– Trumpam grįžote į Lietuvą Jūsų šeimą ištikusios nelaimės akivaizdoje. Leiskite pareikšti Jums ir Jūsų artimiesiems užuojautą dėl Jūsų Mamos mirties ir padėkoti, kad tokiomis aplinkybėmis sutikote atsakyti į kelis visuomenę labai dominančius klausimus. Nors šiuo metu Jūs gyvenate Strasbūre ir dirbate Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), neabejojame, kad sekate politines, valdymo, visuomenės gyvenimo aktualijas ir įvykius Lietuvoje. Kaip žinia, jau nuo kovo vidurio laukiama Konstitucijoje numatyto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) sudėties atnaujinimo. Pavasarį turėjusi įvykti trijų teisėjų rotacija neįvyko Seimui atmetus visus tris pateiktus kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus. Naujai išrinktas Seimas, tikėtina, šį klausimą imsis spręsti nedelsdamas. Gali kilti klausimų, ar gali būti teikiamas tas pats kandidatas į Konstitucinio Teismo teisėjus, kurio kandidatūrai jau kartą nepritarė Seimas? Juolab kad pavasarį svarstant kandidatūras Seime, nuskambėjo Seimo frakcijų atstovų nuomonių, kad dėl kai kurių kandidatų kompetencijos ir tinkamumo užimti pareigas kilo rimtų abejonių. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Pirmiausia – ačiū už užuojautą. Šios dienos labai nelengvos, todėl, manau, kai kuriuos dalykus galiu būti praleidęs pro akis. Tačiau apskritai Lietuvos gyvenimą seku. Deja, būna tokių dalykų, kurių negalėčiau komentuoti, nes esu teisėjas. Tačiau šis jūsų klausimas ne iš tų, tai gana teorinis konstitucinis klausimas. Vis dėlto atsakant į jį tenka prisiminti kai kuriuos faktus iš mūsų pastarųjų dešimtmečių konstitucionalizmo istorijos.
Tokių atvejų, kai pateikto kandidato nepaskyrus Konstitucinio Teismo teisėju to paties asmens kandidatūra buvo pateikta dar kartą, buvo du, tačiau pirmasis buvo gana specifinis. 1993 m., kai buvo formuojama pirmoji KT sudėtis, Seimas nepaskyrė dviejų kandidatų – Liudviko Sabučio ir Stasio Stačioko. Priminsiu, kad į pirmosios sudėties KT ne visi teisėjai buvo skiriami vienodam laikotarpiui: trys teisėjai buvo skiriami devyneriems metams, t.y. visai kadencijai, trys šešeriems metams, o dar trys trejiems metams, kad vėliau kas treji metai būtų įmanoma vykdyti teisėjų rotaciją. L. Sabutis buvo teikiamas trejiems, o S. Stačiokas devyneriems metams. Seimui šių kandidatų nepaskyrus, tuometinis Aukščiausiojo Teismo Pirmininkas pakartotinai pateikė vieno iš jų, S. Stačioko, kandidatūrą, bet ne devyneriems metams, o trejiems, t.y. į taip ir likusią neužpildyta L. Sabučio vietą.
Tuo tarpu L. Sabučio kandidatūros antrąkart jis neteikė, įvertinęs, be kita ko, ir jo paties viešus pasisakymus, ir diskusiją dėl jo kandidatūros Seime, ir tai, kad dėl L. Sabučio nebuvo sulaukta jokių teisinių organizacijų palaikymo. Tuo tarpu dėl S. Stačioko toks palaikymas buvo iš esmės visuotinis. Balsuojant antrąkart Seimas S. Stačiokui buvo palankus: jis buvo paskirtas KT teisėju. Toje situacijoje niekas nevaržė, bent formaliai, Aukščiausiojo Teismo pirmininko teisės pasirinkti bet kurį kitą kandidatą į atsilaisvinusią vietą – bent tuo metu buvo tokia atitinkamo konstitucinio reguliavimo samprata, kurios ir vėliau niekas viešai neginčijo. Vėliau, kai dabar jau šviesios atminties S. Stačiokas buvo paskirtas visai devynerių metų kadencijai (pirmąkart ne visai kadencijai paskirtiems teisėjams Konstitucijoje nustatyta išimtis, leidžianti juos po pertraukos skirti dar kartą), teko kartu su juo dirbti Konstituciniame Teisme ir ne kartą įsitikinti, kad 1993 m. balsuodamas dėl jo antrąkart Seimas nesuklydo. Tikrų konstitucionalistų Lietuvoje nėra per daug.
