei taip, teisingai ir tinkamai nubausti kaltininką. Jokie kiti tikslai šiuo atveju negali būti pateisinami ir toleruojami. Tą turėtų padėti užtikrinti ir baudžiamąjį procesą reguliuojantys teisės aktai: baudžiamąją bylą sudaranti medžiaga iki galutinio procesinio sprendimo įsiteisėjimo yra nevieša ir gali būti prieinama griežtai tik proceso dalyviams.

Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, byloje yra gausu teisę į privatų gyvenimą sudarančių duomenų, kuriuos saugoti nuo atskleidimo turi pareigą būtent pareigūnai, prokuratūra ir teismai. Informacijos apie privatų asmenų gyvenimą viešas paskelbimas žiniasklaidos priemonėse be tų asmenų sutikimo pažeidžia asmens privataus gyvenimo neliečiamumą ir daro didelę neigiamą įtaką tokių asmenų reputacijai. Be to, teisėsaugos institucijos privalo saugoti įtariamųjų, kaltinamųjų teisę į nekaltumo prezumpciją, kuri gali būti pažeista viešojoje erdvėje išsakant teiginius, leidžiančius daryti išvadą, kad asmuo yra kaltas padaręs jam dar tik inkriminuojamus veiksmus.

Duomenų saugojimu yra siekiama užtikrinti ir teisingą bylos išnagrinėjimą – siekiama apsaugoti liudytojus, kitus proceso dalyvius nuo informacijos taršos ir užtikrinti jų būsimų parodymų patikimumą. Mažai tikėtina, kad būsimas liudytojas, sužinojęs apie bylos aplinkybes ir tiriamas versijas iš spaudos, bus tiek pat patikimas, kiek jis galėtų būti duodamas parodymus tik apie tai, ką iš tiesų pats matė, girdėjo ar žino. Galiausiai, saugant bylos medžiagą nuo paviešinimo, siekiama apsaugoti ir bylą nagrinėsiančius teisėjus nuo informacinės taršos ir išankstinio socialinio bylos vertinimo, kurį atlieka neturinti tam reikiamų įgaliojimų ir kompetencijos žiniasklaida. Net ir profesionaliausias teisėjas gyvena ne vakuume: tendencingos ir subjektyvios žinios žiniasklaidos priemonėse negali nepadaryti įtakos jo išankstiniam vertinimui, o gal ir sąmoningam ar nesąmoningam norui įtikti visuomenei. Dar blogiau, kai tokias žinutes pastiprina politikų vertinimas.

Duomenų paviešinimo atveju teisėsaugos institucijos atsakomybės neprisiima

Nepaisant šių tikslų, bylos medžiagos išviešinimas žiniasklaidos priemonėse nereta situacija, o būdų, kaip tą užkardyti, pasirodo nėra arba jos neveiksmingos. Štai keliose pastarųjų metų didelį atgarsį sukėlusiose bylose dvi skirtingos žiniasklaidos priemonės buvo gavusios kaltinamuosius aktus, kuriuose esančią bylos medžiagą sudarė ir slaptais tyrimo veiksmais surinkta informacija, ir šią informaciją viešino rengdamos vadinamuosius žurnalistinius tyrimus dar iki byloje buvo pradėti įrodymų tyrimai. Abiem atvejais proceso dalyviai kreipėsi į teisėsaugos institucijas prašydami ginti pažeistas teises ir pradėti tyrimą. Vienu atveju prokuratūra apskritai neįžvelgė jokio neteisėtumo tokioje situacijoje, kitu atveju teigė negalinti imtis jokių veiksmų, kadangi žiniasklaidos priemonė atsisako išduoti savo šaltinį, iš kurio gavo kaltinamąjį aktą, o proceso dalyviai esą nebuvo įspėti dėl atsakomybės už tokių duomenų neatskleidimą, todėl nėra ką ir nubausti.

Taigi, atrodytų, kad teisėsaugos institucijos turi visas galimybes duomenis rinkti, tačiau jų apsaugoti – jau nebe. Akivaizdu, kad taip būti negali: tuo atveju, jei teisėsauga nepasirūpina bylos duomenų apsauga įspėdama dėl draudimo viešinti duomenis proceso dalyvius arba nenustato šį draudimą pažeidusiųjų, pareiga imtis priemonių ar prisiimti atsakomybę tenka būtent teisėsaugos institucijoms. Tokią poziciją yra suformavęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (pavyzdžiui, sprendimas byloje Craxi prieš Italiją, peticijos Nr. 25337/94).

Nors žiniasklaidos priemonės turi beveik neribojamą teisę saugoti savo informacijos šaltinį, tačiau lygiai taip pat turi ir pareigą laikytis jų veiklai aktualių teisės aktų reikalavimų. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje teigiama, kad neskelbtina informacija laikytina ir ta informacija, kuri pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir kėsinasi į teisminės valdžios nešališkumą. Dėl tokių žiniasklaidos veiksmų prokuratūra, kaip ir proceso dalyviai, turi teisę kreiptis su skundu į už neskelbtinos informacijos kontrolę atsakingą instituciją ir prašyti taikyti būtinas poveikio priemones neskelbtinos informacijos paskelbimo atveju. Tačiau šia galimybe teisėsaugos institucijos neskuba naudotis.

Tokios situacijos, kai žiniasklaidos priemonės, politikai gauna baudžiamosios bylos duomenis, juos viešina siekdami, paprastai, sau naudingų tikslų (įgyti populiarumą, patenkinti skaitytojų smalsumą ir pan.) silpnina pasitikėjimą teisine sistema, jos atskiromis institucijomis, taip pat neleidžia tikėtis, kad didelį atgarsį visuomenėje sukėlusios bylos bus išnagrinėtos objektyviai ir profesionaliai. Todėl belieka tikėtis, kad, siekiant brandžios ir patikimos teisinės valstybės statuso, bus atkreiptas deramas dėmesys ir į šias problemas tų valstybės pareigūnų, kuriems tokia pareiga ir priklauso.