Kretingos teisėjas Valdas Alška susikompromitavusį buvusį aukštą pareigūną pripažino kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimo – jam skirta puspenktų metų laisvės atėmimo bausmė. Ją buvęs pareigūnas privalės atlikti pataisos namuose. Tačiau tik tuomet, kai nuosprendis įsiteisės – jį dar galima skųsti apeliacine tvarka.
Generalinė prokuratūra praneša, kad T. Ruchtinas padarė didelę žalą fizinių asmenų interesams, kai juos apkaltino neteisėtu narkotinių medžiagų įgijimu, laikymu bei gabenimu turint tikslą jas platinti, taip pat klastojo dokumentus ir organizavo melagingų parodymų davimą.
Pagal suklastotus valstybės saugomo įslaptinto liudytojo parodymus baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti, o vėliau ir realiomis laisvės atėmimo bausmėmis nuteisti jokio nusikaltimo nepadarę žmonės.
Anot teismo, T. Ruchtino veiksmai buvo iš anksto suplanuoti ir taikomi tikslingai, pakankamai ilgai vyko baudžiamasis nukentėjusiųjų persekiojimas, jiems buvo skirtos griežčiausios kardomosios priemonės, jie buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, kurias jie atliko pataisos namuose, tokiais veiksmais buvo pažeisti esminiai žmogaus laisvės ir privataus gyvenimo principai, todėl kaltinamajam skirtina laisvės atėmimo bausmė.
Ši skandalinga ir garbės policijai nedaranti istorija paaiškėjo 2015 m. vasarą ir atskleidė ne tik policijos, bet ir prokuratūros ir teismų sistemos ydas – net ir žinodami, kad nekalti žmonės sėdi už grotų, teisėjai nepadarė nieko, kad aklo teisingumo aukomis tapę „nusikaltėliai“ tuoj pat būtų paleisti į laisvę. Jie turėjo laukti beveik 5 mėnesius, kol galutinius ir neskundžiamus sprendimus priimantis teismas įsigilino į situaciją ir ištaisė pareigūnų klaidą.
Kad išbristų iš purvo, prireikė daug laiko ir pastangų
Kad už grotų sėdi jokio nusikaltimo nepadarę asmenys, Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) ir Generalinės prokuratūros pareigūnai oficialiai sužinojo 2015 m. gegužę, kai buvo atnaujintas procesas baudžiamojoje byloje, kurioje dėl prekybos narkotikais buvo nuteisti sutuoktiniai iš Šiaulių – Tatjana Malinauskienė ir Ričardas Malinauskas.
Jie abu – buvę ilgamečiai narkomanai, tačiau jau apie 8 metus narkotikų nebevartoja. Ir, kaip patys sako, nieko bendro su jais nebeturi.
Jie abu taip pat ne kartą teisti, bet teistumai jau išnykę daugiau kaip prieš 10 metų. O ir tie nusikaltimai, kuriuos jie buvo padarę, tebuvo susiję tik su narkotikų vartojimu ir smulkiomis vagystėmis – neturėdami pinigų eidavo vogti. Kad galėtų nusipirkti dozę, be kurios tuo metu negalėjo gyventi.
„Bet paskui metėme – pavargome, – nelengvam pokalbiui su DELFI ryžtasi T. Malinauskienė. – Buvo labai sunku, ne kartą grįždavome prie narkotikų. Su vyru ir į klinikas važiavome, ir ligoninėse gulėjome, labai kentėjome – juk vartojome apie 20 metų. Ypač man buvo nelengva – dėl silpnos širdies. Labai bijojau vadinamųjų „lomkių“, todėl abstinensijos būsenoje neatlaikydavau. Ir taip kankinomės, bet po truputį stengėmės keisti savo gyvenimą – ir mums pagaliau pavyko.“
Moteris neslepia, kad tuo metu buvo pardavusi namą, už kurį gavo didelę pinigų sumą, todėl turėjo už ką gydytis.
„Jeigu mes būtume neturėję už ką gyventi, jeigu išėjus iš ligoninės mums būtų reikėję sukti galvą, už ką nusipirkti valgyti, nežinau, ar būtume sugebėję pakeisti savo gyvenimą, – sakė ji. – Mums pasisekė, kad tuo metu nereikėjo galvoti apie rytojų, žinojome, jog galime gulėti lovoje kad ir pusę metų, o tiek laiko ir prireikė, kad išbristume iš to purvo. Visai neturėjome sveikatos – vos nušliauždavome iki parduotuvės ar net virtuvės. Tai buvo baisūs mūsų gyvenimo metai.“
Bet – ne patys baisiausi. Kur kas baisiau buvo, kai vieną dieną juos sulaikė Šiaulių apskrities policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnai. Tie patys, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, tik imitavo kovą su narkotikų prekeiviais – įtariama, patys vogė iš sulaikytųjų narkotikus ir vėliau jais prekiavo.
