Mokesčių vengimas nėra sukčiavimas?
Pirmiausiai, reikėtų pažymėti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau daug metų nuosekliai savo sprendimuose formuoja nuostatą, kad mokesčių vengimas nėra laikomas sukčiavimu ir negalima asmens veiksmų dirbtinai kvalifikuoti kaip sukčiavimo vien tik todėl, kad teisėsaugos institucijos galėtų pateisinti kriminalinės žvalgybos veiksmus, procesinės prievartos priemonių taikymą ar siekiant išvengti trumpo senaties termino. Vis dėlto, teisėsaugos institucijos dažnai, nesilaikydamos tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, daugelį mokesčių mokėtojų veiksmų, kuriais siekiama išvengti ar sumažinti mokėtinų mokesčių dydį, kvalifikuodavo kaip sukčiavimą. Tačiau čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog tokį teisėsaugos institucijų elgesį iš dalies lėmė ir teisinio reglamentavimo netobulumas, ir tai, kad viena iš sukčiavimo formų, turtinės prievolės išvengimas, yra labai panašus su mokesčių vengimo formomis.
Darbo partijos byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar kartą pažymėjo, kad mokestis savo teisine prigimtimi yra asmens piniginė prievolė valstybei. Mokestinius santykius reguliuoja specialiai jiems skirti mokesčių įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose pirmiausiai ir yra įtvirtinta atsakomybė už mokestinių prievolių nevykdymą. Tuo tarpu sukčiavimas yra nusikalstama veika nuosavybei, juo kėsinamasi į turtą ar turtines teises, dėl jo asmuo patiria turtinės žalos, o kaltininkas, pasinaudodamas apgaule, gauna turtinės naudos.
Visgi, sukčiavimu gali būti laikomi ir tam tikri neteisėti mokesčių mokėtojų veiksmai. Visų pirma, sukčiavimu gali būti laikomas valstybės biudžeto lėšų grobstymas pridėtinės vertės mokesčio srityje, t. y. tokie atvejai, kuomet kaltininkas apgaulės būdu įgyja teisę susigrąžinti iš biudžeto PVM, kurio nesumokėjo. Tokiu būdu yra užvaldomos valstybės biudžeto lėšos. Taip pat sukčiavimu laikomi ir tokie atvejai, kai apgaulės būdu gaunamos tėvystės (motinystės) pašalpos. Šiuo atveju kaltininkas taip pat apgaule užvaldo biudžeto lėšas.
Tuo tarpu mokesčių vengimo veikų atvejais kaltininkas jokių biudžeto lėšų neužvaldo ir teisės į biudžeto lėšas neįgyja. Šiomis veikomis kaltininkas tik stengiasi sumažinti ar išvengti prievolės sumokėti į biudžetą privalomus mokesčius, tačiau nesiekia apgaule įgyti turto ar teisės į turtą. Be to, mokestiniais nusikaltimais, priešingai nei sukčiavimo atveju, yra kėsinamasi ne į nuosavybę, bet į finansų sistemą, kadangi teisingas mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir mokėjimas yra būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Darbo partijos byloje pakartojo nuoseklią savo poziciją, kad neoficialus dalies darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojui, nesilaikant apskaitos reikalavimų, teikiant melagingus duomenis apie pajamas ir nesumokant atitinkamų mokesčių, nėra laikomas sukčiavimu. Priešingu atveju, toks aukščiau minėtų veiksmų vertinimas per daug išplėstų sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymių aiškinimą ir taptų dar sunkiau atskirti turtines bei finansines nusikalstamas veikas.
Vis dėlto, nepaisant aiškios ir nuoseklios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, Darbo partijos byloje kaltinimo pusė kaltinamųjų veiksmus vis tiek kvalifikavo kaip sukčiavimą ir siekė kaltininkų pripažinimo ir nuteisimo būtent už sukčiavimą. Tokiu atveju kaltinamiesiems būtų grėsusi griežtesnė atsakomybė. Nepaisant tokios kaltinimo pozicijos, galutinėje ir neskundžiamoje teismo nutartyje buvo pažymėta, kad neteisingų duomenų apie Darbo partijos darbuotojų ir kitų asmenų gautas pajamas teikimas mokesčių inspektoriams ir Sodrai buvo nulemtas fakto, kad partijos veikloje buvo naudojamos nenustatytos kilmės neapskaitytos lėšos. Mokestinė nepriemoka, kuri susidaro dėl neoficialiai išmokėtų sumų neapskaitymo ir pajamų nedeklaravimo, yra neišvengiama neteisėto finansų tvarkymo pasekmė. Tačiau mokesčių, kurių buvo vengiama, teisinis reglamentavimas nesuponuoja galimybės pretenduoti į jų susigrąžinimą arba kitokį kompensavimą, todėl biudžeto lėšos grobiamos nebuvo ir veikų kvalifikuoti kaip sukčiavimo negalima.
