Žurnalas TEISMAI.LT kalbina rašančias ir savo kūrybą leidžiančias Lietuvos teismų sistemos atstoves apie rašymą ir ką joms reiškia kūryba.
Eglė Kirilauskaitė, Vilniaus miesto apylinkės teismo lituanistė
Mano naujausia poezijos knyga „Anapus Stikso“ (2021 m.) apima pastarųjų ketverių metų kūrybinį laikotarpį. Tai – ketvirtasis mano kūrybos rinkinys. Jame publikuoti eilėraščiai psichologijos, romantinių patirčių, asmenybės tapsmo, menų sąveikos ir net teisėsaugos tematika. Patekti anapus Stikso man reiškia būti anapus mirties, anapus materijos lygmens ir anapus savo žemiško tapatybės ribotumo. Antikos mitologijoje priesaika virš Stikso upės buvo laikoma pačia tvirčiausia.
Poezija man visada prilygo tiesos sergėjimui. Tai – ne tik gyvenimo būdas ar saviraiškos forma. Poezija – tai galingas įrankis, apie tikrus ir teisingus dalykus kalbantis nuoširdžia menine kalba. Kartu poezija man yra alternatyva konformizmui, paliudijimas, kad galima gyventi, matyti ir jausti kitaip, savitai, nešabloniškai.
Poetinė kalba – tai galingas pasąmonės srautas, kuris aplanko pačiu netikėčiausiu metu ir nenuspėjamomis aplinkybėmis, belieka tik užrašyti. Eilėraščiai kartais nustebina mane pačią. Taigi, poezija – sveikas būdas pažinti savo pasąmonę, net tamsiausius jos užkaborius, ir nukreipti vidinę energiją menine linkme, kad ši neįgautų destruktyvių formų.
Poezija man taip pat yra būdas praplėsti realybės ribas. Tai – santykinai saugi erdvė savo vizijoms, lūkesčiams, fantazijoms įgyvendinti per meninę prizmę. Visa, kas neįmanoma mūsų tikrovėje, poezijoje įgauna meninį pavidalą. Šiuo požiūriu poeziją laikyčiau savotišku paraleliniu pasauliu.
Visgi mano eilėraščiams būdingi stipriai romantizuoti, dramatiški, dekadentiški įvaizdžiai – tai liudija romantinę pasaulėjautą. Poezija nekuriama komforto zonoje. Ji gimsta ribinėse situacijose, pakylėtumo ar, priešingai, gilios kančios fone. Kiekvienas žodis tarsi gyvas, juo teka poeto gyvybinė energija. Poezija yra sielos apnuoginimas. Dedikuoti eilėraštį – tai atverti savo sielą, įsileisti kitą žmogų į savo vidinį pasaulį. Mėgstu rašyti akrostichus – eilėraščius, kurių kiekvienos eilutės pirmoji raidė skaitant žemyn sudaro vardą ir pavardę. Tai – mano dvasinės dovanos įkvėpėjams.
Spausdintas žodis man yra nebraukomas, neredaguotinas, sakralus. Ir visgi, kadangi atstovauju performatyviajai neoromantinei krypčiai, man poezija nėra tik knyginis žanras. Tai – ir scenos menas. Savo renginių metu įvairiose kultūros erdvėse pasitelkiu teatralizuotus elementus, estetikos detales, specifinę išraišką, intonaciją. Kertinis elementas – kontaktas su publika. Šiais postpostmodernizmo laikais menas – tai ne tik pats meno kūrinys savaime, bet ir žiūrovo (ar skaitytojo) reakcija. Publika bei įkvėpėjai poezijos proceso metu atlieka svarbų vaidmenį, kurio nenorėčiau nuvertinti.
Mano naujausia knyga yra dedikuota autoritetingam asmeniui, iš arčiau supažindinusiam mane su teisėsaugos niuansais, įnešusiam į mano profesinę kasdienybę dar daugiau spalvų ir priminusiam, kad didžiausia reikšminė plotmė dažnai slypi ne žodžiuose, bet už jų ribų.
Aurelija Ozolinia, Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų teisėja
Aš ne tik rašau, bet ir mėgstu piešti, siuvinėju originalius paveikslus pagal pačios susikurtas schemas, turiu nemažą sodą – parkelį, kuriame taip pat mėgstu kurti kažką savito... Manau, jog būtent kūrybiškumas padeda apsivalyti mintims ir matyti pasaulį gražesnį, nes darbe gyvename nesibaigiančių konfliktų apsuptyje. Be to, jau labai seniai supratau, kad pats brangiausias gyvenime dalykas, kurio jokiu būdu nenusipirksi, – laikas. Išmokau jį branginti ir išnaudoti kiekvieną gautą minutę...
