Tuo metu į kyšininkavimo skandalą pakliuvusi kolegijos dėstytoja Loreta Rupeikienė kategoriškai neigia, kad reikalavo, o paskui esą ir paėmė kyšį. Tiesa, pedagogė neneigia, kad bendravo su studente, tačiau tik dėl to, jog jos prašė kolegijos vadovybė.
Ar tikrai audito discipliną dėstanti L. Rupeikienė studentei už pinigus galėjo parašyti tinkamą pažymį, ar tik tapo apkalbų auka, kaip pati sako, dėl principingo elgesio? Į šį klausimą antradienį atsakymo pradėjo ieškoti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT).
Lietuvos verslo kolegijos Ekonomikos katedroje dėstančią L. Rupeikienę Klaipėdos apygardos teismas buvo nuteisęs dėl kyšininkavimo – jai buvo skirta 100 MGL (3 800 eurų) bauda, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas šį nuosprendį panaikino ir konstatavo, kad neįrodyta, jog dėstytoja „dalyvavo padarant nusikalstamą veiką“.
Su išteisinamuoju nuosprendžiu nesutinka Generalinė prokuratūra ir galutinius bei neskundžiamus sprendimus priimančio kasacinio teismo prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, paliekant galioti L. Rupeikienei paskelbtą nepalankų Klaipėdos apygardos teismo verdiktą.
„Mano garbė man yra labai svarbi gyvenime, nemanyčiau, kad pasielgiau negarbingai, – su prokurorų pozicija nesutinka dėstytoja ir sako, kad niekada iš studentų neėmė kyšių. – Esu principinga, studentus vertinu tik už mokslą, dėl savo principingumo ir stoviu čia (teismo salėje – aut. past.), man svarbiausia yra žinios, o pinigus visada galima užsidirbti.“
Norėjo rašyti nulį, bet buvo negražu – parašė keturis
Istorija, dėl kurios L. Rupeikienė turi nemalonumų, prasidėjo dar praėjusių metų gegužę, kai vieną dieną iš Lietuvos verslo kolegijos direktorės Angelės Lileikienės sulaukė skambučio.
„Ar jūs žinote, gerbiamoji dėstytoja, kad viena jūsų studentė neišlaikė egzaminų? Ji yra labai gera mergaitė ir turi išlaikyti“, – direktorės žodžius teisme citavo Lietuvos auditorių rūmų narė L. Rupeikienė.
Anot jos, iš karto direktorė telefoną perdavė studentei M. Žiobakaitei: „Supratau, kad jas sieja labai artimi ryšiai“.
„Studentei pasakiau, kad ji turi parašyti rašto darbą ir atlikti visus egzaminui keliamus reikalavimus“, – sakė L. Rupeikienė.
Po kelių dienų, anot išteisintosios dėstytojos, Ekonomikos katedros vedėja Kristina Puleikienė jai pasakė: „Žinote, jeigu ši studentė neapsigins ir nebaigs mokslų, tai mes iš jos motinos sulauksime didelių nemalonumų“.
L. Rupeikienė tikino, kad sutiko M. Žiobakaitę priimti, nors tuo metu kiti studentai egzaminą jau seniai buvo išlaikę. Bet dėstytoja labai nustebo, kai studentė dar gegužės 28 d. atėjo į jos vadovaujamos bendrovės „Audito gairės“ patalpas.
„Ji atėjo nepaskambinusi, laikė rankoje lapelį ir klausė, kur čia yra L. Rupeikienė, nes manęs nepažinojo – paskaitų nelankė, – teisme aiškino dėstytoja. – Man pagailo M. Žiobakaitės, todėl ją priėmiau savo kabinete ir daviau egzamino užduotį iš 5 klausimų. Bet M. Žiobakaitė atnešė rašto darbą visai ne iš audito ir buvo visiškai nepasiruošusi – supratau, kad tikėjosi, jog po direktorės A. Lileikienės skambučio ji iš karto egzaminą išlaikys. Tačiau M. Žiobakaitė nė į vieną klausimą neatsakė, todėl ir pasakiau, kad jos darbas lygus nuliui, bet kadangi nulį rašyti negražu, parašiau ketvertą ir pasirašiau.
