Čia bausmę atliekantys nuteistieji turi įsidarbinti, gali mokytis, eiti apsipirkti, sportuoti, aplankyti šeimas. Nors visuomenėje pastaruoju metu kyla daug abejonių dėl Pusiaukelės namų, toks pasitikėjimas, kaip rodo patirtis, motyvuoja bausmę atliekančius žmones stengtis patiems grįžti į visavertį ir savarankišką gyvenimą. Jiems gyvenimas pusiaukelės namuose – tarpinė stotelė rengiantis gyvenimui laisvėje.
Tenka priprasti prie langų be grotų
Rytais Gediminas keliasi anksti – pusę šešių, atsigeria kavos, susiruošia ir išvažiuoja savo automobiliu į darbą. Dabar jis statybose užsiima tuo, ką išmano geriausiai – atlieka vidaus apdailą. Grįžta – dušas, vakarienė. Vakarienei tądien – makaronai su mėsa, kuriuos pasigamino iš vakaro, kad grįžęs turėtų, ką pasišildyti. Eina į parduotuvę apsipirkti maisto kitoms dienoms. Gediminas jau skaičiuoja, planuoja, kokį maistą pirks ir ką gamins. Planuoja, kaip savaitgalį važiuos namo pas šeimą, susitiks su dukra, su kuria, nors dažnai susiskambina, bet labai vienas kito per kelias dienas pasiilgsta.
„Grįžtu savaitgaliais namo kaip iš komandiruotės“, – juokėsi vyras.
Tokia daugeliui įprasta diena Gediminui vis dar šventė, jis džiaugiasi kiekviena jos minute ir smulkmena.
Taip, jis yra nuteistasis – atliekantis bausmę, tačiau prieš kurį laiką buvo perkeltas į Pusiaukelės namus. Čia nuteistieji, atitikę griežtus reikalavimus ir praėję atrankas, gali išeiti į laisvę – į susirastus darbus ar mokslus, patys save išlaiko, savaitgaliais gali grįžti į namus pas savo artimuosius. Tačiau jie privalo laikytis nustatytų taisyklių, laiku sugrįžti į įkalinimo vieta vadinamą pastatą, kur, patys sako, jaučiasi irgi kaip namuose.
„Kalėjime, kur dirbau anksčiau, jau pati aplinka slegianti, tie patys langai su grotomis. Čia – Pusiaukelės namuose – viskas kitaip. Langai dideli erdvūs, šviesios sienos, viskas po remonto. Man netgi vienas į pusiaukelės namus atkeltas nuteistasis, yra pasakęs: „Žiūriu pro langą ir man reikės priprasti – langai be grotų“. Tai vien jau tai, kad nėra tos slegiančios aplinkos, priverčia žmones kitaip jaustis“, – pasakojo Šiaulių kalėjimo Pusiaukelės namuose Resocializacijos specialiste dirbanti Birutė Butkuvienė.
Atliekant bausmę – svarbiausia ryšiai su artimaisiais
Pusiaukelės namuose bausmę atliekantys nuteistieji gali naudotis mobiliojo ryšio telefonais, interneto ryšiu. Tokie dalykai draudžiami esantiems kalėjime. Tuo tarpu Pusiaukelės namuose sudaromos pasitikėjimo ir mažesnių laisvės apribojimų taikymo sąlygos padeda nuteistajam ugdyti savarankiškumą. Įsitraukdamas į visuomenės gyvenimą bausmę atliekantis žmogus tampa nebe toks piktas ir kerštingas, daugiau kuria, pradeda dalyvauti įvairių bendruomenių veiklose. Pavyzdžiui, nuteistieji padeda rengti miestų renginius, savanoriauja, pagelbėja vaikų, senelių ar gyvūnų globos namuose, dalyvauja kitų bendruomenių veiklose. Į laisvę tokie žmonės paprastai grįžta jau su kitokiu požiūriu ir nusiteikimu, turėdami socialinius ryšius. Kaip sako nuteistieji, jiems kone svarbiausias dalykas yra ryšys su artimaisiais. Būtent, šeima juos motyvuoja grįžti kuo greičiau į laisvę, į visuomenę, gyventi gyvenimą nepažeidžiant įstatymų.
