Pokalbis su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanu prof. dr. Tomu Davuliu, Mykolo Romerio teisės mokyklos dekane prof. dr. Lyra Jakulevičiene ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto dekanu prof. dr. Tomu Berkmanu.
– Kaip manote, ar teisininko profesija vis dar tokia populiari ir studijuoti teisę tebėra didelė garbė ir prestižas, palyginti su praėjusiu šimtmečiu?
T. Davulis: – Kad teisininko profesija vis dar prestižinė ir populiari, galime spręsti iš gausaus kasmet teisės studijas besirenkančių jaunuolių būrio, taip pat ir iš šių specialistų paklausos. Kasmet vien Vilniaus universiteto Teisės fakultetą pasirenka daugiau nei du šimtai studentų, dalis jų atvyksta iš tolimiausių pasaulio vietų. Teisininkai užima vienus iš garbingiausių ir aukščiausių valstybės postų, tampa kovotojais už teisingumą, didelė dalis šios profesijos atstovų nuolat dalyvauja viešajame gyvenime, prisideda prie saugesnės, pažangesnės valstybės kūrimo, o tai daryti tikrai yra garbė.
L. Jakulevičienė: – Teisės studijas, kaip ir visus socialinius mokslus, pastaraisiais metais Lietuvoje nepagrįstai buvo bandoma nuvertinti akcentuojant technologinių mokslų svarbą, kuri yra neabejotina, tačiau net ir technologijoms reikia teisės. Teisininko profesija yra amžina, ji gali būti lyginama su gydytojo, nes teisės paskirtis – padėti išvengti konfliktų ir spręsti jau kilusius. Tai visos valstybės pamatas, todėl neabejotinai teisininko profesija visais laikais buvo ir yra itin svarbi ir vertinga, nepriklausomai nuo įvairių vertinimų. Kartu teisinis išsilavinimas yra universalus, todėl nereikėtų teisininko profesijos susiaurinti iki klasikinės advokato, antstolio, notaro, prokuroro ar teisėjo profesijos.
Teisinis išsilavinimas nepamainomas versle, bankų sistemoje, draudimo sektoriuje, valstybės tarnyboje, vis daugiau teisinių žinių reikia sveikatos priežiūros sistemoje, duomenų apsaugos srityje ir kitur. Kartais apmaudu, kad skaičiuodamos teisininkų įsidarbinamumą atsakingos institucijos į šią profesijos specifiką neatsižvelgia. Iš tiesų universitetą baigusių teisės absolventų įsidarbinamumas yra vienas aukščiausių, o atlyginimai šioje srityje lenkia daugybę kitų profesijų.
Reikia turėti omenyje tai, kad teisė nuolat kinta, atsiranda poreikis reguliuoti vis naujus reiškinius (įvairias naujausias technologijas), todėl ir teisininkų rengimas negali būti statiškas, orientuotas tik į prestižą. Rengiant teisininkus (studijose) labiau reikia ne prestižo akcento, o naujovių, dėl kurių absolventas gebėtų veikti praktinėse ir kompleksinėse situacijose, būtų įvaldęs naujausias teisines technologijas ir vadovautųsi vertybėmis, veiktų etiškai. Būtent tai yra mūsų veiklos gairės Mykolo Romerio teisės mokykloje.
T. Berkmanas: – Teisininko profesija šiuo metu transformuojasi tiek globaliai, tiek lokaliai. Vyksta svarbūs pokyčiai, susiję su 4-ąja pramonės revoliucija ir technologijų plėtra. Intensyviai svarstomi dirbtinio intelekto integravimo į žmogaus gyvenimą klausimai, aptariami su tuo susiję iššūkiai mūsų etinėms, politinėms ir teisinėms paradigmoms. Nemanau, kad tai lems esminį mūsų politinės ir teisinės sąrangos pokytį ta prasme, kad III valdžios (kaip žmonių valdžios) šaka kartu su visu ją aptarnaujančiu teisingumo aparatu taps mažiau ar iš viso nereikalinga. Vis dėlto pokyčiai tikrai vyks. Ir tiek nuo pačios profesijos, tiek nuo akademinio pasaulio priklausys, kaip bus.
