„Jei padėtume moterims išspręsti buities problemas ir lengviau save realizuoti, turėtume geresnį lyčių balansą ir stipresnę ekonomiką“, – įsitikinusi Dovilė Burgienė, viena iš asociacijos „Lyderė“ steigėjų, drąsiai kalbančių apie Lietuvoje egzistuojančias lyčių lygybės problemas.
– Dovile, esate žavi trijų vaikų mama, vienos lyderiaujančių advokatų kontorų šalyje partnerė, užburianti savo šypsena ir moteriškumu, – žvelgiant į Jus sunku patikėti, kad lyčių lygybės problemų Jūsų aplinkoje apskritai egzistuoja. Kaip ir kodėl būtent Jums kilo mintis įkurti asociaciją „Lyderė“?
– Draugų rate aš jau seniai buvau žinoma kaip toji, kuri nuolat atkreipia dėmesį į įvairius neetiškus juokelius apie moteris, o jie mūsų visuomenėje dažnai būdavo priimami kaip savaime suprantami. Pirmą kartą su lyčių lygybės apraiškomis akivaizdžiau susidūriau dar mokydamasi Švedijoje. Nuolat pastebėdavau, kad ten nėra jokios atskirties tarp vyrų ir moterų, todėl grįžusi į Lietuvą labai greitai ėmiau matyti stereotipus, kurie čia išties gajūs, – apie moteris daugelyje sričių įprasta manyti blogiau.
Mintį, kad reikalinga tokia asociacija, jau seniai turėjau. Būdama advokatė dalyvauju tarptautinių advokatų asociacijų veikloje, kur nuolat organizuojami įvairūs workshop’ai karjeros klausimais moterims. Pasekusi šiuo pavyzdžiu, savo pažįstamiems organizuodavau neformalius susitikimus su įvairiomis daug pasiekusiomis dažniausiai iš užsienio atvažiuojančiomis asmenybėmis. Taip kilo mintis, kad reikia šito ir Lietuvoje, ir ne tik mano profesinėje srityje. Taip vieną dieną bekalbant su bendramintėmis moterimis kilo idėja šią veiklą formalizuoti – įsteigėme asociaciją. Šiuo metu esame aštuonios steigėjos.
– Kokie klausimai yra asociacijos „Lyderė“ dėmesio centre? Su kokiomis didžiausiomis problemomis Lietuvoje susiduria moterys, siekiančios pripažinimo savo profesinėje srityje?
– Mūsų asociacijos misija – daugiau moterų vadovių. Mes tikime, kad lyderės savo veikla ir pavyzdžiu įkvepia ir kitas moteris, todėl norime jas suvienyti ir dirbti aktualizuodamos moterims svarbias temas.
Mūsų dėmesio centre – vaikų priežiūros sistemos, darbo užmokesčio skirtumo ir vyraujančių stereotipų problemos. Darant įvairias visuomenės apklausas dažnai akcentuojama, kad moterys, siekdamos karjeros, nedrįsta kažko išsikovoti.
Vis dėlto šiandien didžiausia problema yra ne ta – daugiausia sunkumų kyla dėl to, kad moterims nesudarytos sąlygos imtis profesinės naštos, kai visą save jos turi skirti vaikams ir buičiai. Statistikos departamento atlikti tyrimai rodo, jog moterys Lietuvoje buičiai skiria daug daugiau laiko nei vyrai, tad nenuostabu, kad, pavyzdžiui, moters, buityje kasdien praleidžiančios 2 val., ir vyro, tam skiriančio 20 min., potencialas darbo rinkoje nepalyginamai skiriasi.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje moterys vidutiniškai uždirba 14 proc. mažiau nei vyrai. Lyginant su kitomis Europos valstybėmis, tas skirtumas nėra jau toks blogas, pavyzdžiui, Estijoje situacija daug blogesnė ir moterų padėtis ten tik blogėja. Vis dėlto nagrinėdamos padėtį pamatėme, kad minėtas skirtumas susidaro ne dėl diskriminacijos apraiškų, bet pirmiausia todėl, kad moterys pasirenka mažiau patrauklias profesijas arba dėl struktūrinių problemų mažiau pasiekia savo karjeroje. Todėl skatiname moteris rinktis tas profesines sritis, kurios vis dar nepagrįstai laikomos vyriškomis. Šiandien visos profesijos atsiveria moterims, net ir, pavyzdžiui, informacinės technologijos, kurios anksčiau buvo tik vyrų sritis.