Antrasis atvejis buvo 2005 m., kai Seimas nepaskyrė Respublikos prezidento teiktos Tomos Birmontienės. Prezidentas iškart vėl pateikė jos kandidatūrą. Po dviejų savaičių T. Birmontienė buvo paskirta KT teisėja. Nors tokio visuotinio nepasitenkinimo jos nepaskyrimu, kaip S. Stačioko atveju, lyg ir nebuvo, tuomet, atrodo, niekas viešai nekvestionavo pačios T. Birmontienės pakartotinio skyrimo galimybės.
Tačiau galima į šį klausimą žvelgti ir kitaip. Teikiantysis subjektas gali pabandyti įtikinti Seimą, kad būtent jo teiktasis kandidatas yra pats tinkamiausias toms pareigoms ir teikti jį antrąkart. Jeigu teikėjas antrąkart nepateikė to paties asmens kandidatūros, ką gi, vadinasi, ne jis įtikino Seimą, o Seimas įtikino jį – ir tokį Seimo apsisprendimą reikia gerbti. Tokiu atveju išties reikia ieškoti kito kandidato. Bet, paprastai tariant, dar kartą pabandyti galima. Nebūtina, bet galima.
Reikalas tas, kad konstitucinė tikrovė apima ne vien Konstitucijos tekste surašytas nuostatas, kurias, beje, aiškina KT, bet ir tai, kas vadinama konstituciniais papročiais. Konstituciniai papročiai kol kas yra labai menkai tyrinėta Lietuvos konstitucinės teisės sritis, bet neigti jų svarbą, suvesti visą Konstituciją vien į jos teksto raidę reikštų ją labai nuskurdinti. Todėl už to paties kandidato pakartotinio teikimo galimumo neigimą (jei kas nors jį tikrai rimtai neigtų) ne mažiau, o turbūt kur kas labiau įtikinantis būtų aiškinimas, kad to paties kandidato teikimą antrąkart leidžia konstitucinis paprotys, kuriam pamatas buvo padėtas dar 1993 m. – tada, kai dar nebuvo nė paties KT.
Beje, pakartotinio teikimo paprotys neapsiriboja KT teisėjų skyrimu. Seimui nepaskyrus kandidato ar neišrinkus pretendento pirmu balsavimu, antrąkart būdavo balsuojama ir dėl kitų pareigų užėmimo. Tokių pavyzdžių nėra labai daug, bet turbūt pakanka, kad galėtume kalbėti apie jau susiformavusį ar beveik susiformavusį konstitucinį paprotį. Vienas pavyzdys būtų Arūno Valinsko pakartotinis kandidatavimas į Seimo pirmininko pareigas 2008 m. Bet yra ir mūsų aptariamai situacijai artimesnių pavyzdžių. Antai kai 1999 m. Kęstutis Lapinskas nebuvo paskirtas Valstybės kontrolieriumi, Respublikos Prezidentas iškart pateikė jo kandidatūrą dar kartą, o jo nepaskyrus antrąkart, į tas pareigas pateikė jau kito asmens kandidatūrą. Čia tik pridurčiau, kad nors tuo metu buvau įsitikinęs (ir dabar esu įsitikinęs), kad Seimas nepaskirdamas K. Lapinsko atmetė labai gerą kandidatą, tai galiausiai išėjo į naudą visai valstybei, nes dar po trejų metų K. Lapinskas buvo paskirtas KT teisėju, vėliau tapo ir puikiu, gerbiamu jo pirmininku. Kaip jau sakiau, tikrų konstitucionalistų Lietuvoje nėra per daug.