– Kaip apibūdintumėte šiandienos būsimą teisininką?
T. Davulis: – Šiandienos būsimas teisininkas jau yra viena koja ateityje – jį vejasi įvairios naujausios technologijos, jis toli gražu ne tik skaito įstatymus, bet taip pat ir domisi kitomis su šia sritimi susijusiomis disciplinomis, mokosi suprasti ir analizuoti įvairias teisines problemas, bando žengti išvien su laiku ir prisitaikyti prie žaibiškų XXI a. pokyčių. Apskritai šiandienos studentas yra drąsus, smalsus, kritiškas ir norintis iš studijų pasisemti kuo daugiau.
Būsimieji teisininkai vis daugiau tikisi iš savo dėstytojų, nori prieš save matyti autoritetus, aukščiausios klasės specialistus ir savo srities žinovus, kurie užsiėmimų metu praplėstų jų akiratį ir suteiktų įgūdžių, o ne vien informacijos, kurią galima atrasti internete. Šis smalsumas, mano nuomone, yra sveikintinas – mes skatiname studentus mąstyti analitiškai, logiškai ir kritiškai, juk teisinių problemų sprendimo neįmanoma išmokti vien iš knygų. Be to, tokie studentai skatina pasitempti ir dėstytojus. Džiaugiuosi, kad šiame fakultete galime patenkinti jų lūkesčius – būsimuosius teisininkus čia rengia ne tik aukšto lygio mokslininkai, bet ir vieni geriausių Lietuvos praktikų – prokurorai, teisėjai, valstybės tarnautojai, advokatai.
L. Jakulevičienė: – Būtų sudėtinga vienareikšmiškai apibūdinti šiandieninį būsimą teisininką. Vieni ateina studijuoti iškart po mokyklos, tikisi, kad universitete bus kitaip nei mokykloje; kiti ieško teisinių žinių kaip papildomų, reikalingų darbui, jų teisės poreikis dažnai jau subrendęs, motyvacija aiški. Didelė dalis mūsų studentų yra naujos kartos vaikai – studijuoti jiems turi būti įdomu, jie daug žino, kitaip priima informaciją, detalės ne visuomet svarbu. Kartu jie nekantrūs.
Štai, pavyzdžiui, parašę žinutę studijų vadybininkei jie dar tą pačią dieną gali parašyti dekanei, teigdami, kad jiems niekas neatsako. Jiems būdingas didelis pasitikėjimas savimi, teisininkui tai svarbu, ypač dirbant advokatu, teisėju. Labai džiugu matyti, kad jie nesijaučia įsprausti į rėmus, kitaip žvelgia į tarptautiškumą – nejaučia geografinių ribų ir neužsidaro vien tik nacionalinėje erdvėje, dalyvauja daugelyje visuomeninių veiklų.
T. Berkmanas: – Be jokios abejonės, šiandienos teisininkai turi būti inovatyvūs, aktyvūs, kūrybingi, pareigingi ir, svarbiausia, etiški bei besivadovaujantys moralinėmis vertybėmis. Vis dėlto pastebiu kelias tendencijas – dalis studentų vis dar nori tradicinių paskaitų, kai dėstytojas pasakoja, o studentai užsirašo; atskiri studentai net specialiai to prašo, jie nenori kažko kitokio ir klausia: „Kodėl mes nekalame kodeksų?“ Tai siejama su tam tikra komforto zona, kuri dar ne taip seniai dominavo universitetuose kaip įprasta užsiėmimų forma. Kita vertus, būtent į tokią aplinką atėjo ir vis dar ateina pokyčiai. VDU Teisės fakultetas jau seniai suprato, kad tai reikia keisti, kad tokia aplinka nėra terpė norint parengti gerą teisininką. Sokratinis dėstymo metodas, į bylų analizę ir teismo proceso imitavimą orientuotas dėstymas fakultete praktikuojamas jau daugiau kaip 20 metų. Fakulteto absolventų patirtis byloja, jog šis studijų organizavimo modelis jiems buvo ypač naudingas profesinėje veikloje.