Bet kolegijoje katedros vedėja K. Puleikienė mane išbarė dėl neišlaikyto studentės egzamino, pasakė, kad ji nėščia. Nesutikau su tokia pozicija – nėštumas nėra liga, nėštumas yra būsena.“
Prisiminė vaikystę: „Nubausk save“
Po keturių dienų L. Rupeikienei vėl paskambino direktorė A. Lileikienė ir paprašė priimti M. Žiobakaitę. Ši vėl atėjo į jos vadovaujamą audito bendrovę „Audito gairės“.
„M. Žiobakaitė atėjo birželio 3 d., neįspėjusi, jos tada net nelaukiau, – sakė išteisintoji dėstytoja. – Ją pasodinau prie savo darbuotojų, iš kompiuterio ištraukiau užduotį. M. Žiobakaitė parašė ir padavė užduotį ir antrą rašto darbą.“
Kai po maždaug dviejų valandų studentė grįžo atgal į dėstytojos darbovietę, ši jau buvo pažiūrėjusi jos darbą.
„Pasakiau jai, kad darbas yra „neauksinis“, ši nesimokė, nelankė paskaitų ir tai akivaizdžiai matosi, – prisiminė L. Rupeikienė. – Tada paklausiau kiekvieno egzamino klausimo atskirai, bet atsakymai buvo liūdni, nors rašto darbas buvo šiek tiek geresnis nei pirmas, bet vis tiek silpnokas. M. Žiobakaitei pasakiau: „Kai nesimokai, tai toks rezultatas ir gali būti, nesi pasiruošusi, esi nėščia, tai gal rūpinkis savo vaikeliu“.
Žinote, kai aš kažką negero padarydavau, močiutė man visada sakydavo: „Nubausk save ir negausi saldainio“. O mano mokytoja, jeigu kažką neteisingai padarydavau, sakydavo: „Nubausk save, eik į kampą.“ Dėl tokių vaikystės prisiminimų M. Žiobakaitei pasakiau: „Žinai, jeigu nesimokai, nusibausk save ir pasiimk akademines atostogas, pasimokyk, ateisi kitais metais, nesi dar pasiruošusi.“
Bet M. Žiobakaitė patikino, kad jau buvo akademinėse atostogose ir išbėgo, palikusi egzamino lapelį.“
Parašė penketą ir tarė: „Dabar būsi laiminga“
Dėstytoja sakė, kad po kelių valandų vėl sulaukė studentės skambučio – šįkart ji jau domėjosi, kur ši yra.
„Pokalbis buvo labai trumpas, pasakiau, kad esu darbe, savo kabinete, ir tada pagalvojau, jog kažkas čia ne taip, nes su studente prieš tai bendravau daug kartų, o ji tik dabar pirmą kartą paskambino, – prisipažino L. Rupeikienė. – Tada pasiėmiau studentės lapelį, parašiau penketą ir pasirašiau, o dėl datos nusprendžiau paklausti katedros vedėjos. Toliau dirbau savo darbus, o kai atėjo M. Žiobakaitė, paėmiau jos lapelį, įrašiau datą ir atidavusi pasakiau: „Dabar būsi laiminga“. O ji tuo pasidžiaugė ir išėjo.“
Tačiau tuo ši istorija nesibaigė – po kelių minučių į tą patį kabinetą įbėgo M. Žiobakaitė, Lietuvos verslo kolegijos direktorė A. Lileikienė ir jos pavaduotoja studijoms Genovaitė Avižonienė.