Mokykloje noriai ir sėkmingai dalyvaudavau skaitovų konkursuose ir, praėjus intensyviam pasakų skaitymo laikotarpiui, įnikau į poezijos studijas. Po truputėlį pradėjau rašyti pati. Tiesiog šiaip. Savo malonumui. Mėgau vienatvės valandėles, kai atsiverdavau dienoraščiui. Vis dėlto geresnis būdas reikšti jausmams buvo poezija. 1972 m. vasarą parašiau pirmuosius eilėraščius, tačiau jie, kaip ir daugelis vėliau parašytų eilių, liko neskelbti spaudoje. Beje, dienos šviesos nebūtų išvydęs nė vienas mano kūrinėlis, jei ne brolis Remigijus, buvęs mano kūrybos kritikas ir didžiausias ragintojas siūlyti ją Tauragės rajono laikraščio redakcijai. Po to rašiau ir į respublikinį radiją. Buvo malonu, kad kai kurie kūrinėliai pasirodydavo spaudoje, išgirdau skaitomus aktorių lūpomis. Kupina entuziazmo ėjau į susitikimus su poetais Meile Kudarauskaite, Pauliumi Dreviniu, Aleksu Dabulskiu, Gediminu Astrausku. Gilų įspūdį paliko susitikimai su Pauliumi Širviu ir Jonu Mačiukevičiumi.
Pirmąją savo kūrybos knygelę 2000 m. išleidau Kauno technologijos universiteto leidykloje ir tik savo artimiesiems. Taip ir pavadinau – „Tik Jums“. Praėjus keleriems metams – 2004-aisiais – UAB „Mirandas“ išleido eilėraščių rinkinį „...prie žvakės...“
Taip pat teismo šimtmečio proga esu išleidusi Kėdainių teismo istoriją „Šimtmečio mozaika“, parašiau savo šeimos istoriją (430 puslapių) ir... esu parašiusi romaną, kurį planuoju išleisti tik... išėjusi į pensiją. Tai vienos mano nagrinėtos bylos, kuri paliko itin didelį kartėlį, istorija.
Esu dėkinga Aukščiausiajam, kad mano gyvenime yra Žmogus, vertas ne vienos poezijos knygos. Jo padedama, gyvenu su šypsena ir viltimi. Nieko kūryboje iš anksto neplanavau ir šiuo metu neplanuoju. Bus įkvėpimo – bus ir naujų eilių, naujų knygų, gal ir parodų. Jei bus laiko, tai gal ir apie įdomesnes išnagrinėtas bylas parašysiu... Jei tik bus laiko...
Irma Randakevičienė, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja
Išmokau skaityti būdama 4 metukų. Močiutė verpdama rateliu parodė pirmąsias raides ir pasakė, jog pagal paveikslėlius elementoriuje galima sužinoti kitas raides. Taip išmokau abėcėlę ir pradėjau skaityti. Pirmoji mano knyga buvo Radjardo Kiplingo „Kaip drugelis treptelėjo koja“. Pradėjusi eiti į mokyklą jau skaičiau įvairią literatūrą.
Manau, jog knygų skaitymas žmogui duoda itin platų pasaulio suvokimą ir universalumą. Augau tokiame literatūriniame mieste kaip Anykščiai, šiame mieste labai daug vietų, kurios byloja apie kokį nors rašytoją ar poetą.
Iki penktos klasės mokiausi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje (dabar – gimnazija), kurioje buvo dėstoma ir lotynų kalba, todėl šios kalbos pradmenis gavau nuo vaikystės. Nuo penktos klasės perėjau į Anykščių III vidurinę mokyklą (dabartinė vyskupo Antano Baranausko vidurinė mokykla). Dvyliktoje klasėje mane atleido nuo lietuvių kalbos ir literatūros pamokų, nes buvau stipriai pažengusi į priekį. Dar ir dabar palaikau labai mielus draugiškus ryšius su viena pirmųjų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų Dangira Nefiene. Ji pristatė ir mano poezijos knygą „Šiaurės eilės“ per 2019 m. vykusią Anykščių miesto šventę.
Manau, kūrybinius genus paveldėjau iš protėvių. Netgi mano močiutė rašydavo eilėraščius. Yra jų sukūrusi ir promočiutė iš senelio pusės.