– Kiek dėmesio rengiant teisininkus skiriama tarptautinei patirčiai? Ar daug studentų vyksta į užsienį studijuoti pagal mainų programas? Ar daug pas mus atvyksta pasisemti žinių?
T. Davulis: – Tarptautinei veiklai ir praktikai fakultete teikiamas ypatingas dėmesys. Bendradarbiaujame su 60 užsienio aukštųjų mokyklų, į kurias studentai gali išvykti studijuoti, skatiname semestrą ar kelis praleisti užsienio universitetuose ir susipažinti su kitų šalių teisinėmis sistemomis, kultūra, megzti tarptautinius ryšius. Tiesa, kol kas daugiau studentų atvyksta pas mus iš kitų valstybių nei yra norinčiųjų išvykti semestrui į užsienį. Aktyviai bendradarbiaujame su artimosiomis Europos Sąjungos kaimynėmis, o tarp Baltijos šalių esame lyderiai rengdami teisės specialistus, kurie vėliau grįžta į savo šalis ir gautas žinias panaudoja gimtojoje šalyje. Užsienio, daugiausia Rytų Europos, šalių studentų gretose populiariausia yra tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės magistro studijų programa anglų kalba. Taip pat artimiausiu metu planuojama diegti naujas studijų programas anglų kalba.
L. Jakulevičienė: – Džiugu, kad kasmet vis daugiau atvyksta laipsnio siekiančių užsienio studentų, kurie gali rinktis iš 6 anglų kalba dėstomų jungtinių / dvigubo diplomo magistrantūros studijų programų, įgyvendinamų kartu su universitetais partneriais iš kitų šalių. 2018 m. teisės mokykloje studijavo 132 laipsnio siekiantys studentai iš užsienio. Šiuo metu sėkmingai veikia programos su Savojos Mont Blanc ir Bordo universitetais (Prancūzija), turime programas Ukrainoje su svarbiausiais teisininkus rengiančiais universitetais Charkove, Kijeve ir Lvove. Tarptautinis įdirbis šiais metais davė rezultatų – Mykolo Romerio teisės mokykla tarp 300 geriausių pasaulio teisės mokyklų. Tai didžiulis pasiekimas ir Lietuvai, nes teisės kryptyje Lietuvos universitetas pirmą kartą pateko į pasaulinį universitetų reitingą „QS World University Rankings by Subject 2019“.
2018 m. iš viso į teisės mokyklą buvo atvykę 548 užsienio studentai iš daugiau nei 50 valstybių ne tik studijuoti, bet ir pasisemti žinių kitose veiklose, pavyzdžiui, vasaros mokyklose, intensyviose programose. Pastebima tendencija, kad vis daugiau studentų pasinaudoja galimybe pagal „Erasmus+“ programą atlikti praktiką užsienio šalyse. Mykolo Romerio teisės mokykla kasmet pritraukia apie 100 studentų iš užsienio šalių, kurie mus renkasi dėl plataus dalykų, dėstomų anglų kalba, pasirinkimo (siūlome beveik 40 dalykų), taip pat aukštos dėstytojų kompetencijos ir geros jų anglų kalbos, puikios infrastruktūros.
T. Berkmanas: – VDU iš kitų Lietuvos universitetų išsiskiria tuo, jog čia studijuoja ypač daug užsienio studentų. 2017 m. pasirinkę įvairias studijų formas VDU studijavo beveik 1 000 iš užsienio atvykusių studentų. Teisės fakultete studijuoja studentai pagal dvišalių mainų ar „Erasmus“ programas iš Italijos, Ispanijos, Ukrainos, Gruzijos ir kitų šalių. Fakulteto studentai semestro ar pan. studijoms užsienyje pasirenka tokias šalis, kaip JAV, Švedija, Prancūzija, Liuksemburgas, Ispanija, Italija, taip pat vyksta atlikti „Erasmus“ praktikų užsienyje (Švedijoje, Italijoje, Latvijoje ir kt.).