„Tada direktorė tik šaukė, kad paėmiau kyšį, o M. Žiobakaitė rodė į mano stalą ir pamačiau vietą, iš kurios A. Lileikienė paėmė voką, nors ant stalo buvo labai daug popierių,–- ji sakė, štai, žiūrėk, 200 litų, – teisme pasakojo L. Rupeikienė. – Bet iki to laiko nei voko, nei pinigų nebuvau mačiusi.“
Dėstytoja tikino, kad studentė voką ant stalo greičiausiai padėjo tuo metu, kai ši į jos studijų skolos lapelį įrašinėjo egzamino išlaikymo datą.
„Direktorė ir pavaduotoja mane užpuolė, tyčiojosi, tuo metu buvau šokiruota, jos šaukė, kad prisipažinčiau, bet ką aš turėjau prisipažinti, jeigu nieko nepaėmiau, tik atsiprašinėjau, bet tai buvo mano gynybinė reakcija į puolimą“, – tikino išteisintoji dėstytoja.
Tuo metu studentė M. Žiobakaitė teisme pateikė kitokią versiją apie įvykius, dėl kurių ji iš karto po esą pinigų perdavimo dėstytojai kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą. Apie tai, kad ji dėstytojai perduos pinigus, žinojo ir kolegijos vadovybė – būtent direktorė davė tuos pinigus bei parūpino diktofoną, kad pokalbis būtų įrašytas.
„Audito disciplinos paskaitos vyko rudens semestro metu, bet paskaitų nelankiau, privalomo referato neparašiau, todėl egzamino nelaikiau, – teisme kalbėjo studentė. – Gegužės mėnesį nuėjau pas kolegijos direktorę ir paklausiau, kaip galėčiau likviduoti skolą. Direktorė paskambino L. Rupeikienei, po pokalbio su dėstytoja susitariau dėl egzamino laikymo jos darbo vietoje. Gegužės 28 d. laikiau audito egzaminą pirmą kartą, bet tada dėstytoja peržiūrėjo atliktas užduotis ir pasakė, kad parašiau blogiau nei silpnai.
Egzamino neišlaikiau – dėstytoja įrašė ketvertą ir atidavė atsiskaitymo lapelį. Ji dar pridūrė, kad nieko nemoku, studijuoju ne tą specialybę. Kai labai susijaudinau ir pradėjau verkti, dėstytoja paklausė: „Ko čia žliumbi? Nėštumas – ne liga“. Ji sakė, kad pati užaugino du vaikus ir žino kaip viskas yra.“
Stebėjosi, kad neatsinešė nei saldainių, nei gėlytės
Po kelių dienų M. Žiobakaitė nuėjo pas katedros vedėją K. Puleikienę.
„Norėjau tiesiog paklausti, ką man toliau daryti, kad galėčiau gintis savo diplominį darbą, – pasakojo studentė. – Tada K. Puleikienė paskambino L. Rupeikienei, o po pokalbio buvo nurodyta man pas dėstytoją nueiti birželio 3 d. Taip ir padariau – vėl nuėjau laikyti egzamino į tą pačią audito įmonę. L. Rupeikienė man davė užduotis, o kai jas atlikau, liepė ateiti apie 13 val. Tąkart buvau įsitikinusi, kad atsakymus parašiau geriau ir gausiu teigiamą įvertinimą, bet kai atėjau pas dėstytoją sutartu laiku, ji pasakė, kad prirašiau nesąmonių ir pradėjo klausinėti žodžiu. Bet atsakinėti žodžiu man sunkiai sekėsi, nes vos tik pradėdavau atsakinėti, dėstytoja iš karto pradėdavo klausinėti kažko kito.
O kai baigėsi klausinėjimas, dėstytoja manęs paklausė, kaip aš antrą kartą ateinu laikyti egzamino be dovanų, neatsinešu nei gėlytės, nei saldainių. Ji net pavyzdį pateikė apie policiją – esą kai sustabdo policija už greičio viršijimą, reikia sumokėti baudą arba atimamos „teisės“. Ji man sakė, kad turiu save nusibausti.
