Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria kiekvienas teisininkas ir kodėl ypatingą vaidmenį tarptautinių teismų praktikoje vaidina kultūriniai skirtumai, sutiko papasakoti VU Teisės fakulteto ir TSPMI dėstytoja, Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė dr. Erika Leonaitė.
– Ne paslaptis, kad kultūrų, religijų, istorinės patirties skirtumai turi įtakos šalių vykdomai politikai. Kaipgi šie veiksniai atsispindi tarptautinėje teisėje?
– Žvelgiant iš tarptautinės teisės pozicijų, reikėtų kalbėti apie pagarbą skirtumams, įvairovei ir ribas, kurias brėžia būtinybė apsaugoti pamatines vertybes, o tarp jų svarbią vietą užima žmogaus teisės.
Tarptautinė teisė savo esme yra horizontali sistema, pagrįsta savanorišku įsipareigojimų prisiėmimu. Valstybės pačios sprendžia, prie kokių tarptautinių sutarčių jungtis, į kokias tarptautines organizacijas stoti. Tačiau pamatinių žmogaus teisių apsauga šiandien jau nėra vien valstybės vidaus reikalas. Tai itin atsiskleidžia kintančioje suvereniteto sampratoje, kai suverenitetas suvokiamas ne tik kaip kontrolė, bet ir kaip atsakomybė gerbti visų valstybėje esančių asmenų orumą ir pagrindines teises.
Kitas aspektas yra tai, kad tarptautinė teisė gina skirtingų grupių ir visuomenių kultūrinę įvairovę. Kaip pabrėžiama Konvencijoje dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo, kultūrų įvairovės argumentas negali būti naudojamas pateisinti žmogaus teisių, kurias saugo tarptautinė teisė, pažeidimams.
– Bene daugiausia debatų sukelia žmogaus teisių sritis. Nors mums priimtina mąstyti, kad jos yra universalios bei akivaizdžios, iš tiesų egzistuoja įvairūs nesutarimai: vieni teigia, kad atskiros kultūros savaip interpretuoja tam tikras žmogaus teisių normas ir tai galima suprasti tik tapus tos kultūros dalimi; kiti įžvelgia pavojų, kad teiginiai apie visuotinių žmogaus teisių egzistavimą tėra Vakarų bandymas primesti savo vertybes. Kaip vertinate minėtus požiūrius?
– Žmogaus teisių visuotinumo idėją, kylančią iš prigimtinės žmogaus teisių sampratos, galima laikyti šiuolaikinės bendrosios tarptautinės teisės dalimi. Savotiškoje tarptautinės bendruomenės konstitucijoje – Jungtinių Tautų Chartijoje – skelbiamas pasiryžimas „vėl įtvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis“. Prigimtiniu žmogaus teisių pobūdžiu grindžiama ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, nuorodos į žmogaus teisių visuotinumą įtrauktos į svarbiausias sutartis žmogaus teisių srityje. Pavyzdžiui, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto šalimis yra 170 valstybių, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto – 167 valstybės. Visa tai rodo itin platų, net jei ir formalų, visuotinių žmogaus teisių idėjos priėmimą tarptautiniu lygiu.
Tiesa, egzistuoja požiūris, kad pati tarptautinė teisė didžiąja dalimi yra vakarietiškos civilizacijos produktas ir neretai valstybės tik formaliai prisiima įsipareigojimus žmogaus teisių srityje, pasiduodamos Vakarų kultūriniam imperializmui. Iš to kyla bene didžiausias iššūkis – kiek šalys realiai laikosi prisiimtų įsipareigojimų? Vienos valstybės akcentuoja asmenines teises ir laisves (pavyzdžiui, išskiriamos žodžio, spaudos, asmens politinės laisvės). Kinija ir kitos ne Vakarų pasaulio šalys labiau pabrėžia ekonomines, socialines piliečių teises (teisės į darbą, palankias darbo sąlygas, mokslą ir t. t.). Paradoksas, bet netgi Šiaurės Korėja yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos šalis.
Dažniausiai kultūrinio savitumo (reliatyvizmo) idėjas išsako nedemokratinių valstybių valdantysis sluoksnis arba grupės, kurios dėl lyties, religijos, etninės kilmės ar kitų istoriškai susiklosčiusių aplinkybių naudojasi galios pozicijomis konkrečioje visuomenėje. Tokie argumentai šiems subjektams yra naudingi siekiant išlaikyti bei legitimuoti savo dominavimą. Ironiška, kad kultūrinio savitumo šalininkai savo poziciją grindžia remdamiesi vakarietiškoje tradicijoje kartu su modernia tautinės valstybės samprata išplėtotomis tautinio ir kultūrinio identiteto idėjomis.