– Birželį Seimo pirmininkui, kaip vienam iš trijų pareigūnų, nominuojančių kandidatus į Konstitucinį Teismą, pateikus naują siūlymą dėl kandidato ir pasiūlius į KT teisėjus Seimo Teisės departamento vadovą Andrių Kabišaitį, šį kausimą atsisakyta svarstyti, motyvuojant abejone, ar tokia procedūra, kai teikiami ne visi trys, o po vieną kandidatą į KT teisėjus, neprieštarautų Konstitucijos 102 straipsnio nustatai, numatančiai Teismo atnaujinimą kas treji metai vienu trečdaliu? Tokią nuomonę išsakė buvęs KT teisėjas Vytautas Sinkevičius. Ar tikrai Konstitucinio Teismo rotacija turi įvykti be išimčių vienu metu teikiant visus tris kandidatus ir visus tris paskiriant KT teisėjais?
– Su tokia nuomone nesutinku – ir mano nesutikimas kategoriškas. Aš tokių abejonių neturiu. A. Kabišaičio kandidatūros pateikimo klausimas iš Seimo darbotvarkės buvo išbrauktas be jokio konstitucinio pagrindo. Teisėjų rotacija nėra savitikslis – tikslas yra KT sudėties atnaujinimas. Jeigu manoma, kad vienąkart neįvykus rotacijai toliau viskas turi vykti lyg niekur nieko, tai pykstamasi su gyvenimo tikrove ir už pamiškės medžių ne tik nematoma miško, bet ir aiškinama, kad miško ten išvis nėra.
Taip, pagal Konstituciją teisėjų rotacija turi vykti kas treji metai, ir atnaujinamas turi būti trečdalis Teismo. Bet, nori to kas nors ar ne, faktas lieka faktu: šiemet tokia rotacija jau neįvyko. Pagal Konstituciją turėjo įvykti – o neįvyko. Pirmiausia procedūrą Seime sukliudė pandemija (dėl jos kandidatų pateikimas ir balsavimas dėl jų buvo šiek tiek atidėtas), po to Seimas nepaskyrė visų trijų kandidatų. Rotacija neįvyko, taškas. Trys subjektai turi vėl teikti kandidatus. Ir jie tam neturi daug laiko, kaip kai kas aiškina, – tas laikas seniai praėjęs. KT sudėties atnaujinimo procesas užsitęsė neleistinai ilgai, Konstitucija netoleruoja KT sudėties neatnaujinimo, bet dar labiau ji netoleruoja tokių situacijų, kai nepavykus įgyvendinti rotaciją toliau išvis nieko nedaroma. Tokiomis aplinkybėmis dar labiau užvilkinti procesą motyvuojant kažkokiu iš piršto laužtu būtinumu teikti visus tris kandidatus vienu metu, yra neleistina; tas vilkinimas, kaip sakoma, „kelia įvairių minčių“, iš kurių pirmoji – labai pagrįsta – yra: kam šis neveikimas naudingas, ko juo siekiama?
Aiškinimas, kad tokioje situacijoje, kokia susiklostė šiemet, kai laiku nepaskyrus KT teisėjų visi trys teikiantieji subjektai turi antrąkart teikti kandidatus būtinai kartu, tuo pačiu metu, neatlaiko kritikos. Juk kiekvienas kandidatas teikiamas atskirai. Ir pirmą kartą visi trys teikiantieji subjektai kandidatus teikė atskirai, tik kandidatūrų pateikimas Seime, o po to balsavimas dėl jų buvo numatytas vienu metu. Bet, pavyzdžiui, 1993 m. pateikimas nevyko vieną ir tą pačią dieną. Net jei kandidatūrų pateikimas vyksta tą pačią dieną, balsavimas dėl visų kandidatų nebūtinai turi vykti tą pačią dieną. Žinoma, dažniausiai ir kandidatūros pateikiamos tą pačią dieną, ir dėl jų balsuojama tą pačią dieną, nes Seimui taip patogiau. Tačiau juk vienus kandidatus Seimas gali paskirti, kitų ne, kaip T. Birmontienės atveju. Išeitų, kad ir 2005 m. buvo pažeista Konstitucija, nes idealios rotacijos nebuvo? Nežinau ir nė nenoriu žinoti, ką apie tai pasakytų V. Sinkevičius, bet manau, kad jis tą 2005 m. dieną turėtų gerai atsiminti.
