Išbandžiusi gyvenimą emigracijoje ir po kelerių metų vėl grįžusi į Lietuvą Giedrė apie tai, kad jai galėtų nepasisekti, nesvarstė nei tada, kai nusprendė palikti tėvynę, nei tuomet, kai suprato, jog jos vieta yra čia. Prieš išvykdama moteris metė darbą Kauno apygardos administraciniame teisme, o parvykusi klausė savo širdies – įsidarbino teisėjo padėjėja Klaipėdos apygardos administraciniame teisme. Ir šiandien yra be galo laiminga.
– Kaune dirbai teisėjo padėjėja, darbas puikiai sekėsi, bet vieną dieną susirinkusi daiktus trenkei teismo durimis ir išskridai į Prancūziją?
– Durimis netrenkiau, bendradarbiai labai gražiai išlydėjo, iki šiol esu dėkinga tuometiniam Kauno apygardos administracinio teismo kolektyvui. Darbas man puikiai sekėsi, bet atsidūriau kryžkelėje, kai reikėjo rinktis: arba darbas, arba asmeninis gyvenimas. Kad ir kokį darbą dirbtum, iki visiškos laimės vis tiek reikia artimo žmogaus, todėl ir išvykau. Mano būsimas vyras tada jau 6 metus buvo ištarnavęs Prancūzijos užsieniečių legione ir savo ateitį įsivaizdavo Prancūzijoje. O aš buvau ir tebesu labai didelė Paryžiaus gerbėja, todėl apsispręsti nebuvo sunku, išvykau ramia širdimi.
– Ką veikei Prancūzijoje ir kiek laiko ten praleidai?
– Prancūzijoje aš veikiau tik tai, dėl ko ten išvykau – ištekėjau, susilaukėm sūnaus. Buvau keliuose pokalbiuose dėl teisinio darbo, bet įsitvirtinti ten ne taip paprasta. Kadangi skirtingų valstybių teisinės sistemos skiriasi, teisininkui daug sunkiau emigruoti nei, tarkim, baigusiems tiksliųjų mokslų studijas. Prancūzijoje praleidau porą metų, „užaugau“, įgijau kitokios patirties, prasiplėtė akiratis, požiūris į daugelį dalykų. Sakyčiau, mokantis tik iš knygų galima įgyti proto, tačiau išmintis vis dėlto atkeliauja su patirtimi, todėl tikrai džiaugiuosi, jog gyvenime turėjau galimybę pagyventi tokioje šalyje, kaip Prancūzija.
– Kas labiausiai patiko Prancūzijoje?
– Labai patiko daug šiltesnis klimatas, žmonių optimizmas, gera nuotaika, meilė gyvenimui, Paryžiaus architektūra ir skaniausi pasaulyje desertai. Tuo metu juokavau, kad Kauno apygardos administracinį teismą iš Lietuvos perkėlus į Paryžių man daugiau nieko ir netrūktų.
– Ko neturi prancūzai ir ką turi lietuviai?
– Lengviau atsakyti į „atvirkštinį“ klausimą. Bet jei reikia pagirti lietuvius, sakyčiau, prancūzai neturi tokio perfekcionizmo, užsispyrimo, neįdeda tiek daug pastangų į savo darbą, kaip lietuviai. Prancūzijoje labai didelis biurokratizmas, kuriame sunkiai susigaudo net patys prancūzai. Tarkim, tenka iš vieno miesto galo vykti į kitą, paskui grįžti atgal, tada užpildyti popierius, kuriuos vėliau būtina išsiųsti paštu, nes įstaiga tiesiogiai dokumentų nepriima. Lietuvoje tikrai paprasčiau. Lietuviai atviresni, nuoširdesni, prancūzai uždari – gali šypsotis, bet neišduos, ką iš tikrųjų galvoja. Ir, be abejo, net jei Paryžius siejamas su aukštąja mada, prancūzaitės neprilygsta lietuvaičių grožiui (nusišypso).
– Kodėl nelikai Prancūzijoje?
Negaliu vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, nes buvo daug priežasčių, turbūt labiau asmeninių. Žinoma, aš labai pasiilgau savo darbo. Kai kurie žmonės, pirkdami loterijos bilietą, svajoja – jei laimėčiau šešiaženklę sumą, gulėčiau kur nors pliaže ir nieko neveikčiau... Per tuos porą metų supratau, kad negalėčiau nedirbti. Galbūt iš prancūzų pasimokiau to lengvesnio požiūrio į gyvenimą – nebijau kažko keisti, net ir gyvenamosios vietos, nežiūriu į tai taip rimtai.
Žmonėms dažnai kyla įvairiausių norų, bet dažniausiai jie patys save stabdo – randa priežasčių nieko nekeisti, bijo įsivaizduojamų sunkumų, nedrįsta, jaudinasi, ką aplinkiniai pamanys. Aš klausau širdies, turbūt ji ir pasakė – važiuok pamatyti pasaulio, o po poros metų, kai jau visko užtektinai prisižiūrėjau, liepė grįžti namo (šypsosi). Aš nebuvau „tradicinė“ emigrantė, neišvykau dėl to, kad man Lietuvoje būtų buvę blogai. Todėl ir tas grįžimas labiau panašus tiesiog į kraustymąsi iš vieno miesto į kitą.
– Dar įdomiau, kad grįžusi į Lietuvą vėl pradėjai dirbti teisėjo padėjėja. Nenorėjai kitokio darbo?
– Po poros metų grįžau į tas pačias teisėjo padėjėjos pareigas Kauno apygardos administraciniame teisme, kai kas net nesuprato, ar aš buvau išėjusi vaiko priežiūros atostogų, ar iš darbo. Todėl posakis – į tą pačią upę antrąkart neįbrisi – mano atveju nepasitvirtino. Dirbti kitokio darbo nenorėjau, nes, kaip jau minėjau, išvykau tikrai ne dėl to, kad darbas būtų nepatikęs. Kauno apygardos administracinis teismas buvo mano pirma darbovietė, joje pritapau – jaučiausi kaip namuose, iki šiol esu dėkinga buvusiam šio teismo pirmininkui Gintarui Čekanauskui. Esu iš tų laimingų žmonių, kuriems pavyko rasti savo nišą – mėgstamą darbą.
– Didžiuojiesi, kad dirbi teisme?
– Mano nuomone, didžiuotis galima tada, kai esi kažką nuveikęs, pasiekęs, nes didžiavimasis ne savo darbo rezultatais, o vien faktu, kad dirbi teisme, būtų labiau panašus į tuščią puikybę. Šiandien dar nesijaučiu tiek nuveikusi, kad būtų kuo didžiuotis. Labiau didžiuojuosi, kad radau mėgstamą darbą, kad tiek Kauno, tiek Klaipėdos apygardų administraciniuose teismuose dirbau (-u) su puikiais žmonėmis.