– Kokie teisininkai labiausiai pageidaujami darbo rinkoje?
T. Davulis: – Labiausiai darbo rinkoje pageidaujami teisės specialistai, kurie moka kritiškai, logiškai, analitiškai mąstyti, yra lankstūs, plačios pasaulėžiūros ir geba praktiškai taikyti įvairių sričių žinias. Kalbant apie konkrečias teisines profesijas – nuolat smalsių ir kruopščių teisininkų ieško advokatų kontoros, taip pat ir valstybinės institucijos. Lietuvos rinkai vis labiau plečiantis taip pat auga bendrovių teisininkų poreikis, kurie net ir sudėtingose situacijose geba mąstyti kūrybiškai ir įžvelgti galimybes, o ne tik grėsmes.
L. Jakulevičienė: – Šiandien net verslas negali pasakyti, kokių profesijų reikės po 5 metų, o visos spėlionės apie tai, kokios profesijos bus tinkamiausios, ir lieka spėlionėmis. Tas pats ir kalbant apie pageidavimus darbo rinkoje. Šiuo metu tokie rinkos tyrimai neatliekami, tokias apklausas esame darę tik mes patys savo iniciatyva. Dažnai yra dilema – specializuotis ar ne? Aš manau, kad savo srities specialistas visuomet ras savo nišą, nors galimybių skaičius ir bus mažesnis. Vis dėlto poreikiai labai kinta. Jei priėmus naują Darbo kodeksą visiems reikėjo darbo teisės specialistų, šiandien labai reikia duomenų apsaugą išmanančių teisininkų, rytojaus pageidavimai gali būti visiškai kitokie.
T. Berkmanas: – Kaip minėta, kuo toliau, tuo labiau reikės inovatyvių, kritiškai ir kūrybiškai mąstančių teisininkų. Technologijoms perimant automatinius darbus, kurie anksčiau buvo siejami tiesiog su informacijos žinojimu ar tam tikrais automatiniais įgūdžiais (tarkime, formalus ieškinio surašymas), tai taps vis mažiau reikalinga. Kita vertus, nemanau, kad studijose turėtų būti visiškai atsisakyta žinių įsisavinimo ar net atskirų svarbių teisės elementų mokymosi mintinai. Reikia suprasti, jog to dabar reikia tik tam, kad teisininkas galėtų holistiškai, sistemiškai ir integraliai naudotis informacija, ją apmąstyti ir efektyviai taikyti. Holistiniam mąstymui to tikrai tebereikės, tačiau tai nebegalės būti savitiksliu dalyku, kaip tiesiog terminų iškalimas, be jokio supratimo, kam to reikia minėtiems procesams ir tikslams.
– Kokių įgūdžių, savybių, žinių reikės ateities teisininkui? Kokios sritys bus paklausios?
T. Davulis: – Ateities teisininkui reikės vis geriau išmanyti įvairias disciplinas, ypač technologijų srityje. Nors dažnai kalbama, kad netolimoje ateityje daug teisės specialistų pakeis robotai ir dirbtinis intelektas, tai tikrai netiesa. Ši niša kaip tik atvers labai daug spragų ir kartu naujų galimybių teisininkams. Be abejonės, pagalbiniai veiksmai bus automatizuojami, tačiau jie ir liks tik pagalbine priemone, o įstatymus kurs ir sprendimus toliau priims žmonės. Be to, esu įsitikinęs, kad, dirbtiniam intelektui įsigalėjus, reikės daug teisininkų, kurie rūpintųsi tiek jų algoritmais, tiek spręstų etikos problemas ir pan. Taip pat, kaip jau minėjau, teisininkui reikės būti kūrybiškam, mokėti originaliai pažvelgti į įvairias problemas, lanksčiai mąstyti.