Mano protėvis L. J. Jodkovskis ir jo seserys gimė Jukniškių dvare, Onuškio parapijoje (10 km nuo Trakų). Tas dvaras priklausė bajorams Šabunevičiams, kurie ir iškrikštijo visus Jodkovskių vaikus. Apie tai esu rašiusi straipsnyje „Apie rašytojo, Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus sąsajas su Trakais“. Šabunevičiai buvo pirmosios H. Senkevičiaus žmonos Marijos proseneliai. Ji augo tame pačiame Jukniškių dvare.
Protėvio L. J. Jodkovskio sūnus Jurgis Jodkovskis buvo dailininkas, mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, Sankt Peterburgo dailės akademijoje, jis yra mano prosenelio mamos brolis. Yra išlikusių šiek tiek jo piešinių. Taigi menininkų turėjome ne vieną.
Be to, visa mano protėvių aplinka buvo vien teisininkai ir teisėjai. Tai buvo prieš 200 metų. Dabartiniu laiku, stodama studijuoti teisės, giminėje neturėjau nė vieno teisininko. Tai atėję iš ten, amžių glūdumos.
Kūryba yra atsipalaidavimas, kurio taip reikia teisėjo darbe. Teisėjo darbas yra vienas sunkiausių, nes sprendžiami žmonių likimai, dėl to jaučiama didelė atsakomybė. O žmonės ypač dabartiniame skubančiame ir greitėjančiame pasaulyje yra pažeidžiami ta prasme, kad jų darbų krūviai (turiu omenyje visas sritis) gerokai viršija ribą, žyminčią balansą tarp darbo ir poilsio. Turiu mamą medikę, ji daugiau kaip 40 metų dirbo Anykščių ligoninėje ir reanimacijoje, todėl žinau, jog gerokai padidėjęs žmonių mirtingumas. Tokiu laikmečiu itin svarbu rasti sau poilsio zoną ar užsiėmimą, kuris amortizuotų, atpalaiduotų. Man tai yra kūryba, kitam galbūt sportas. Yra daug teisėjų, turinčių įdomių laisvalaikio užsiėmimų.
Knygą „Šiaurės eilės“ mane paskatino išleisti žinomas poetas Viktoras Rudzianskas. Pasitikiu šio profesionalaus menininko išmintimi. Kita vertus, ši knyga – duoklė mano vaikystei, kai, seneliui žuvus eismo įvykio metu, augau sustingusiame laike, svetimame nuo giminės kaime, 200 kilometrų į šiaurę nuo Jiezno, kur pro vienkiemio namų langus švietė tik arimai kaip Tarkovskio raštai. Šiaurė perkeltine prasme – tai mano vaikystė, nors tai yra mano gimtinė, vis dėlto protėvių kraštas yra Jieznas ir Vilnius. Vilniuje palaidota apie 200–500 mano protėvių, tiek Bernardinuose, tiek Rasose. Kartais tarsi jaučiu jų apsaugą, o Vilniaus senamiestis man yra energijos šaltinis.
Save laikau šeštos kartos vilniete.
„Šiaurės eilės“ – tai antroji mano literatūrinė knyga po romano „Reanimacijos palata“. Ji nėra lengva ir neskirta plačiajam skaitytojų ratui. Visuomet džiaugiuosi, jeigu sulaukiu kokio nors atsiliepimo apie vieną ar kitą mano eilėraštį. Pati esu rašiusi kelių poetų kūrybos recenzijas „Romuvos“ žurnale.
Neturiu konkrečių kūrybinių planų, nebent kada nors prisėsčiau ir parašyčiau istorinį romaną apie protėvius.
Be to, esu sukaupusi daugelio Vilniaus XIX a. profesūros atstovų, žymių žmonių genealogijas, t. y. jų krikštų, santuokų, mirčių metrikus, išfotografavusi Rasų, Bernardinų kapines, kada nors kur nors tą medžiagą panaudosiu.
Dėl to nuo kūrybos labiau linkstu į kraštotyrą. Priklausau vienai stipriausių Lietuvos kraštotyros draugijų, būtent Anykščių kraštotyros draugijai. Taip pat priklausau Anykščių literatų klubui „Marčiupys“, esame išleidę kelias poezijos rinktines, kuriose yra ir mano eilių.
Labiausiai myliu Vilnių. Šis miestas man yra magiškas, pritraukiantis, jo istorija unikali. Kada nors norėčiau parašyti knygą būtent Vilniui.