Palygindamas galiu pasakyti, kad kai valstybės teikia kandidatus į EŽTT teisėjus, o jos jų turi pateikti po tris, tos kandidatūros svarstomos tam tikslui sukurtoje komisijoje (advisory panel), po to Europos Tarybos komiteto pakomitetyje. Jei „išbrokuojamas“ nors vienas kandidatas, tai atmetamas visas sąrašas, ir valstybė turi teikti naują. Taip yra buvę daug kartų. Štai ką reiškia „pateikti kartu“: tada ir sprendimas dėl visų kandidatų yra bendras. O pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra kitaip: kiekvienas KT teisėjas teikiamas, svarstomas ir skiriamas individualiai. Ir jei kuris nors vienas nepaskiriamas, tobula rotacija neįvyksta, bet kiti du gali ir turi pradėti eiti savo pareigas, jie neprivalo kaip prie šnapso parduotuvės laukti trečio.
Beje, pati pirmojo balsavimo dėl KT teisėjų procedūra Seime buvo daugiau negu keista. Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei pavasarį tuos tris kandidatus Seimas būtų paskyręs. Balsuojama buvo kadenciją baigiančių teisėjų paskutinę darbo dieną (jau ir taip dėl pandemijos nukeltą), likus porai valandų iki darbo dienos pabaigos. Negi Seime tikrai manoma, jog KT yra tokia nereikšminga institucija, kad jo teisėjus galima skirti paskutinę minutę?! Tarpinstitucine pagarba ir pagarba Konstitucijai čia net iš tolo nekvepia. Liūdna, ir tiek.
Grįžtant prie šio pavasario, naujieji KT teisėjai, jei jie būtų buvę paskirti, kitą dieną turėjo imtis darbo KT. Taip nustato Konstitucinio Teismo įstatymas. Tačiau Seimo tos dienos darbotvarkė buvo sudaryta taip, kad balsavimą dėl KT teisėjų ir numatytą jų priesaiką skyrė vos dvi valandos. Čia ką, rimta? Per tas dvi valandas Giedrė Lastauskienė (mano manymu, puiki kandidatė) turėjo suspėti būti išbraukta iš praktikuojančių advokatų sąrašo, perduoti savo klientus kitiems advokatams, sutvarkyti daugybę formalumų, turbūt ir finansinių dalykų. Algis Norkūnas, Aukščiausiojo Teismo teisėjas (pripažintas civilistas), turėjo būti atleistas iš einamų pareigų, o tam mažų mažiausia turėjo būti pateiktas Respublikos Prezidento dekretas, jis turėjo būti svarstomas Seime ir t.t. Priešingu atveju šie naujieji KT teisėjai nebūtų galėję pradėti eiti savo pareigų KT taip, kaip reikalauja įstatymas. Būtent tam, kad tokių keistenybių nebūtų, įstatymas ir numato trijų mėnesių terminą. Blogai kai tyčiojamasi iš sveiko proto. Tą galiu pasakyti ir apie atseit iš Konstitucijos kylantį reikalavimą, kad arba teikiami visi trys, arba nė vieno. Nėra tokio reikalavimo, jis buvo dirbtinai sugalvotas ir Seimui įpirštas.
– Su ankstesniu klausimu tiesiogiai susijęs ir jau minėto Seimo pirmininko teikimo, kuris nebuvo svarstytas, likimas. Kaip Jūs pakomentuotumėte viešojoje erdvėje pasirodžiusias nuomones, kad naujai išrinkto Seimo nesaisto ankstesnio Seimo pirmininko, kaip subjekto, turinčio konstitucinę pareigą teikti kandidatą į Konstitucinį Teismą, teikimas?
– Atsiprašau, nemačiau, kas ir kur tokią nuomonę pareiškė, bet nenustebčiau, jei būtų bandoma tą teigti, ir beveik galėčiau spėti, kas ir kodėl tai darytų. Tiek to.