Žadėjo, kad nuteis lygtine laisvės atėmimo bausme
Vieną dieną į Malinauskų namus atlikti kratos atvykę kriminalistai pareiškė, kad po ilgalaikio tyrimo surinko pakankamai duomenų, jog sutuoktiniai prekiauja heroinu – esą yra užfiksuoti du atvejai, kai buvo parduoti narkotikai: kartą dozę už 20 litų (5,79 Eur) pardavė Tatjana, o kitą kartą – jos vyras. Pareigūnai net neslėpė, kad jiems žinoma, jog sutuoktiniai dabar gyvena pasiturinčiai, nueina į kavines, važinėjasi taksi, – iš kur pas narkomanus pinigai?!
Nei Tatjana, nei Ričardas net nesileido į kalbas ir jiems mestų kaltinimų nepripažino. Ir iš karto sulaukė atsako iš policijos – pareigūnai pasistengė, kad teismas juos suimtų. O tuo metu, anot moters, jos namuose buvo daromas remontas – pusę daiktų laikinai priglaudė girtaujantys kaimynai, dalis remonto medžiagų buvo padėtos tiesiog laiptinėje.
„Labai bijojau, kad viską išvogs, parduos paskutinius mūsų daiktus, o mes taip ir liksime sėdėti už grotų, net neaišku, kada išeisime į laisvę, – toliau pasakojo moteris. – Nutariau pasirašyti po lapu, kurį man padavė – man buvo toks šokas, kad norėjau tik kuo greičiau grįžti į namus. Ir iš karto paleido į laisvę. O vyras liko už grotų, nes neprisipažino. Tik tada, kai jam pasakė, kad mane dėl prastos sveikatos buvo išvežę į ligoninę, Ryčka norėjo prisipažinti. Bet tik tada, o visą laiką jis neigė kaltinimus.“
Istorija apie „čekį“, cukrų ir heroiną
Į namus iki teismo paleista moteris ėmė narplioti istoriją, į kurią pakliuvo. „Buvo labai sunku, nes žinojau, kad nieko nesu padariusi, jau seniausiai esu „užrišusi“ su narkotikais, todėl dėliojau dienas ir prisiminiau, jog tuo metu, kai nurodytas narkotikų pardavimo atvejis, visą dieną prabuvau pas kaimynus – kartu baliavojome, buvome išsivirę cepelinų. O Ryčkos atvejis išvis buvo kitoks – tą dieną, kai jis esą pardavė narkotikus, jo net nebuvo namuose.“
Moteris net prisiminė atvejus, kai vienas narkomanas atėjo į jos namus ir prašė gauti narkotikų.
„Sakiau jam, kad mes seniai nevartojame, bet jis neatlyždavo – tu juk žinai, kur gauti, – pasakojo T. Malinauskienė. – Ir karts nuo karto vėl ateidavo, man jau atsibodo jo įkyrumas, todėl kartą sutryniau cukrų ir pardaviau. Po to dar kartą. Apie tai ir papasakojau pareigūnams, o jiems to ir tereikėjo.“
Ikiteisminio tyrimo metu sutuoktiniai net nebuvo kviečiami į policiją, pareigūnams užteko jų apklausų, atliktų areštinėje. O paskui laukė teismas.
„Tada jau teko bendrauti su prokurore Violeta Bartušiene, jai bandžiau aiškinti, kad visa tai, kas surašyta byloje, yra netiesa, bet ji netikėjo, tikino, kad pardaviau „čekį“ ne su cukrumi, o heroinu, – sakė T. Malinauskienė. – Mūsų pasakojimais nepatikėjo ir teisėjas Aleksandras Prygunkovas – jis man skyrė 3 metų 3 mėnesių, o vyrui – 3 metų laisvės atėmimo bausmes. Realias. Tada nuosprendį skundėme Šiaulių apygardos teismui, bet ir čia likome neišgirsti – mūsų skundai buvo atmesti.“
Teisėjai Nijolė Matuzevičienė, Boleslovas Kalainis ir Virginija Žindulienė labiau tikėjo ikiteisminį tyrimą atlikusiais pareigūnais, nei baudžiamojon atsakomybėn patrauktais sutuoktiniais. Jie taip pat pažymėjo, kad Malinauskams ir taip pasisekė – jiems grėsė įkalinimas nuo 2 iki 8 metų, o nubausti jie vos ne minimaliomis bausmėmis, nors ir kėsinosi į šiuo metu ypač jautrią ir pažeidžiamą visuomenės raidos sritį, narkomanijos pasekmės paliečia daugybę žmonių ir kelia didelį pavojų visuomenei.
