Darbo kodekso 297 str. pirma dalis nustato, kad darbuotojas, nesutinkantis su darbdavio sprendimu nutraukti su juo darbo santykius, turi teisę per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos kreiptis į teismą su ieškiniu dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Kai dokumentą, patvirtinantį atleidimą iš darbo, darbuotojas gavo ne atleidimo iš darbo dieną, o anksčiau, tai vieno mėnesio terminas prasideda kitą dieną po darbuotojo atleidimo iš darbo dienos.
DK 297 str. pirmoje dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas sietinas tik su teismine pažeistų teisių gynyba, todėl jis vertintinas kaip ieškinio senaties terminas (DK 27 str. 1 d.). Kadangi Darbo kodekse nustatyta tik ieškinio senaties terminų trukmė, tai, sprendžiant šio termino atnaujinimo (pratęsimo) klausimą, taikomos Civilinio kodekso normos, būtent šio kodekso 1.126 ir 1.128–1.131 straipsniai.
Atleidimo iš darbo teismo sprendimu savitumai
Praktikoje galimi atvejai, kai darbo sutartis pasibaigia šios sutarties šalių valia, likvidavus darbdavį kaip juridinį asmenį arba mirus darbuotojui (DK 124 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad atvejais, kai darbo sutartis gali pasibaigti keliais pagrindais, darbdavys pasirenka vieną iš sutarties pasibaigimo pagrindų. Jeigu kyla ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir ginčą išnagrinėjęs teismas konstatuoja, kad egzistuoja DK 297 str. 4 dalyje nurodytos aplinkybės, tokiais atvejais darbo sutartis pasibaigia ne DK 124 straipsnyje, bet 297 str. 4 dalyje nustatytu pagrindu (teismo sprendimu).
Darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį kitu teisiniu pagrindu neturi teisinės galios. Kai darbdavio pasirinkimo neteisėtumą patvirtina teismas, darbo sutartis baigiasi teismo sprendimo, o ne šalių valinių veiksmų pagrindu.
Išmokos atleistajam iš darbo teismo sprendimu
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo 4 d. išaiškinime A3-100 („Teismų praktika“, Nr. 21, 2004) nurodė, kad DK 297 str. trečioje ir ketvirtoje dalyse nustatyti du skirtingi darbuotojo pažeistų darbo teisių, jį neteisėtai atleidus iš darbo, gynimo būdai, kurie taikomi nepriklausomai nuo to, kokiu konkrečiu pagrindu nutraukta darbo sutartis, dėl kurios nutraukimo teisėtumo ginčas nagrinėjamas teisme. Praktikoje galimi atvejai, kai teismas aptariamus pažeistų teisių gynimo būdus taikys tiek darbuotojams, kurie yra gavę išeitinę išmoką, tiek ir darbuotojams, kuriems išeitinė išmoka nepriklausė ir jie tokios išmokos nėra gavę pagal DK 140 straipsnį.
Kai teismas pritaiko DK 297 str. 4 dalį, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką mažinimas išeitinės išmokos dydžiu apskritai yra negalimas, nes šios teisės normos taikymo atveju turi būti priteisiamos abi išmokos – tiek DK 140 str. 1 dalyje nustatyto dydžio išmoka, tiek vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Jeigu darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo, jau yra sumokėjęs DK 140 str. 1 dalyje nustatytą išmoką, teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikant DK 297 str. 4 dalį, antrą kartą DK 140 str. 1 dalyje nustatyta išmoka nebepriteisiama.
Priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką esmė ir paskirtis skiriasi nuo nedarbo draudimo išmokos, mokamos pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą. Kasacinėje teismų praktikoje yra nurodyta, kad darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė atsiranda iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys neteisėtai atleidžia darbuotoją iš darbo.
Darbo užmokestis ir palūkanos už uždelstą atsiskaityti laiką
DK 141 str. pirma dalis įpareigoja darbdavį visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymai ar darbdavio ir darbuotojo susitarimas nenustato kitokios atsiskaitymo tvarkos. To straipsnio trečia dalis nustato, kad atleidus darbuotoją iš darbo ir uždelsus su juo atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką.
Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacine tvarka darbo bylas, yra išaiškinęs kad, jeigu atleidžiamam iš darbo darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 str. 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas, taikant vien gramatinį šios normos aiškinimą, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos taikymą darbdaviui. DK 141 str. 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelstą atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 str. 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelstą laiką.
Neturtinės žalos atlyginimas
Kadangi darbuotojas gali būti pripažintas atleistu iš darbo teismo sprendimu tik tuo atveju, kai darbdavys neteisėtai nutraukė darbo sutartį su juo, tai pagal DK 250 straipsnį darbuotojas gali kartu pareikšti ieškinį darbdaviui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tokios žalos dydį kiekvienu atveju teismas nustato vadovaudamasis CK 6.250 straipsniu. Ši teisės norma nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Kasacinio teismo praktikoje bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo, priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, darbuotojams yra paprastai priteisiami nuo 500 iki 3 000 litų dydžio ieškiniai jų patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Tai straipsnio santrauka. Išsamiau – elektroninėje žurnalo „Juristas“ versijoje. Prenumeruokite!