Kita vertus, kultūrinio reliatyvizmo metamas iššūkis žmogaus teisių universalumo idėjai neabejotinai svarbus ta prasme, kad verčia diskutuoti apie konkrečių žmogaus teisių turinį ir naudojimosi jomis ribas, pusiausvyros tarp skirtingų asmenų teisių ar asmens ir visuomenės interesų nustatymą. Pavyzdžiui, ar teisė į pagarbą privačiam gyvenimui apima nepagydoma liga sergančio asmens teisę į eutanaziją? Kokie naudojimosi saviraiškos arba religijos laisve ribojimai laikytini pagrįstais? Tai klausimai, aktualūs visoms visuomenėms.
– Galima gerbti kiekvieną kultūrą, tačiau skirtumai tarp valstybių, jų teisinių tradicijų ir teisinės kultūros yra neišvengiami. Kokia yra tarptautinių teismų (pavyzdžiui, Strasbūro teismo) praktika, susidūrus su kultūriškai, istoriškai jautriomis bylomis?
Instrumentas, kuriuo remdamasis EŽTT siekia nustatyti pusiausvyrą tarp šių polių, yra valstybių vertinimo laisvės doktrina – valstybėms pripažįstama tam tikra diskrecija priimant sprendimus, susijusius su Konvencijos ginamomis teisėmis. Valstybių vertinimo laisvė grindžiama tuo, kad nacionalinės institucijos turi geresnes galimybes įvertinti konkrečios visuomenės poreikius, surinkti duomenis, reikalingus konkuruojančių interesų pusiausvyrai nustatyti, tad ši doktrina itin svarbi nagrinėjant bylas, kuriose keliami jautrūs klausimai, tokie kaip eutanazijos ar abortų reguliavimas, religinės simbolikos naudojimas.
– Ar įvairių valstybių teisėjai, priklausomai nuo jų nacionalinės patirties ar politinių aplinkybių, yra linkę skirtingai suprasti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (Konvenciją)?
– Tam tikras subjektyvumo elementas, manau, yra neišvengiamas kiekvienu atveju, kai tenka priimti sprendimą, nesant galimybės vadovautis matematiniais metodais. Teisėjai vadovaujasi vidiniu įsitikinimu ir teisingumo jausmu, kuris gali skirtis ir dėl psichologinių žmogaus savybių, konservatyvių ar liberalių įsitikinimų, kultūrinių nuostatų, skirtingo teisinio išsilavinimo. Tačiau kad ir kokios būtų individualių teisėjų nuostatos, EŽTT pirmiausia vadovaujasi Konvencija, taip pat vertina nacionalinių teismų argumentaciją, kiekvienos situacijos aplinkybių visumą, įskaitant ir kontekstą. Būtinybė pasverti šią aplinkybių gausą ir priimti sprendimą yra išties rimtas iššūkis.
Beje, teisės teoretikas R. Dworkinas yra pasakęs, kad mąstantys teisininkai dažnai nesutars dėl sudėtingų bylų. Taigi visiškai natūralu ir suprantama, kai sudėtingoje byloje teisėjų nuomonės išsiskiria. Civiliniame kodekse nustatyta, kad vaisiai nuo šakų, nusvirusių į kaimyno sklypą, priklauso kaimynui. Tačiau dažnai teisės aktų formuluotės nepateikia vienareikšmių atsakymų, ypač žmogaus teisių srityje. Teisei svarbus tikslumas, bet ji nėra tikslusis mokslas, ji yra ir menas, joje tikrai yra erdvės ir filosofijai. Svarbu, kad ir patys teisininkai tai suprastų.
– Valstybei jautriose bylose EŽTT kartais pakeičia savo anksčiau priimtą sprendimą. Ar tam gali turėti reikšmės aplinkybė, kad nebuvo reikiamai atsižvelgta į nacionalinę specifiką? Kokios pastarųjų metų bylos, susijusios su valstybės savitumu, Jūsų nuomone, yra įdomiausios?
– Prieš kelerius metus itin daug dėmesio sulaukė byla, susijusi su ilgamete Italijos istorine tradicija kabinti kryžius (krucifiksus) valstybinių mokyklų klasėse. 2009 m. byloje S. Lautsi ir kiti prieš Italiją EŽTT septynių teisėjų kolegija vienbalsiai pripažino, kad tokia praktika pažeidė mokinių tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir mokinių religijos laisvę.
Italijos prašymu bylą iš naujo nagrinėjant Didžiajai kolegijai, dešimt valstybių, tarp jų ir Lietuva, pateikė EŽTT savo pozicijas, ragindamos pripažinti valstybės vertinimo laisvę ir atsižvelgti į valstybės kultūrą, jos tradicijas ir vertybes. 2011 m. Didžioji kolegija nusprendė, kad minėta istorinė tradicija neprilygo mokinių indoktrinacijai ir Konvencija nebuvo pažeista, nes klasėje kabančio krucifikso vaidmuo buvo pasyvus, nebuvo privalomo krikščionybės mokymo, buvo leidžiama naudoti ir kitų religijų simbolius.