Kitas nuteistasis Arūnas pasakojo, kad labai stengėsi per kelerius metus nepadaryti nė vieno nusižengimo, laikytis visų taisyklių ir dėl to dabar pateko į Pusiaukelės namus, iš kurių jam šeima jau tapo daug lengviau pasiekiama, atsinaujino ryšiai, žmogus grįžta į namus, jaučiasi laimingas, dirba, iš uždarbio moka ieškinį, save išlaiko.
„Šeimą vertinau visada. Kai atsidūriau kalėjime, man žmona sakydavo, kad, jeigu norėsi ką bloga padaryti – visada pagalvok apie mus. Ir visada man prieš akis būdavo vaikai, žmona. Yra dėl ko stengtis. Dabar iš Pusiaukelės namų penktadienį į namus grįžtu, sekmadienį išvažiuoju. Kaip studentas, dar ir naminio maisto parsivežu prigaminto“, – džiaugėsi Arūnas.
Pusiaukelės namų darbuotojai irgi pastebi, kad atviro tipo laisvės atėmimo vietose nuteistiesiems suteiktos laisvės juos labiau motyvuoja grįžti į visavertį gyvenimą, laikytis visuomenei priimtinų taisyklių ir įstatymų, vertinti laisvę.
„Aš prisimenu pirmą vakarą, kai atkėlė nuteistuosius. Buvo taip gera matyti, kad jie susisiekė su artimaisiais vaizdo skambučiais ir rodė, kaip jie čia gyvena, mačiau, kiek džiaugsmo jų akyse. Ir aš galvoju: mums tas telefonas – kasdienybė, įprastas dalykas, įrankis. O kai pamačiau, kaip jie bendrauja su šeimomis, kiek emocijų gauna, supratau, kad iš tikrųjų telefonas yra labai svarbus. O mes neįvertiname daugybės dalykų. Nuteistiesiems svarbi kiekviena detalė, primenanti laisvę, jie viską pastebi, jiems viskas įdomu, viskas gražu, kas mums yra kasdienybė. Galiu pasakyti, kad iš jų pasimokiau pastebėti mažus dalykus ir džiaugtis jais“, – pasakojo Resocializacijos specialistė B. Butkuvienė.
Tai – kaip treniruotė prieš išeinant į laisvę
Socialiniu darbuotoju Šiaulių kalėjimo Pusiaukelės namuose dirbęs Eugenijus Arlauskas sakė, kad paskirtiems bausmę atlikti pusiaukelės namuose nuteistiesiems gyvenimo pokyčiai būna kardinalūs.
„Net nelabai palyginti galima. Čia jie jaučiasi kaip laisvi žmonės. Bet taip pat yra ir saugomi nuo rizikos veiksnių – jiems negalima nei alkoholio nei narkotikų. Jeigu kils įtarimų, nuteistasis bus patikrintas, jiems pasitvirtinus – grąžintas atgal į kalėjimą. To į Pusiaukelės namus patekę žmonės nenori. Čia jie išmoksta branginti laisvę, supranta, kad laisvė kainuoja, jeigu žingsnis į šalį – tos laisvės gali netekti. Jiems Pusiaukelės namai yra kaip treniruotė prieš išėjimą į laisvę. Ypač tiems, kurie išbuvę ilgą laiką, pavyzdžiui virš 20 metų. Tai jie sako, kad jums gyvenimas keičiasi kasdien po truputį, o mums tas 20 metų pasikeitimas užgriūva iš karto“, – pasakojo E. Arlauskas.