L. Jakulevičienė: – Ateities teisininkui neabejotinai reikės ir klasikinių, ir naujų savybių bei žinių. Ateities teisininkas turėtų mokėti veikti tarptautinėje erdvėje, taikyti ne tik kontinentinę, bet ir bendrąją teisę (angl. common law), nes vis daugiau klientų ir Lietuvoje yra iš bendrosios teisės šalių, pagrindiniai pasauliniai teisiniai centrai, prognozuojama, bus daugiausia bendrosios teisės šalyse.
Teisinių paslaugų rinkoje esanti didelė konkurencija ir spaudimas mažinti kaštus reikalaus tiek požiūrių, tiek ir kompetencijų išskirtinumo.
Todėl šalia klasikinių gebėjimų reikės daugiau tarptautiškumo (tiek teisės, tiek kalbinių įgūdžių), nes net ir tokią konservatyvią rinką, kaip teisė, veikia globalūs procesai, Europos Sąjungos teisė; taip pat vis daugiau reikės technologinių gebėjimų (nes vien gebėjimo greitai rasti ir apdoroti informaciją nebepakaks, kai ką greičiau atlieka mašinos), bendravimo įgūdžių skirtingose kultūrose. Vis labiau pastebima tendencija, kad absolventams reikia kūrybinio mąstymo, tarpdisciplininių žinių (ekonomikos, finansų ir pan.).
Matyt, neabejotinai išliks paklausios klasikinės teisės sritys: baudžiamoji, civilinė, nebent išnyktų nusikaltimai, o žmonės nustotų ginčytis. Vis dėlto pridėtinę vertę, kaip minėjau, turės tarptautinės, Europos Sąjungos ir kitų šalių teisės žinios, kurios leis veikti be valstybių sienų. Tarp naujų sričių šiuo metu pasaulyje itin populiari ir aktuali teisinių technologijų (legaltech) tema, vis plačiau taikoma mediacija teisinėje veikloje jau šiuo metu sulaukia nemažai dėmesio.
Pastebėtina, kad į praktines studijas vis dažniau grįžta jau dirbantys teisininkai, nes būtina pasisemti ir naujų kompetencijų. Pavyzdžiui, MRU šeštadieninė mediacijos mokykla vien 2018 m. pritraukė beveik du šimtus teisėjų, notarų, antstolių, įmonių ir institucijų teisininkų, siekiančių įgyti ir mediacijos kompetencijų. Lietuvoje vis labiau pastebime, kad teisinių žinių prireikia ir sveikatos priežiūros, darbo santykių ir kitų sričių specialistams, nes teisinio reguliavimo ekspansija šiose srityse itin aktyvi.
T. Berkmanas: – Šiandien labiausiai kalbama apie technologijų poveikį teisininko profesijai ir akcentuojamas atitinkamų teisininko žinių bei įgūdžių poreikis ateityje. Deja, tuo klausimu dominuoja tam tikri kraštutinumai. Vieni sako, kad dėl to teisininkai taps kone nereikalingi; kiti tai kategoriškai neigia ir save guodžia, kad viskas bus taip, kaip buvę. Mano manymu, tiesa, kaip ir daugeliu atvejų, yra kažkur per vidurį. Vis dėlto faktas akivaizdus – technologijos keičia profesiją ir tikrai toliau ją keis tapdamos neatsiejama ir integralia jos dalimi.