Vieno stipriausių JAV universitetų duomenimis, jei situacija judės tokiu greičiu kaip dabar, tai prireiks dar 100 metų, kad vyrų ir moterų padėtis susilygintų, o tai mūsų netenkina. Iš tiesų turime svajonę, kad Lietuva galėtų būti lyderė šioje srityje, – mūsų šalyje daug stiprių, potencialo turinčių moterų, geriau išsilavinusių nei vyrai. Darbo jėgos čia trūksta, tačiau daugelis moterų daug metų praleidžia namuose ir darbo rinkoje silpniau dalyvauja. Jei padėtume moterims išspręsti buities problemas ir lengviau save realizuoti, turėtume daug geresnį lyčių balansą ir stipresnę ekonomiką.
– Šiandien moterims nėra lengva rasti balansą tarp karjeros ir šeimos – dažniausiai jos priverstos rinktis vieną arba kitą. Kokios pagrindinės to priežastys ir kas padėtų iš esmės keisti situaciją?
– Vidutiniškai moterys Lietuvoje susilaukia vaikų būdamos 30–40 m., o tai pats darbingiausias amžius. Ne paslaptis, kad, keleriems metams iškritus iš darbo rinkos, net nėra šansų padaryti tokią pat karjerą kaip vyro. Taigi, kuo ilgesnė motinystės atostogų trukmė, tuo moterų padėtis tik blogesnė.
Neseniai Seime skaičiau pranešimą apie tai, kad pirmiausia turime atsižvelgti į moterų poreikius, jei norime padidinti gimstamumą šalyje. Kokie tie poreikiai? Gimdančioms moterims reikia ne ilgai mokėti pinigus, o sutvarkyti paslaugų sistemą. Turtingos valstybės, tokios kaip JAV, Australija ar Nyderlandai, kompensuoja tik 12 savaičių motinystės atostogų, o Lietuvoje tai ištisi 2 metai – šiam laikotarpiui skirtus pinigus būtų galima panaudoti daug efektyviau, sukuriant moterims pagalbos sistemą, nes išvaryti jas į namus nėra jokia pagalba.
Aš tikrai manau, kad moterys turi teisę pasirinkti. Labai gerbiu tas mamas, kurios pasirenka visus metus skirti vien šeimai, atsiduoda motinystei, tačiau ką kalbėti apie tas moteris, kurios taip nepasirinko? Jos baudžiamos už tai, kad anksčiau nori grįžti į darbą, – jų sumokėti mokesčiai nuplaukia, jos nebegauna motinystės išmokos, o savo uždirbtą algą atiduoda auklei. Tai stabdžiai, dėl kurių daugelis moterų ir negrįžta į darbą.
Vienas pagrindinių mūsų siūlymų – tie pinigai, kurie vaikui gimus skiriami motinystės išmokoms mokėti, dirbant neturėtų būti mažinami, jei jie bus naudojami auklės, darželio ar kt. paslaugoms apmokėti. Tikimės, kad palaipsniui valstybė sukurs sistemą, kai vaikai į darželius bus priimami nuo šešių mėnesių.