„Padedama priprasti, prisitaikyti prie tų pasikeitimų. Elementarus dalykas – jie net vežimėlio parduotuvėje nemoka paimti, nes nežino, kad reikia monetą ar žetoną į jį įdėti. Juk kai kurie, kai buvo nuteisti, tokių dalykų dar nebuvo. Atrodytų smulkmena, bet žmonės jų nežino, nes su tuo nesusidūrę“, – sakė E. Arlauskas.
Sudėtingiausia pusiaukelės namų nuteistiesiems – darbo paieška. Jie privalo per mėnesio laikotarpį susirasti darbą, kitu atveju, grąžinami atgal į kalėjimą. O ieškant darbų paaiškėja, kad teisti, bausmes atliekantys darbuotojai nėra labai geidžiami.
„Nueina pas darbdavius, pažada priimti, o, kai pasako, kad teisti, atlieka bausmę, tai iš karto – ai žinote, nebereikia. Buvo ir tokių nuteistųjų, kurie vos ne į paniką puolė, kai keliose darbovietėse pažadėjo ir atsisakė. Gerai, kad paskui jiems pavyko įsidarbinti. Net ir aš skambinau, kai kurie darbdaviai patvirtino, kad jiems nereikia teistų, ypač dėl narkotikų. Bet gi, jeigu nesuteiksime žmogui galimybės užsidirbti teisėtais būdais, tai jam nieko daugiau nebeliks, kaip grįžti prie tų neteisėtų“, – pažymėjo E. Arlauskas.
Darbuotojai pasakojo, kaip Pusiaukelės namų nuteistieji sutiko ir geranoriškai nusiteikusių darbdavių, visi per nustatytą laiką susirado darbus, pradėjo dirbti, gavo pirmas algas, nes žinojo, kad pragyventi iš artimųjų paramos negalės, o ir nebus leista ilgiau mėnesio pasilikti. „Pirmomis darbo dienomis buvo labai smagu juos matyti. Siuntė mums nuotraukas iš darboviečių, matėsi, kad jie tokie laimingi, švytintys, jautėsi, kad džiaugiasi galėdami gyventi savarankiškai ir tokie motyvuoti dirbti“, – įspūdžius pasakojo specialistė.
Pirmieji žingsniai į laisvę
Interviu davęs nuteistasis Gediminas džiaugėsi, kad darbą jam buvo rasti nesunku, bet štai pirmosios išvykos į namus – nepakartojami patyrimai. „Buvo keista viskas. Turėjau važiuoti traukiniu, pažiūrėjau, kad nestoja mano mieste, važiavau autobusu. Laukiau jo daugiau kaip dvi valandas, bet net ir tas laukimas patiko. Nesvarbu, kad ilgai laukiu – žiūriu, visur dairausi, laike buvo sunku orientuotis. Viskas keista, tiek laiko nebuvęs“, – pasakojo bausmę atliekantis vyras.
Apie savo pirmąsias išvykas papasakojo ir kiti Pusiaukelės namų gyventojai. Vienas jų tiesiog norėjo apsikabinti laukuose besiganančią karvę ir sumerkti kojas į šaltą ežerą. Kai kurie, kalėjime išbuvę po dvi dešimtis metų, tiesiog nesuvokė erdvės ir to, kad gali eiti į bet kurią pusę, o ne kaip nurodyta.