Kalte suabejojo Generalinės prokuratūros prokuroras
Bylą išnagrinėję teisėjai daug dėmesio skyrė įslaptintam liudytojui, kuris bendradarbiavo su Šiaulių policija. Būtent jo pasakojimas ir buvo pagrindinis įrodymas šioje keistoje byloje – nors ikiteisminio tyrimo teisėjai buvo leidę sutuoktinių namuose atlikti operatyvinius veiksmus, filmuoti, fotografuoti ir klausytis pokalbių, kriminalistai tik klausėsi neinformatyvių pašnekesių. O atvejų, kai esą buvo perkami narkotikai, net nefiksavo. Tuo metu į tai niekas ypatingo dėmesio nekreipė.
Įsiteisėjus nuosprendžiui sutuoktiniai buvo uždaryti į pataisos namus.
Aiškėja, kad tuo metu prokurorams jau buvo žinoma apie sulaikytų Šiaulių policininkų neteisėtus veiksmus – jie jau tyrė jų galimai padarytus nusikaltimus, o atvejų, kai buvo klastojami dokumentai, buvo ir daugiau (tik bylos nepasiekdavo teismo).
Tiesa, apie tai, kad baudžiamoji byla buvo suklastota, prokurorai tuo metu greičiausiai dar net nenujautė – jie tik įtarė, kad daugelis veiksmų byloje buvo atlikti galimai neteisėtais būdais. Bet baudžiamosios bylos medžiaga buvo taip gerai suklastota, kad net ir kasaciniam teismui nekilo abejonių dėl vyro ir žmonos kaltės.
Prabilo įslaptintas liudytojas: melavau
Į laisvę T. Malinauskienė išėjo tik 2015 m. birželio 4 d. – Panevėžio miesto apylinkės teismas nutarė ją paleisti lygtinai. Tuo metu jos sutuoktiniui R. Malinauskui pataisos namų vartai atsivėrė gerokai vėliau – lapkričio 11 d., kai kasacinės instancijos teismas patenkino Generalinės prokuratūros prašymą ir baudžiamąją bylą nutraukė.
Pagrindas tokiam sprendimui – tuomečio generalinio prokuroro pavaduotojo raštas. Jame yra nurodyta, kad dar gegužę įslaptintas liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, atskleidė neįtikėtinus faktus. Tyrimą dėl Šiaulių kriminalistų galimai padarytų nusikaltimų atliekantiems LKPB pareigūnams slaptasis liudytojas nurodė, kad sutuoktinių Malinauskų byloje davė melagingus parodymus.
„Kalbėjau tai, ką liepė Tomas iš Šiaulių policijos“, – pareiškė jis. Ir kategoriškai paneigė tai, ką anksčiau buvo sakęs ne tik ikiteisminio tyrimo, bet ir teisminio tyrimo metu – jis nurodė, kad niekada su Malinauskais nebuvo bendravęs, niekada nebuvo jų namuose ir niekada iš jų nepirko narkotikų.
„2012 m. pavasarį, apie 21 val. man paskambino Tomas iš Šiaulių policijos, susitikome, – LKPB pareigūnų užfiksuotoje apklausoje nurodė įslaptintas liudytojas. – Jis pasakė, kad yra sulaikytas „Mariakas“, jo žmona, ir man padavė atspausdintus lapus ir liepė pasirašyti. Tomas sakė, kad čia surašyti mano parodymai ir jų pagrindu buvo sulaikytas „Mariakas“ ir jo žmona. Iš tiesų aš jokių parodymų nebuvau davęs. Tik vėliau iš Tomo sužinojau, kad „Mariakas“ yra R. Malinauskas, o jo žmona – Tatjana.“
Jis taip pat patikino, kad Tomas buvo prašęs nueiti pas Malinauskus ir įsigyti narkotinių medžiagų. „Nesutikau, nes jie manęs nepažino ir narkotinių medžiagų nebūtų pardavę“, – sakė liudytojas, kurio asmens duomenys yra priskiriami valstybės paslapčiai.
Už liudijimą gavo atlygį
Slaptasis policijos agentas taip pat pasakojo, kad praėjus kelioms savaitėms po šio susitikimo vėl sulaukė Tomo skambučio – liepė atvykti į komisariatą. Čia nuvedė pas tyrėją Gediminą Čeką – prieš tai jam liepė sakyti, kad iš tikrųjų pirko narkotikus pas Malinauskus.
Kaip liepė, taip ir padarė.
„Vėliau man Tomas pasakė, kad reikės duoti parodymus teisme – jis man priminė Malinauskų namų adresą, buto išdėstymą, ir kitas aplinkybes, kurias reikėjo nurodyti teisėjui, – sakė slaptasis liudytojas. – Ką liepė, pasakiau teisme, nors iš tikrųjų tai buvo melas. Tai dar kartą turėjau pakartoti ir Šiaulių apygardos teisme, kai byla buvo nagrinėjama antrą kartą.“
Liudytojas neslėpė, kad už tai, jog pasiršė apklausos protokolą, kuriuo remiantis baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti Malinauskai, policininkas jam davė 100 litų.