Taip pat siekiame skatinti vyrus eiti tėvystės atostogų. Mūsų nuomone, tokiu atveju vyrai labiau prisirištų prie vaikų, išmoktų jais rūpintis ir visa ši našta nekristų vien ant moters pečių. Šiandien statistika Lietuvoje yra klaidinanti. Nors sakoma, kad vyrų, einančių tėvystės atostogų, skaičius yra nemažas – siekia beveik trečdalį motinystės atostogų einančių moterų skaičiaus, tačiau lyginant laikotarpius tai dešimtimis kartų mažiau. Vis dėlto džiugu, kad ir vyrai priima šią patirtį ir pabando.
Dar viena aktuali sritis – rūpesčiai dėl vaikų popamokinės veiklos. Su Vilniaus savivaldybe svarstome galimybę vaikams už papildomą mokestį mokykloje lankyti būrelius, popamokines veiklas – tai būtų didžiulis palengvinimas tėvams, negalintiems vežioti vaikų į būrelius ar už juos mokėti.
– Koks Lietuvos visuomenės požiūris į moteriškumą, motinystę ir moterų norą tai derinti su profesinėmis ambicijomis?
– Dabartiniu metu bendraudama su žmonėmis matau, kad Lietuvoje vis dar vyrauja bendras šeimos – senelių, tėvų – požiūris, t. y. jei gimus vaikui nori greitai grįžti į darbą, esi bloga mama arba nemyli savo vaiko. Susidurdama su tokiu vertinimu moteris išties blaškosi, nes ši etiketė skausminga, niekas nenori būti bloga mama. Įvairūs tarptautiniai tyrimai lyčių lygybės srityje taip pat rodo, kad aktyvios moterys labiau neigiamai vertinamos nei vyrai. Dėl šių priežasčių moterims, visų pirma, labai svarbu kolegų darbe ir vadovų palaikymas – priešingu atveju darbą reikia keisti, nes pakeisti tokių žmonių požiūrį yra labai sunku.
Taip pat tenka susidurti su požiūriu, kad daug profesiniame kelyje pasiekusios moterys dažnai nelinkusios padėti kitoms moterims, nes bijo iškristi iš tos vyrų aplinkos, į kurią savo dideliu ir sąžiningu darbu pateko.
Aš ir pati vienoje diskusijoje esu sakiusi, kad man, kaip verslininkei, ši veikla nėra naudinga, – man būtų daug lengviau apsimesti, jog šių problemų nėra. Vis dėlto šiandien jau esu pasiekusi tą brandą, kai norisi užsiimti visuomenine veikla, duoti daugiau, ne tik siekti maksimalios finansinės naudos karjeroje. O šia idėja tikinčių moterų tikrai reikia, juolab kad šiandien moterų lyderystės tema yra išties madinga ir populiari. Kartais tikrai liūdna matyti tuos žmones, kurie šia idėja netiki, nenori nieko dėl to savo realiame gyvenime daryti ir išnaudoja ją tik savireklamai.
– Ar turime organizacijų Lietuvoje, sudarančių tinkamas sąlygas moterims derinti karjerą ir šeimą?
– Dažniausiai tai užsienio įmonės, kurios bando pritaikyti savo atsivežtines programas. Daugiausia tokių programų turi „Google“, „Nasdaq“, „Swedbank“ – tai įvairios mentorystės, savitarpio pagalbos, ryšių palaikymo su kitomis moterimis programos. Vis dėlto aš nemanau, kad visos jos skirtingose valstybėse vienodai veikia. Pavyzdžiui, aš nesutinku su nuomone, kad pusė darbo dienos moteriai, auginančiai vaikus, yra gerai. Jei tu darbui skiri tik 60–80 proc. savo darbo laiko, tikrai netapsi savo skyriaus vadove – tai tas pats, kas visai nedirbti. Juk vadovas nuolat komandiruotėse, kelionėse, ilguose susitikimuose, vakariniuose renginiuose ir t. t. Tokios šeimos pirmiausia samdo aukles, ieško pagalbos, nes darant karjerą ir auginant vaikus be pagalbos neišsiverčiama. Kaip sakoma, nereikia ieškoti tobulos auklės – reikia ją turėti.