Reikšmingas valstybės vertinimo laisvės apimtį lemiantis kriterijus yra tai, ar konkrečiu klausimu egzistuoja Europos Tarybos valstybių konsensusas, t. y. bendras požiūris, standartas. Srityse, kuriose valstybių praktika išsiskiria (kaip kad dėl religinių simbolių mokymo įstaigose), valstybėms paliekama platesnė vertinimo laisvė, o nustačius, jog daugelyje valstybių įsitvirtinęs vienodas požiūris, valstybės vertinimo laisvė reikšmingai siaurėja.
Galimybė nukrypti nuo bendro standarto nepažeidžiant įsipareigojimų pagal Konvenciją laikytina išimtiniu atveju. Tokio išimtinio atvejo pavyzdys yra byla A, B ir C prieš Airiją. Nepaisydamas Europoje egzistuojančio aiškaus konsensuso dėl liberalesnio nei Airijoje abortų reguliavimo, EŽTT nustatė, kad Airijoje galiojantis griežtas abortų draudimas, kai nėštumas gali būti nutrauktas tik esant grėsmei motinos gyvybei, nepažeidė pareiškėjų teisės į pagarbą privačiam gyvenimui.
Grįsdamas sprendimą EŽTT pažymėjo tiek mokslinio sutarimo žmogaus gyvybės pradžios klausimu nebuvimą ir itin jautrų šio klausimo pobūdį, tiek ir aplinkybę, kad Airijos konstitucinėmis nuostatomis grindžiamas abortų reguliavimas yra „ilgos, sudėtingos ir jautrios diskusijos“ Airijos visuomenėje rezultatas. Šis nevienareikšmiškai vertinamas sprendimas parodė, kad sudėtingas etines dilemas keliančiais klausimais EŽTT kartais linkęs sprendimų priėmimą palikti pačiai visuomenei ir pripažįsta valstybėms plačią diskreciją. Beje, šiuo metu Airijos visuomenė kaip tik sprendžia klausimą dėl abortų reguliavimo liberalizavimo.
Dar viena įdomi EŽTT praktikos sritis, kurioje didelis svoris suteikiamas visuomenės pasirinkimui, yra bylos, kilusios dėl draudimo moterims viešumoje nešioti musulmoniškus galvos apdangalus. Jau pirmojoje iš šių bylų – S.A.S. prieš Prancūziją – EŽTT pripažino, kad sprendimas, ar leisti viešose vietose dėvėti veidą dengiančius apdarus (tokius kaip burkos, nikabai), yra visuomenės pasirinkimas ir valstybei šioje srityje priklauso plati vertinimo laisvė. Kadangi veidas yra svarbus tarpasmeniniam bendravimui, jį dengiančių apdarų draudimas gali būti pripažintas būtinu demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti „gyvenimą kartu“, kaip kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugos elementą. Tokia pati argumentacija buvo pakartota ir vėlesnėse bylose prieš Belgiją.
Visi šie sprendimai neabejotinai įdomūs tuo aspektu, kurį keliate, nes iliustruoja, kad teismas linkęs į dialogą ir gali pripažinti konkrečios visuomenės pasirinkimus.
– Pereikime prie istorinių pasakojimų sankirtos Europos Sąjungoje. Vakarai po Antrojo pasaulinio karo atkūrė demokratines institucijas, žengė į Jungtines Tautas, Europos bendriją ir NATO, kai kitapus geležinės uždangos atsidūrusios Rytų šalys patyrė okupaciją, terorą ir trėmimus. Kaip šie istorinių pasakojimų skirtumai reiškiasi EŽTT ir kitų teisinių organizacijų sprendimuose? Kokias tendencijas pastebite?
– EŽTT neretai susiduria su bylomis, kurios paliečia istorinės atminties klausimus. Pavyzdžiui, Katynės žudynių byla ar byla Vasiliauskas prieš Lietuvą, primenanti apie Lietuvos rezistentų naikinimą.
O sritis, kur tikrai galima kalbėti apie istorinių pasakojimų skirtumus, yra sovietinės simbolikos demonstravimo vertinimas. Šio klausimo jautrumą Lietuvoje ir valstybėse, nukentėjusiose nuo totalitarinio sovietinio režimo, nemaža dalimi lemia dabartinė geopolitinė situacija, taip pat sovietinio režimo normalizavimas Vakarų Europos visuomenėse, sovietinės simbolikos komercializavimas.