Tada supratau, kad dėstytoja reikalauja kyšio, nors tiesiai to nepasakė. Tada jai pasakiau, kad nežinojau, jog reikėjo kažką atnešti – ėmiau klausinėti, ką ji mėgsta, ko norėtų. O L. Rupeikienė pasakė, kad viską nusiperka pati. Tada paklausiau, ar reikia pinigus atnešti? Dėstytoja pasakė sumą, bet jos neišgirdau, todėl perklausiau: „Šimtą?“ „Ne, du šimtus“, – atsakė dėstytoja. Sutarėme, kad tuoj atnešiu.“
Pinigų kyšiui davė kolegijos direktorė
Apie tai, kad turi dėstytojai sumokėti pinigus, M. Žiobakaitė iš karto telefonu pranešė motinai, bet ši lyg tyčia tuo metu iš Klaipėdos buvo išvažiavusi į Plungę ir sakė, jog šios problemos išsprendimas gali užtrukti – prašė palaukti, kol ji pinigus perves į sąskaitą.
„Tada paskambinau katedros vedėjai K. Lupeikienei, nes ši buvo liepusi pranešti apie gautą įvertinimą, – toliau savo pasakojimą teisme tęsė studentė. – Bekalbant prasitariau, kad dėstytoja liepė nusipirkti pažymį. Tada K. Puleikienė liepė kuo greičiau grįžti į kolegiją, kur kartu su ja palaukėme direktorės, papasakojau, kaip viskas vyko. Direktorė man liepė paskambinti L. Rupeikienei ir paklausti, kur atnešti pinigus – dėstytoja pasakė pinigus atnešti į jos darbo vietą. Pinigus man davė direktorė – juos paėmė iš kolegijos kasos. Juos įdėjo į voką, taip pat davė diktofoną ir liepė nuėjus pasakyti, kad čia 200 Lt už audito egzamino išlaikymą.“
Liudytoja teisme sakė, kad iki L. Rupeikienės darbo vietos ėjo pėsčiomis, o diktofoną įjungė tik tada, kai buvo netoli jos darbo vietos.
„Kai įėjau į kabinetą, buvau uždususi ir labai susijaudinusi, todėl nepasakiau taip, kaip buvo sutarta, – sakė M. Žiobakaitė. – Padėjau vokelį aiškiai matomoje vietoje ant stalo. Dėstytoja pažiūrėjo, paėmė skolos lapelį ir įrašė pažymį, žodinį įvertinimą, užrašė datą ir pasirašė. Tada paklausė, ar esu laiminga. Pasakiau, kad taip, jog man labai reikėjo to penketo. Tada ji atidavė skolos lapelį ir aš išėjau.“
Anot jos, kolegijos direktorė ir pavaduotoja laukė lauke, o kai ši išėjo iš pastato, jos grįžo kartu į L. Rupeikienės kabinetą.
„Dėstytoja voko mano akivaizdoje nebuvo paėmusi, bet jį matė, nes tik tada paėmė mano skolos lapelį“, – sakė M. Žiobakaitė.
Studentė prisiminė, kad dėstytoja labai išsigando, kai pamatė direktorę ir jos pavaduotoją – gynėsi neėmusi kyšio, sakė, kad jo neprašė, ne kartą atsiprašinėjo direktorės, jog buvo nesuprasta, prašė, kad nebūtų viskas skelbiama viešai.
Pokalbius įrašė diktofonu: atsiprašau, nereikia triukšmo
Teisme buvo išklausyti ir garso įrašai, kuriuose užfiksuota, kaip studentė kalbasi su dėstytoja tuo metu, kai ši jai atnešė voką su pinigais.