„Nueinu į banką, sako įsivesti kažkokią programėlę, o aš prašau suvesti man, aš net nežinau, kur eiti. Atsilieki būdamas tame kalėjime“, – sakė keturis metus kalėjime praleidęs Arūnas. Apsipratę su laisvės išbandymais, nuteistieji sako ją vertinantys labiau negu bet kada. Vyrai kuria planus ateičiai. „Namuose laukė manęs. Niekas negali būti svarbiau, jeigu nebūsi laukiamas, gyvenimas taps beprasmis. O dabar ir vaikas, ir šeima. Tai patys brangiausi dalykai. Dabar kiekvieną savaitgalį galiu grįžti namo. Praeitą savaitgalį, kai pasakiau, kad turiu išvažiuoti, dukra pradėjo verkti. Nuraminau, kad daugiau ilgai nereikės manęs laukti, greitai grįšiu. Grįžęs visą laiką leidžiu su šeima, važiuojame į ledo areną, į boulingą ar kiną. Draugų kaip ir neliko. Daugelio padėjo kalėjimas atsikratyti – kaip ir visų kitų netikrų dalykų. Liko tik tai, kas tikra“, – pasakojo Gediminas.
Jis tikino, kad visiškai atsisakys alkoholio, nes kalėjime daug galvojo, analizavo save, savo elgesį, kodėl jis ten atsidūrė. Vyras padarė išvadas, kad dauguma jo problemų buvo dėl svaigalų vartojimo.
Pusiaukelės namai jam padeda galutinai susidėlioti gyvenimo prioritetus, nuspręsti, ko nori, pasirinkti naujus kelius, naują gyvenimo būdą.
„Čia įvertini tą laisvę ir savistabą, savikontrolė tampa didesnė. Patikrini save, kiek gali atsilaikyti, juk pagundų, kaip ir anksčiau, laisvėje daug. Mes einame į parduotuvę, matome ir alkoholio skyrių, išbandymų tikrai yra: atkrisi – neatkrisi, palūši – nepalūši. Bet kai turi savo gyvenimo tikslą, nenori nusižengti, nori gyventi normaliai“, – sakė tvirtai naują gyvenimo puslapį atversti norintis vyras.
Nereikia nusipelnyti ar padaryti kažką gero, kad gautum antrą šansą
Visuomenėje kylant diskusijoms dėl Pusiaukelės namų tikslingumo, baiminantis dėl saugumo situacijos kaimynystėje, Lietuvos kriminologų asociacijos valdybos narys, VU Filosofijos fakulteto Kriminologijos katedros docentas dr. Algimantas Čepas pabrėžia, kad nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, jog Pusiaukelės namų kaimynystėje turėtų blogėti kriminogeninė situacija.
Pasak pašnekovo, Pusiaukelės namai prisideda prie nuteistųjų resocializacijos, integracijos į visuomenę. Būdami Pusiaukelės namuose, nuteistieji iš naujo mokosi gyventi laisvėje ir, padedant pareigūnams, suvokti ribas, kurių reikia laikytis, norint iš naujo pritapti prie visuomenės. Kriminologo teigimu, jau po metų, praleistų laisvės atėmimo vietoje, nuteistieji išeina į gerokai pasikeitusį pasaulį, o ką tuomet kalbėti apie kalėjime praleidusius penkerius metus ar netgi dešimtmečius.
„Užsidarius kalėjimo vartams, žmogus lieka be jokio palaikymo, niekieno rūpesčio. Štai tada yra šiek tiek baisiau, kai žmogus, nemokantis pritapti prie dabartinės visuomenės, turi joje susigaudyti pats. Spėju šičia ir yra pavojingiausia vieta, kai neradęs galimybių užsikabinti už visuomenės gyvenimo, žmogus nusikalstamą veiką mato kaip vienintelį šansą ir netgi kaip grįžimą į jau pažįstamą kalėjimo aplinką. Tai Pusiaukelės namai, būtent, sprendžia šią problemą, nes suteikia pagalbą – žmogus nepaliekamas vienas nepažįstamoje aplinkoje t.y. laisvėje“, – dėstė A. Čepas.
Paklaustas apie tai, ar yra pagrįstas teiginys, jog kiekvienas iš mūsų nusipelno antro šanso, pašnekovas teigė, kad kiekvienam žmogui suteikti galimybę būti visuomenės nariu privalome todėl, kad to tiesiog reikalauja pagarba žmogiškumui.