O savo vaikus išeinančioms auginti kolegėms aš juokais sakau, kad grįžusios jos bus dar geresnės darbuotojos, nes norės padaryti visus darbus ir namo grįžti laiku – mažiau gers kavos, mažiau rūkys, neskaitys naujienų portalų.
– Ar moterų diskriminacijos apraiškos taip pat gilios ir teisės srityje? Ar Jums asmeniškai yra tekę su tuo susidurti?
– Įvairių replikėlių tikrai dažnai girdžiu. Kartais į tai reaguoju, kartais ne, bet žmonės dažnai ir nepiktybiškai įvairiomis stereotipinėmis frazėmis mėtosi – štai kad ir dabar, kai gimė mano sūnus, apie vyresnes mano dukras kartais pasakoma, kad turi dvi aukles. O aš atsakau, kad savo merginų auklėmis tikrai nedarysiu, nes joms keliami ambicingi tikslai, jos pačios gyvenime tikrai pasieks tiek, kiek norės.
Manau, kad teisininko darbas moterims tikrai tinka, nes jį dirbant reikia turėti kažkiek specifinių žinių, gerą atmintį, išmanyti psichologiją, būti kūrybingu, metodišku žmogumi. Todėl tiek vyrai, tiek moterys šiuo atveju yra panašūs. Teisė yra sritis, kur gali dirbti pati sau, – daug moterų notarių, advokačių turi savo kontoras ir joms puikiai sekasi.
Didesnių iššūkių atsiranda pretenduojant į aukštesnes pareigas, nes reikia įtikinti kitus, kad gebėsi, – čia jau veikia žmogiškieji faktoriai. Jeigu sprendimo priėmėjai mąsto stereotipiškai, nėra jokių šansų pamatyti moters kandidatės. Ir nors situacija šiandien keičiasi, vis dėlto kol kas Lietuvoje lyderiaujančių advokatų kontorų aukščiausiose pozicijose moterų yra mažuma.
Man asmeniškai profesiniame kelyje niekada netrūko drąsos pareikalauti to, ko nusipelniau, ar noro eiti į priekį. Kartais juokauju, kad vienas geras dalykas, kurį mums sovietmetis paliko, tai moterų lyga, nes joms buvo privaloma dirbti. Mūsų mamos niekada nesėdėjo namie, todėl ir mergaitės užaugo matydamos šį modelį. Vakaruose, pavyzdžiui, advokačių moterų kontorų yra mažiau nei pas mus.
– Kas Jums pačiai yra lyderystė?
– Vienas Harvardo universiteto profesorius, kurio paskaitos klausiau, pasakė, kad tokio dalyko, kaip lyderystė, apskritai nėra, yra lyderystės realizavimas (angl. exercise of leadership) – tai kažko demonstravimas savo pavyzdžiu, veiksmais. Aš su juo sutinku ir manau, kad lyderis yra drąsus žmogus, nes nebijo daryti tai, kuo tiki. Nemanau, kad lyderiais gimstama ar tampama. Man atrodo, kad daugelis žmonių tam tikru metu išmoksta to, ko reikia mokėti. Dažnai, kai bandau įkvėpti jaunas savo aplinkos moteris, girdžiu sakant, kad aš negaliu taip, kaip tu, tačiau iš tiesų aš niekuo nesiskiriu, tik daugiau dirbu su savimi. Natūralu, kad lyderiai sulaukia daugiau aplinkinių žmonių dėmesio, tad dalį savo privatumo, deja, turi prarasti, o tai ne visiems priimtina.
Lyderis nebūtinai turi būti labai charizmatiškas ar matomas, to gali apskritai nebūti, nes lyderis yra tas, kuris geba įgalinti kitus žmones save realizuoti, o ne sau siekia šlovės. Vis dėlto visuomenėje lyderiais neretai laikomi tik tie, kurie labiausiai matomi, – mano akimis, tie, kurie kitų darbu susirenka sau nuopelnus, tikrai nėra lyderiai.