M. Žiobakaitė: „Laba diena. Atsiprašau labai, kad vėluoju, nes neišėjo anksčiau“.
L. Rupeikienė: „Tai būsi dabar laiminga, ar ne?“,
M. Žiobakaitė: „Nu reikėjo to penketuko. Dėkui. Viso gero“.
O vėliau, kai jau į kabinetą atėjo Lietuvos verslo kolegijos vadovė ir jos pavaduotoja, L. Rupeikienė teisinosi, kad pinigų nepaėmė:, „Nu, neėmiau, aš neėmiau tų pinigų“, „aš neprievartavau studentės“, „ir man nereikia, man nereikia, direktore, triukšmo, aš nenoriu, suprantate“.
Kai direktorė įspėjo, kad pokalbiai buvo įrašinėjami, L.Rupeikienė jos paklausė: „Aš norėčiau tik tai paklaust, ko mes siekiam?“. Ir toliau kartojo, jog pinigų neėmė. O kai studentės paklausė, ar „aš tavęs prašiau taip jau atnešti, ar ne?“, M. Žiobakaitė atsakė: „Aha. Jūs labai puikiai davėte užuominas“.
„Aš neprisiliečiau prie tų pinigų, ir nenorėčiau daugiau nieko – nei sėdėt, nei ten, aš norėčiau, jeigu jus įžeidžiau, atsiprašyti jūsų... Žinokite, sakiau nubauskite, nubausk save, jeigu nežinai ir jeigu nori išlaikyti egzaminą, nubausk save tiek, kiek tu matai, jinai sako šimtą litų, aš sakau, nu, nubausk save, aš taip buvau pasakiusi, jei jūs girdėjote“.
„Pasakyti, kad tu atneštum du šimtus litų, taksą įvardinti už egzaminą, žinote, na, čia yra jau nedoru, nedoru, suprantate, ir taip negalima tą daryti”, – dėstytoją bandė moralizuoti Lietuvos verslo kolegijos direktorė A. Lileikienė.
„Aš norėjau, kad... jinai labai norėjo išlaikyti“ – šiai atsakė L. Rupeikienė.
Prisiekė savo sveikata: neprašiau pinigų
Generalinės prokuratūros prokuroras Gintaras Jasaitis stebėjosi, kad dėstytoja L. Rupeikienė apeliacinės instancijos teisme buvo išteisinta, nes esą buvo surinkta pakankamai jos kaltę pagrindžiančių įrodymų. Anot jo, tai patvirtina ir diktofonu daryti įrašai, kuriuos teismas yra pripažinęs tinkamais įrodymais.
Bet dėstytoją ginantis advokatas Raimondas Kivylius sako, kad būtent apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kuriuo L. Rupeikienė buvo išteisinta, nurodytos visos aplinkybės, kodėl pedagogė negalėjo būti nuteista. Anot jos, net pinigus dėstytojai nešusi studentė teisme patvirtino, kad L. Rupeikienė niekada tiesiogiai nereikalavo pinigų.
Advokatas taip pat pabrėžė, kad tuo metu studentė galėjo būti labai susijaudinusi, išsigandusi, todėl situaciją, į kurią pateko, galėjo vertinti ne taip, kaip buvo iš tikrųjų. „Ji galimai neteisingai suvokė su dėstytoja bendravimo turinį, jos moralizavimą“, – pabrėžė R. Kivylius.
Kad pinigų nereikalavo iš studentės ir jų net nepaėmė, tikino ir L. Rupeikienė. „Nukentėjau tik dėl savo lojalumo ir principingumo, kadangi esu principinga, moralizavau studentę, siūliau pasiimti akademines atostogas, jokių prašymų duoti pinigus nebuvo, prisiekiu savo sveikata“, – sakė išteisintoji.
Ar L. Rupeikienė pagrįstai buvo nuteista, o paskui – išteisinta, LAT trijų teisėjų kolegija žada paskelbti sausio viduryje. Tada ir paaiškės, kas šioje istorijoje buvo teisus – dėstytoja ar studentė.