„Nereikia nusipelnyti ar padaryti kažką gero, kad gautum antrą šansą. Tiesiog žmogiškumas reikalauja, kad į kiekvieną žmogų žiūrėtume kaip į galintį padaryti kažką gero, iš anksto nepasmerktume, jog vieną kartą nusikaltus, ir toliau nusikals. Neįsigilinus recidyvo skaičiai Lietuvoje yra be reikalo išpūsti – to niekas normaliai neskaičiuoja ir priima kaip duotybę, kad jis yra labai didelis, nors mes tiesiog jo nežinome ir pernelyg greitai nusprendžiame, kad, jei žmogus nusikalto, jis nusikals ir ateity“, – kalbėjo kriminologas.
Skaičiuojama, kad tarp patekusių į laisvės atėmimo vietas yra 63 proc. anksčiau teistų, bet tai nereiškia, kad tarp išėjusių iš laisvės atėmimo vietų asmenų nusikalsta 63 proc.
Sutinkama, kad bendruomenė yra svarbi nuteistųjų resocializacijos dalis, bet, anot VU Filosofijos fakulteto Kriminologijos katedros docento, nebūtinai bendruomene turime vadinti kaimynus - bendruomenė gali būti ir dalis teritorijoje gyvenančių žmonių, o gal ir išsibarstę po skirtingas gyvenamąsias vietas.
„Neturime reikalauti, kad nuteistuosius padėtų grąžinti į visuomenę šalia Pusiaukelės namų gyvenantys žmonės. Pusiaukelės namai neuždeda papildomų pareigų šalia gyvenantiems žmonėms – ne jie turi rūpintis, kad nuteistieji grįžtų į visuomenę. Bendruomenė jau yra pačiuose Pusiaukelės namuose, vietose, kur Pusiaukelės namų gyventojai dirbs ar dalyvaus socialinėje veikloje. Mes pernelyg dažnai bendruomenę prilyginame teritorinėms vietos bendruomenėms, nors dabartiniame pliuralistiniame pasaulyje bendruomenės būna labai skirtingos ir persipynusios. Tiesiog reikia atpažinti, kuri bendruomenė yra reikalingiausia bausmę atlikusiam asmeniui, norint, kad jis ar jinai lengviau adaptuosi laisvėje“, – svarstė pašnekovas.
Pasak A. Čepo, šiuo metu susidaro galbūt klaidingas įspūdis, kad Pusiaukelės namus stengiamasi įkurti toliau nuo vietų, kur yra daugiau žmonių t.y. Pusiaukelės namams stengiamasi surasti vietas mažose, vos ne kaimiškose vietovėse. Tai esą gali būti nulemta bendro požiūrio, kad valstybė stengiasi, jog nusikaltę asmenys būtų kaip įmanoma toliau nuo kitų žmonių, o tai jau logikos prasme prieštarauja skelbiamam pagrindiniam Pusiaukelės namų tikslui - grąžinti nusikaltusius asmenis tarp laisvėje gyvenančių žmonių. Todėl, jeigu šis įspūdis yra pagrįstas, jo nelemia nekilnojamojo turto kainos ar kažkokie kiti sumetimai, jį būtina keisti.
„Mūsų Pusiaukelės namų modelis yra nusižiūrėtas nuo Norvegijos, kur jie turi šiek tiek kitokį supratimą, ir Pusiaukelės namai veikia tiesiog didelių miestų miegamuosiuose rajonuose, daugiabučiuose, t. y. namuose, kur tiesiog yra daug kaimynų ir aplinkui daug žmonių. Toks požiūris yra žymiai artimesnis resocializacijos tikslams, negu kaip yra Lietuvoje, kai žinutėse apie Pusiaukelės namų steigimą dažnai sufigūruoja pirmą kartą išgirstami kaimų ar miestelių pavadinimai“, – dėstė ir pridūrė šioje vietoje nekalbąs apie paskutiniu metu minimą Domeikavos atvejį, nes ši gyvenvietė yra didelio miesto dalis.