– Žvelgiant į Jus atrodo, kad viskas paprasta: sėkminga karjera, šeima, asmeninis tobulėjimas. Ar išties taip ir yra? Kaip spėjate suderinti visas sritis, surasti balansą?
– Versle yra principas, kurį aš taikau ir gyvenime, – good enough (liet. pakankamai gerai). Šiandieninė vadybos ir verslo teorija sako, kad nereikia visko padaryti tobulai, daug svarbiau padaryti tai, ką reikia, ir padaryti laiku. Ir aš nesiekiu būti tobula. Jei norėsiu būti tobula mama, su ekologišku maistu ir tobulu psichologiniu pasirengimu, neturėsiu laiko dirbti, jei darbe viską darysiu perfekcionistiškai idealiai – neturėsiu laiko vaikams, sportui ar hobiams.
Taip pat reikalinga tvirta disciplina ir išankstinis visko planavimas – tam puikiai galima išnaudoti šiuolaikines technologijas. Pavyzdžiui, mano darbotvarkę kalendoriuje mato ir mano vaikų auklė, maistą šiandien galima užsisakyti į namus internetu, taksi vaikams galima iškviesti telefonu ir t. t. Tiesiog reikia galvoti pragmatiškai, nes kai viską suplanuoji, tada viskas gerai ir išeina.
Mano įsitikinimu, vaikams reikia ne tik tiesioginio rūpesčio, bet ir pavyzdžio. Jei tas rūpestis yra tik maistas ir nugabenimas iš vieno taško į kitą – tą už mane gali padaryti ir kiti žmonės. Pagrindinis mano darbas – ugdyti teisingas vertybes, kalbėtis su vaikais, diegiant tam tikrą vertybinį stuburą. Tai yra esmė. Su vyru skirtingomis dienomis pakeisdami vienas kitą po kelias valandas skiriame vien tik bendravimui su vaikais. Nuo tada, kai tapau mama, stengiuosi visiškai nedirbti savaitgaliais, nebent labai reikia. Visas atostogas taip pat leidžiame su vaikais. Ir kai manęs žmonės klausia, kas yra mano hobis, turbūt galėčiau atsakyti, kad tai ir yra mano šeima.
Daug siekiančiai moteriai taip pat labai svarbu turėti savimi pasitikintį, daug dirbantį vyrą, kuris turėtų teisingą požiūrį ir tave suprastų. Santuokoje žmonės turi kartu tobulėti, nes labai negerai, jei vienas užsisėdi, o kitas eina į priekį – tada jie nebesupranta vienas kito. Mes su vyru vienas kitam labai daug davėme. Mano vyras taip pat teisininkas, todėl šeimoje apie konkrečius darbus nekalbame, tačiau nuolat bendraujame apie iššūkius, žmonių santykius, idėjas, gebėjimus ir t. t.
– Kas Jums buvo didžiausias įkvėpimas siekiant karjeros, derinant šeimą ir asmeninį tobulėjimą? Kiek įtakos tam turėjo Jūsų tėvai, pavyzdys šeimoje?
– Turiu dar dvi seseris ir brolį. Sesės visada buvo aktyvios, abi medikės, brolis taip pat verslus. Mano tėvas labai daug dirbdavo ir stengdavosi tikrai gerai dirbti, tad man gerai padarytas darbas yra vertybė. Tėvai, kiek pamenu, visada akcentavo, kad reikia mokytis, tada apie lyderystę dar niekas nekalbėjo. Mokyklą baigiau nelengvais laikais (1994 m.), kai tėvams buvo išties sunku man suteikti tinkamą išsilavinimą, todėl pati visada siekiau viską padaryti idealiai – mokytis, dirbti, o darant dalykus gerai kažkaip natūraliai ateidavo ir tas pripažinimas.