Esu įsitikinęs, kad kadenciją baigusio Seimo pirmininko teikimas yra galiojantis ir turi būti svarstomas Seime. Kaip jau sakiau, Seimo pirmininkas įvykdė savo pareigą, o Seimas savosios, deja, neįvykdė. Jis dar ją turi įvykdyti, nesvarbu, kad pasikeitė ir Seimo sudėtis, ir jo pirmininkas nebe tas pats. Priešingu atveju turėtume visišką teisinį nihilizmą: galima būtų marinuoti bet kokį teikimą (ne vien KT teisėjų), kol pasikeis teikiantysis subjektas.
– Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimas yra politinis procesas: pateikus Seimui kandidatūras, vyksta susitikimai su kandidatais Seimo frakcijose, komitetuose, balsavimas dėl skyrimo Seime grindžiamas laisvo mandato principu. Kaip, Jūsų manymu, būtų galima užtikrinti, kad tokių situacijų kaip šį pusmetį (net ilgiau), kai Konstitucinis Teismas dirba neatnaujinta sudėtimi, būtų išvengta? Yra nuomonių (tą girdėjome ir iš valdančiosios daugumos), jog neužtenka, kad kandidato kompetencija, reputacija, autoritetas teisinėje bendruomenėje nekeltų abejonių, tačiau dar būtina ir iš anksto suderinti teikiamas kandidatūras su politine dauguma. Tik tokiu atveju galima tikėtis „sklandaus“ proceso. Ar tai, kad formuojama profesionalumo, o ne politinio pasitikėjimo pagrindais veikiančios institucijos personalinė sudėtis neturi įtakos laisvo Seimo nario mandato konstituciniam vertinimui? Žinau, kad kai kurie teisininkai mano, kad tokiam profesionalų, ypač teismų sistemos, korpusui formuoti taikomi du pagrindiniai kriterijai: kvalifikacijos ir reputacijos. Jais saistomas ir laisvas Seimo nario mandatas. Ką apie tai galvojate?
– Labai platus klausimas – ir labai aktualus. Bet atsakysiu trumpai, nes nenoriu per daug veltis į patarimų Seimui, Tautos atstovybei, dalinimą – yra be manęs kas tą daro viešai ir, deja, neviešai.
Dėl kvalifikacijos ir reputacijos – reikia ir vieno, ir kito. Dar labai svarbu patirtis ir žinomumas visuomenėje, profesinės bendruomenės pripažinimas. Mažų mažiausia – negalima į KT teikti tokių kandidatų, dėl kurių teisininkų bendruomenei atviptų žabtai. Šito yra buvę. 1993 m., antrąkart balsuodamas dėl S. Stačioko, Seimas parodė, kad jis gerbia profesinio cecho nuomonę. Bet jau gerokai vėliau yra buvę atvejų, kai teikiantysis subjektas, o jam iš paskos ir Seimas ją atvirai ignoravo, iš jos atvirai pasišaipė.
Na, o tokių situacijų kaip šiemetinė tikrai būtina vengti ir išvengti. Manau, vienas iš mažų instrumentų, kurie būtų naudingi, yra balsavimo dėl kandidatų į KT nenukėlimas į paskutines dienas prieš pat numatomos jų kadencijos pradžią, kaip buvo šiemet. Žinau, kad Seimo darbotvarkė tam nepalanki, nes būtent tuo metu nėra numatyta Seimo sesija. Tačiau juk buvo kadaise laikai, kai dėl KT teisėjų būdavo balsuojama Seimo neeilinėje sesijoje dar vasarį, taigi likus mėnesiui iki numatytos rotacijos. Jei prie šito modelio būtų grįžta (tam reikia tik geros valios, nieko daugiau) ir kuris nors kandidatas Seimo sprendimu nebūtų paskirtas, dar liktų laiko bent jo kandidatūros pakartotiniam pateikimui – ir pozicijų derinimui, apie kurį klausiate, nes tokiais atvejais, kaip parodė 2005 m. T. Birmontienės istorija, tokio derinimo tikrai prireikia.
Dabar gi, atrodo, Dangaus karalystė ateis greičiau nei įvyks KT teisėjų rotacija.