Atsitiks, o gal jau ir atsitiko, panašiai, kaip šiuo metu yra su ES teise – dabar atskirų ES teisės dalykų ir tuo labiau programos dėstymas Lietuvoje nelabai turi prasmės, nes ši teisė yra integrali nacionalinės teisės sistemos dalis, ji turi būti dėstoma bet kurioje teisės programoje pakankamai gausiai ir daugelio dalykų užsiėmimuose. Atitinkamai aš jau dabar nematau didelės atskirų išimtinai į teisės ir technologijų sąveiką orientuotų studijų programų kūrimo ir vykdymo prasmės. Reikia eiti dar toliau ir šią sąveiką daryti integralia bet kokios teisės studijų programos dalimi, kadangi technologijos supa teisininką jau nuo tapimo juo pačios pradžios, t. y. nuo pirmo kurso universitete. VDU Teisės fakultete pasirinktas būtent šis kelias – ne kuriamos naujos specializuotos legaltech/techlegal programos, o pertvarkomos visos teisės studijos taip, kad jos turėtų bet kuriam būsimam teisininkui būtinus legaltech/techlegal žinių ir įgūdžių elementus.
– Ar dabartinės ugdymo priemonės, metodai ir būdai pasiteisina XXI a.? Ar tenka jas keisti ir derinti prie šiandienos studento? Kokios didžiausios ugdymo naujovės taikant inovacijas jau gyvuoja ar yra numatytos ateityje? Ar rengiamos paskaitos internetu?
T. Davulis: – Ugdymo priemonės ir metodai nuolat keičiami ir tobulinami atsižvelgiant į šiandienos tendencijas ir paklausą. Studentai dabar kaip niekada smalsūs, todėl stengiamės suteikti jiems įvairias tobulėjimo galimybes – dalyvauti įvairių organizacijų veikloje, atlikti praktikas, dalyvauti konkursuose Lietuvoje ir užsienyje. Vienas tokių – „Law Without Walls“ („Teisė be sienų“), kai su kolegomis iš prestižinių aukštųjų teisės mokyklų studentai sprendžia konkrečias tarptautiniam verslui kylančias problemas ir teikia jų sprendimus. Tai atveria naujas galimybes mezgant tarptautinius ryšius ir mokantis iš aukščiausio lygio specialistų. Taikydamiesi prie ateities perspektyvų taip pat siūlysime studentams jungtinę teisės ir technologijų studijų programą.
L. Jakulevičienė: – Studijų metodai ir priemonės kinta nuolat, nes keičiasi tiek rinkos poreikiai, tiek ir galimybės, atsiranda vis daugiau technologinių galimybių studijų procese. Paskaitos internete nėra naujovė, tai vyksta MRU jau gerą dešimtmetį, visi studijų dalykai yra e. aplinkoje jau daug metų. Jau kurį laiką deriname klasikinius metodus ir patyriminį mokymą (angl. experiental learning), kai studijos iš auditorijos persikelia į teismo posėdžių salę, rengiamos diskusijos su praktikais, vyksta darbas teisės mokslų laboratorijose. Štai ką tik įvyko kartu su partneriais – tarptautine advokatų kontora – surengta mokesčių teisės teismo inscenizacija. Vis dėlto naujovėmis galima būtų pavadinti tai, kad pirmieji Lietuvoje į studijas įtraukėme naujausių teisinių technologijų aspektus, studentai tam tikras žinias įgyja vadinamuosiuose Meetup‘uose, Hackaton‘uose, ten plėtoja ir savo praktinius gebėjimus, gali kurti startuolių idėjas ir pan.
Pavyzdžiui, viename iš tokių susitikimų su praktikais studentai sužinojo apie vadinamuosius Chatbots, kitame jau patys juos kūrė, vėliau dalyvavo tarptautiniame konkurse, kurį rengė pasaulinė IBM kompanija. 2018 m. įkūrėme Teisinių technologijų (Legaltech) centrą, kurio vienas iš tikslų yra perteikti naujausius metodus, diegti inovacijas studijų procese, sudaryti sąlygas plėtoti teisinių technologijų startuolius. Taigi studentams tikrai daug galimybių.