EŽTT bylose Vajnai prieš Vengriją, Fratanolo prieš Vengriją nagrinėjo atsakomybės už raudonos penkiakampės žvaigždės dėvėjimą klausimą, Venecijos komisija Moldovos Konstitucinio Teismo prašymu teikė išvadą dėl draudimo naudoti kūjo ir pjautuvo ženklą. Nors EŽTT ir Venecijos komisijos išvados susijusios su konkrečiomis situacijomis, iš esmės buvo pasisakyta už bendrą principą, kad sankcijos už tokių simbolių demonstravimą turėtų būti taikomos tik nustačius veiksmų pavojingumą. Kitais žodžiais, nustačius, kad sovietinių simbolių naudojimas konkrečiu atveju prilygo pavojingai propagandai, totalitarinių idėjų skleidimui, atsakomybės taikymas nepažeistų saviraiškos laisvės.
Manyčiau, būtent istorinio pasakojimo skirtumai turėjo nemažą reikšmę nustatant pavojingumo reikalavimą, nes, pavyzdžiui, raudona penkiakampė žvaigždė, kuri Rytų Europoje asocijuojasi su sovietiniu režimu, yra daugiaprasmis simbolis. Ji gali simbolizuoti ir kovą už darbininkų socialines teises bei yra naudojama Europoje veikiančių kairiųjų partijų. Nors EŽTT nenagrinėjo simbolių, kurie neturi daugiaprasmiškumo dimensijos ir sietini išimtinai su totalitariniu sovietiniu režimu, draudimo klausimų, tačiau manau, kad šioje srityje būtų pagrįsta kalbėti apie platesnę valstybių diskreciją.
– Teisinį darbą gali dirbti kiekvienas teisinį išsilavinimą įgijęs asmuo. O ko, Jūsų nuomone, reikia, kad teisininkui pavyktų perprasti skirtingas kultūras, istorinius pasakojimus?
Pusiau juokais sakoma, kad galiausiai visos diskusijos baigiasi kalbomis apie švietimą. Išties tinkamas teisės suvokimas ir taikymas daug priklauso nuo teisinio švietimo kokybės – teisės studijų kokybės, teisėjų parengimo, atrankos proceso, kompetencijos. Svarbu visapusiškas išsilavinimas, kuris įgyjamas dar iki teisės studijų. Praturtina ir bendravimas su kolegomis, įskaitant ir iš kitų valstybių, kurie gali padėti suprasti kitokį požiūrį ar naujai pažvelgti į dalykus, laikomus savaime suprantamais. Vis dėlto vienas svarbiausių dalykų yra paties asmens požiūris, kiek jis ar ji siekia žinių ir mato jų prasmę.
KOMENTARAS
Dr. Danutė Jočienė , Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja, 2004–2013 m. buvusi Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja
Dirbti daugiakultūrėje teisėjų bei kitų Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) darbuotojų aplinkoje yra didelė privilegija, tačiau kartu ir nemažas gyvenimo iššūkis, kuris reikalauja kruopštaus darbo ir didelių pastangų, ruošiantis tiek sekcijų (Teismo struktūrinių padalinių), tiek Teismo Didžiosios kolegijos, kuri svarsto svarbiausias bylas, posėdžiams.
Reikia pripažinti, kad minėtas įvairumas gali nulemti ir sprendimų priėmimo procedūros apsunkinimus arba, mažų mažiausiai, tam tikrą teisėjų subjektiškumą. Pavyzdžiui, bylos dėl asmens teisės atlikti lyties keitimo operacijas Vakarų valstybių teisėjams jau nebekelia didesnių emocijų, tačiau sulaukia plataus atgarsio mūsų šalies visuomenėje. Iš kitos pusės, drįsčiau teigti, kad vadinamosios „KGB kadrinių darbuotojų bylos“ arba slaptųjų bendradarbių–informatorių bylos prieš Lietuvą dėl teisinės ir net istorinės problematikos labiau suprantamos būtent Rytų Europos teisėjams nei vakariečiams (pvz., Žičkus prieš Lietuvą byla).
Man, kaip mamai, auginančiai vaikus, moraline prasme būdavo itin sunkios įvairiapusės šeimos bylos – vaikų grobimo ir jų gražinimo į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę atvejai. Ypač įsiminė Evans prieš Jungtinę Karalystę byla, kurioje keltas klausimas dėl užšaldyto embriono sunaikinimo, kai buvęs sutuoktinis po skyrybų nesutiko su jo panaudojimu, siekiant jo buvusiai žmonai turėti biologinį palikuonį. Tokių sunkių moralinių ar etinių dilemų akivaizdoje, matyt, jau ne tiek nesvarbu, kokie kultūriniai skirtumai sieja teisėjus – rasti teisingus sprendimus tikrai nėra taip paprasta.