Buvo išrinktas „Metų sekliu”
Kas tas paslaptingasis Tomas, apie kurį kalbėjo įslaptintas liudytojas? Jis – T. Ruchtinas, Šiaulių apskrities policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 4-ojo skyriaus, kovojančio su narkotikų prekeiviais, viršininkas.
Šiuo metu T. Ruchtinas yra teisiamas dar su septyniolika asmenų – jis kaltinamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimu, kartu su pavaldiniu neteisėtai įgijus, laikius ir gabenus didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Įtariama, kad policijos viršininkas su kitais asmenimis iš policijos pavogė apie 2,4 kg narkotikų.
Neįtikėtina, bet ne vieną nusikaltimą išaiškinęs T. Ruchtinas Šiaulių policijoje buvo labai vertinamas ir net yra pelnęs „Metų seklio“ vardą.
T. Ruchtinas šiuo metu yra teisiamas ir kitoje byloje dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, melagingų parodymų davimo ir dokumentų klastojimo.
T. Malinauskienė tikino, kad nei ji, nei jos vyras narkotikais neprekiavo. O vadinamasis „taškas“, apie kurį kalbėjo įslaptintas liudytojas ir pats T. Ruchtinas, veikė visai ne daugiabutyje, kuriame gyveno Malinauskai, o šalia esančiame name.
„T. Ruchtino asmeniškai nepažinojau, bet pasakysiu visą teisybę – kadangi mes narkotikų nevartojame, o dar iš senų laikų yra likę draugų, kurie vartoja ir pas mus retkarčiais užeina į svečius, tai, matyt, kriminalistai taip ir sumąstė, kad jiems galime būti lengvu grobiu, – sakė T. Malinauskienė. – Juk, kaip vėliau paaiškėjo, jie patys prekiavo narkotikais, juk jiems reikėjo ir puikių darbo rezultatų – štai mes jiems labai tikome. Ir dar tada, kai mus sulaikė, per visą Šiaulių spaudą paskelbė – sulaikyti seniausi narkotikų prekeiviai. Bet juk mes esame seniausi narkomanai, kurie išgyvenome, narkotikais mes niekada neprekiavome, anksčiau tik savo reikmėms įsigydavome. Bet policininkai šaipėsi – čia korespondentai prirašė.”
Moteris stebėjosi, kaip bylą nagrinėję teismai aklai tikėjo vienintelio įslaptinto liudytojo parodymais.
Vilniaus kriminalistų vizitas ir išgąsdino, ir – pradžiugino
Kai 2015 m. gegužę į Panevėžio pataisos namus, kur T. Malinauskienė atliko bausmę, atvyko kriminalistai iš Vilniaus ir dar kartą ėmė domėtis nusikaltimo, už kurį ji su vyru buvo nuteista, moteris ne juokais išsigando – vėl viskas prasidės iš naujo, o juk tuo metu jau buvo sprendžiamas klausimas dėl jos lygtinio paleidimo.
„Bet ir apsidžiaugiau, kad pagaliau teisybė ėmė aiškėti, – sakė ji. – Kad jūs žinotumėte, kiek mums nervų ištampė, aš ir taip jau turėjau II negalumo grupę, sunkiai vaikščioju, tada net naktimis nemiegodavau, o čia ant senatvės toks siurprizas! Kai žmogui 55 metai, tokie dalykai tikrai sveikatos neprideda – vyrui net ir širdies operaciją reikėjo daryti. O ir grįžus į laisvę nebuvo lengviau – vyras tai toliau sėdėjo. Buvo gili depresija, turėjau net pas gydytojus lankytis.“
Moteris neslepė, kad gyvenime nepagalvojo, jog gali būti nuteista už nusikaltimą, kurio nepadarė.
„Tikrai net mintis tokia nekilo, nors kalėjime ne vienas žmogus ir skundėsi, kad yra nekaltai pasodintas, bet, žinote, ten visi taip sako, – sakė ji. – Juk, jeigu padarai nusikaltimą, niekur nedingsi, anksčiau ar vėliau turėsi atsakyti. Taip yra. Bet tikrai neįsivaizdavau, kad mūsų Šiaulių kriminalistai gali taip žemai kristi, niekada nepatikėčiau, jeigu kas nors man apie tai papasakotų. Bet dabar, kai pati su tokia realybe susidūriau...“
Dėl to, kad be kaltės kalėjo sutuoktiniai Malinauskai iš valstybės gavo kompensacijas. Jų dydis neviešinamas.