T. Berkmanas: – Neabejotina, kad dabar ugdymo priemonės, metodai turi tapti kitokie. Reikia peržiūrėti vos ne viską. Pasaulyje sėkmingai egzistuoja vien virtualioje aplinkoje veikiantys universitetai, jie turi studentų daugiau nei bet kuris didžiausias Lietuvos universitetas. Infrastruktūros prasme visą universitetą sudaro vienas nedidelis pastatas. Kita vertus, intensyviai keičiasi ir buvę tradiciniai universitetai. Neseniai teko lankytis Bergeno universiteto Teisės fakultete, kur nemenka dalis studentų, gyvenančių atokesnėse Norvegijos teritorijose, studijuoja beveik vien virtualiai, į Bergeną atvyksta iš esmės tik atsiskaityti ir tai daro taip pat naudodami informacines technologijas. VDU Teisės fakultete taip pat atskiri dalykai jau dėstomi virtualiu būdu ir planuojame tai plėsti, ketiname atsiskaitymus perkelti į virtualią erdvę, taip pat dėstydami išnaudoti technologijų teikiamas galimybes. Šiuolaikiniai studentai tai priima su džiaugsmu.
– O kaip jaučiasi šiandienos dėstytojas? Ar spėja eiti koja kojon su inovacijomis?
T. Davulis: – Kaip ir studentas, šiandienos dėstytojas yra smalsus, ieškantis teisybės, paskaitų metu siekiantis ne tik suteikti žinių studentui, bet ir pats iš jų pasimokyti. Tad į studentus dėstytojai vis labiau žvelgia kaip į kolegas, o ne mokytojus. Manau, kad mūsų dėstytojai tikrai yra autoritetingi ir žengia koja kojon su inovacijomis – daugelis jų yra jaunatviški, moka keletą užsienio kalbų, puikiai valdo modernias technologijas. Jie mielai taiko pažangius, interaktyvius studijų metodus, skatina domėjimąsi įvairiomis sritimis, palaiko studentų akademinį mobilumą, geba uždegti jų norą gilintis, taikyti ir suprasti įgytas žinias.
L. Jakulevičienė: – Didžioji dalis mūsų dėstytojų yra stiprūs savo sričių praktikai ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, todėl neretai būtent jie yra idėjų, naujovių ir inovacijų varikliai. Dirbame tik su dėstytojais, kurių ne tik kompetencija, bet ir motyvacija aukšta. Norėtųsi, kad ir studentų motyvacija visuomet būtų aukšta, tuomet, matyt, dėstytojas jaustųsi geriausiai. Kita vertus, naujos kartos vaikai į visus kitus dažnai žvelgia kaip į sau lygius. Todėl ne kiekvienam dėstytojui priimtina, kai studentas į jį kreipiasi vardu.
T. Berkmanas: – XXI a. iššūkiai universitetui su jo tradicinėmis žinių ir įgūdžių perdavimo bei kompetencijų monopolijos tradicijomis buvo prognozuoti jau seniai. Gyvename informacijos amžiuje, kai žinios sklinda ir viena kitą keičia nepaprastai greitai. Dėstytojai gali būti greitai palyginti per tų pačių technologijų įgalintas ir supaprastintas apklausas, nekalbant apie neformalias aplinkas, kaip Facebook. Informacija yra taip prieinama, kad aš per minutę iš savo mobiliojo telefono galiu rasti man reikiamą šaltinį Vašingtono bibliotekoje. Tam tikra prasme dabartinis dėstytojas, jį suprantant vis dar tradicine prasme, tapo visiškai „peršviečiamas“, jo kompetencija labai greitai gali būti patikrinta, jis pats palygintas ir įvertintas. Todėl klausimas, ar dėstytojas spėja eiti koja kojon su inovacijomis, jau pats savaime yra kiek pavėlavęs/nebespėjantis: arba spėji, arba turi trauktis. Knygų pasiskaitymo ir perpasakojimo studentams komforto zonos laikai baigėsi. Kita vertus, tiems, kas mėgsta iššūkius, tai yra tikras aukso amžius.