„Jie teigia, kad galima perduoti tik originalius, licencijuotus įrašus, tačiau Kultūros ministerija man atsakyme nurodė, jog galima naudoti ir vaizdo bei garso laikmenas, tik nekomerciniais tikslais – perdavimas į kalėjimą patenka į šią sritį“, – teigė R. Daktarienė.
Kadangi H. Daktaro sutuoktinei buvo uždrausta perduoti įvairius istorinius ir dokumentinius filmus, kuriuos ji į laikmenas įrašė iš interneto platybių, R. Daktarienė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Lukiškių TIK vadovybę panaikinti tokį draudimą.
Anot moters, tai aktualu ne tik H. Daktarui, bet ir kitiems kaliniams.
„Dabar galima perduoti tik laikmenas su įrašais, kuriuose užfiksuotas šeimos gyvenimas, noriu, kad toks kalėjimo direktoriaus įsakymas apskritai būtų panaikintas – tegul kaliniai žiūri tuos filmus“, – R. Daktarienė piktinosi, kad įkalinimo įstaigoje kaliniams „draudžiama šviestis“.
Moteris pažymėjo, kad pirkti licencijuotus įrašus yra brangu – jie kainuoja apie 10 eurų.
„Tai yra brangu, jeigu tokius pirktume, kentėtų šeimos biudžetas, be to, kur tuos įrašus dėti, kai peržiūri“, – pabrėžė R. Daktarienė.
Ji teigė, kad įrašai, kuriuos nori perduoti H. Daktarui, nėra skirti komerciniam naudojimui.
„Aš juk tuos įrašus, kuriuos noriu perduoti, irgi nusiperku internete, jie skirti nekomerciniam naudojimui“, – sakė R. Daktarienė.
Ar H. Daktaro sutuoktinės reikalavimas yra pagrįstas, trijų teisėjų kolegija žada paskelbti kovo pabaigoje.
Nuteistieji, suimtieji ir įtariamieji įkalinimo įstaigose gali naudotis vaizdo aparatūra, kompiuteriais, tačiau juose negali būti įrengtas internetas.
H. Daktarą teismas yra nuteisęs kalėti iki gyvos, tačiau šis nuosprendį yra apskundęs ir siekia, kad bausmė būtų sušvelninta arba jis išvis būtų išteisintas.
Prieš savaitę kreipdamasis į teisėjus H. Daktaras neigė, kad vadovavo „Daktarų“ grupuotei. „Manau, kad Daktarų gaujos nebuvo, buvo tik pavadinimas, kuris buvo plačiai naudojamas“, – jis pabrėžė, jog gaujos vardu dažnai prisidengdavo kiti nusikaltėliai.
„Nemanau, kad mane šis teismas išteisins, bet žinau, kad mane išteisins istorija – mano misija šiame gyvenime dar nebaigta, visada prašau Dievo manęs neapleisti, – kalbėdamas H. Daktaras net apsiverkė. – Jeigu manęs paklaustų, koks mano būtų priešmirtinis noras, pasakyčiau, kad noriu mirti laisvėje, savo namuose.“