Kas pasikeis po Darbo partijos bylos užbaigimo: kaip vertinsime mokesčių vengimą?
Darbo partijos byla atskleidė aktualią teisinę problemą, dėl kurios teisėsaugos institucijos neretai mokesčių vengimo veiksmus kvalifikuodavo kaip sukčiavimą – tai netobulas mokestinių nusikaltimų reglamentavimas, kuomet nepriklausomai nuo vengiamos mokėti mokesčių sumos veika buvo laikoma nesunkiu nusikaltimu, dėl kurio, priešingai nei sukčiavimo atveju, negalima atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimo, taikyti procesinių prievartos priemonių, o ir senatis sueidavo žymiai greičiau.
Tačiau jau dabar matyti, kad teismo sprendimas Darbo partijos byloje sukėlė teigiamų poslinkių. Respublikos Prezidentė nedelsiant inicijavo Baudžiamojo kodekso 220 ir 221 straipsnių bei ką tik įsigaliojusio Administracinių nusižengimų kodekso 187 straipsnio pataisas bei pateikė jas svarstyti Seimui.
Šiomis pataisomis siekiama numatyti, kad tais atvejais, kai vengiama mokėti mokesčius, kurių suma neviršija 1883 eurų, būtų taikoma administracinė atsakomybė. Viršijus šią sumą, grėstų baudžiamoji atsakomybė, o už tokius nusikaltimus būtų numatyta iki 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Tai leistų FNTT ir kitoms teisėsaugos institucijoms dėl mokestinių nusikaltimų vykdyti kriminalinės žvalgybos tyrimus, taikyti baudžiamąsias procesinės prievartos priemones, o senaties terminas tokiems nusikaltimams sueitų po 12 metų nuo nusikaltimo padarymo, todėl nebereikėtų ir mokesčių vengimo veiksmų dirbtinai kvalifikuoti kaip sukčiavimo. Tuo tarpu tais atvejais, kai vengiamų mokėti mokesčių suma viršys 18 830 eurų, nusikaltimas bus laikomas sunkiu, už kurį grės iki 8 metų laisvės atėmimo bausmė.
Ką dar galime patobulinti?
Vis dėlto, kyla klausimų, ar pateiktos pataisos yra iki galo ištobulintos ir nepaliekančios neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, būtų galima pagrįstai abejoti, ar 1883 eurų suma yra ta, nuo kurios jau turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad pataisose siūloma įvesti naują kvalifikuojamą požymį – dalyvavimą organizuotoje grupėje. Kyla klausimas, kodėl šis požymį siūloma išskirti tik dviejuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose – BK 220, apibrėžiančiame neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą bei BK 221, apibrėžiančiame deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento pateikimą. Tuo tarpu daugiau visame BK skyriuje, numatančiame atsakomybę už nusikaltimus Lietuvos Respublikos finansų sistemai nei viename straipsnyje toks požymis neišskirtas, nors kai kurios nusikalstamos veikos, kaip pavyzdžiui, netikrų pinigų gaminimas, žymiai dažniau yra padaromos organizuotų grupių.
Taip pat nėra bandoma keisti atsakomybės už mokesčių nesumokėjimą. Baudžiamajame kodekse taip ir lieka numatyta baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą nepriklausomai nuo nesumokėtų mokesčių sumos ir nėra įtraukiamas naujas požymis – dalyvavimas organizuotoje grupėje, o daugiau kaip 18 830 eurų mokesčių nesumokėjimas nelaikomas sunkiu nusikaltimu.
Tačiau nepaisant to, kad siūlomas pataisas dar būtų galima patobulinti, vis dėlto teismo verdiktas Darbo partijos byloje pagaliau paskatino įstatymų leidybos teisę turinčių subjektų iniciatyvas tobulinti atsakomybės už mokesčių slėpimą normas.
Belieka tikėtis, kad pateiktos pataisos bus priimtos ir teisėsaugai nebereikės dirbtinai mokesčių slėpimo atvejų kvalifikuoti kaip sukčiavimo.