Aš visada mėgau imtis atsakomybės. Pradėjau dirbti jau trečiame kurse. Tais laikais labai trūko angliškai kalbančių verslo teisininkų, teisės daug kas dar neišmanė, nes ji buvo tik kuriama. Taigi būdama 23 m. jau viena eidavau į susitikimus, vesdavau derybas su užsieniečiais, nors pati tada dar atrodžiau kaip vaikas. Tačiau jau nuo tada lygiavausi ne į čia dirbančius žmones, o į tarptautinius savo srities lyderius.
Mano pagrindinė stiprybė – jau labai seniai atėjęs supratimas, kad geografinės sienos ribos nėra. Aš save vertinu lygindama su užsienio lyderiais, o JAV, Londone tokių neįtikėtinai įspūdingų asmenybių sutinku nuolat. Todėl visiems profesionalams labai svarbu pakeliauti, pabendrauti, plėsti akiratį. Privalu turėti į ką lygiuotis, nes artimoje aplinkoje labai greitai gali kitus peraugti, – būtina nuolat mokytis ir būti atviram.
– Ko palinkėtumėte ambicijų turinčioms skaitytojoms?
– Nebijokite išeiti iš savo komforto zonos, nes visi iššūkiai yra įveikiami. Jei aplanko jausmas, kad viskas jau patogu ir žinoma, tai ženklas, jog reikia judėti į priekį.
Komentaras
Dr. Jolanta Reingardė, Europos lyčių lygybės institutas
Laikas, skiriamas vaikų ir namų priežiūrai, yra viena iš didžiausios lyčių nelygybės sričių ir atspariausia pokyčiams. Laikas, kurį moterys praleidžia prižiūrėdamos namus ir vaikus, yra nepalyginamai ilgesnis nei vyrų. Moterys dėl to moka didele ekonomine kaina – su kiekvienu vaiku mažėja moterų užimtumas, susidaro atotrūkis tarp moterų ir vyrų atlyginimų, moterys, augindamos vaikus, neturi tokių pačių aukštų karjeros perspektyvų kaip vyrai, dėl laiko, skiriamo darbui ir vaikų priežiūrai, joms lieka kur kas mažiau
Statistika
Asociacijos „Lyderė“ įstatymų leidėjams teikiami siūlymai, kuriais siekiama užtikrinti gerėjančią demografinę padėtį Lietuvoje:
* Numatyti neperleidžiamą 3 mėnesių vaiko priežiūros atostogų laikotarpį tėvui, kurio metu galimybė dirbti būtų nesuteikiama, o to nepadarius, nustatyti prarandamas išmokas.
* Nustatyti, kad 3 mėnesių vaiko priežiūros atostogų periodu vienam iš tėvų, kuris nedirba, nebūtų taikomos „Sodros“ lubos.
* Numatyti, kad nuo pirmų dienų pradėjus vėl dirbti vaiko priežiūros išmokos nemažėtų, jei jos naudojamos pagal sutartį samdant auklę (angl. childminder) arba vaiką leidžiant į lopšelį-darželį.
* Integruoti „Bendravimo su darboviete dienas” (angl. Keep in Touch Days), kurios užtikrintų darbo įgūdžių nepraradimą, darbuotojų dalyvavimą mokymuose ir kvalifikacijos kėlimą bei darbo užmokestį kartu su vaiko priežiūros išmokomis.
* Naudojant visuomenės informavimo ir socialinio dialogo priemones, populiarinti tėvystės atostogas, pabrėžiant jų naudą ne tik moterims, bet ir patiems vyrams, ypatingai vaikams.
Faktai:
* 14 proc. - už kiekvieną išdirbtą valandą moterys Lietuvoje gauna mažesnį atlyginimą,
* 30 proc. krenta moters darbo užmokestis, gimus vaikui. Pagrindinė to priežastis - pasitraukimas iš darbo rinkos į vaiko priežiūros atostogas.
* Tarp 30–34 m. amžiaus moterų penktadaliu daugiau yra įgijusių aukštąjį išsilavinimą nei vyrų.