Baigdamas pokalbį, A. Čepas pažymi, kad Pusiaukelės namai mūsų valstybėje buvo suplanuoti dar prieš 15 metų. Plane buvo numatyta, kad jie bus „išbarstyti“ po visą Lietuvą, taip geografiškai tolygiai padengiant visą šalies teritoriją, o į Pusiaukelės namus būtų siunčiami nuteistieji, kurie galutinai atlikę bausmę ir liktų gyventi toje konkrečioje vietoje. Dabartinė praktika visgi rodo, kad Pusiaukelės namai steigiami ten, kur yra kalėjimai, tiesa, yra išimčių (Tauragė, Plungė). Anot jo, steigti Pusiaukelės namus ten, kur yra kalėjimai, ydinga.
„Pusiaukelės namai turėtų būti steigiami atsižvelgiant į nuteistųjų resocializacijos poreikius, o ne į tai, kad jau tame mieste yra tam tikri resursai, tai tegul čia lieka. Požiūris, kad tiesiog šalia kalėjimo atsiranda dar vienas namas, kuris yra beveik kalėjimas, nieko gero neduoda“, – pokalbį apibendrino A. Čepas.
Meilės darbas padėti nuteistiesiems prieš išeinant į laisvę
Pusiaukelės namų svarbą akcentuoja ir Bažnyčia. Lietuvos kalėjimų tarnybos kapelionas kunigas Viktoras Kudriašovas kalbėdamas apie Pusiaukelės namus Lietuvoje ir apie užsienio gerąją patirtį, teigia nenorįs nieko ginti ar kritikuoti, nes esą net ir darydami gera, visi darome klaidų. Pasak jo, Pusiaukelės namų idėja yra gera, tiktai reikia ją pažinti, apie tai plačiau kalbėti bei realiai pamatyti, kad tai veikia.
„Taip, suprantama, kad ne iki galo suprantame, kas tai yra. Probacijos tarnybos atsiradimas mūsų gyvenamoje vietovėje taip pat yra naujas dalykas. Vyrauja mitai ar stereotipai, kad „per tai plaunami pinigai“ arba „turtingesni nuteistieji turi pinigų užsimokėti, kad būtų savotiškai laisvėje“. Dar nepamirškime žmonių baimių, kad tokie žmonės vogs, platins narkotikus, nenorės dirbti ar namai bus netoli mokyklos. Tai piktina, bet, kai paliečia asmeniškai, dažniausiai ateina supratimas, kad gali būti ir kitaip“, – sako dvasininkas ir visus, kritikuojančius Pusiaukelės namų idėją, kviečia skirti daugiau laiko į tai pasigilinti.
„Visuomet pažiūrėkime į gerų idėjų kontekstą dėl Lietuvos. Yra ir žmogiška tikrovė: nuteistieji dažnai neturėjo namų šilumos, gero tėvų pavyzdžio ar palaikymo, todėl ta „Pusiaukelės namų“ tikrovė jiems yra svarbi. Nuteistieji tikrai sugrįš į mūsų aplinką, galbūt į jūsų miestelį ir duotas šansas gyventi atskirai nuo artimųjų, bet tarp žmonių, gali duoti gerus rezultatus. Dažnai žmogus, išėjęs iš kalėjimo, neturi kur gyventi, darbo, yra skolingas antstoliams ir neturi palaikymo. Tačiau Kalėjimų tarnyba ir pareigūnai, Carito darbuotojai, nevyriausybinės organizacijos, kalėjimų kapelionai ir savanoriai bei valstybės socialiniai darbuotojai rūpinasi tokiais žmonėmis. Jie mato prasmę tame, ką daro, ir jau skina gerus vaisius. Mano bendradarbė tarnystėje nuteistiesiems pasakė labai išmintingą mintį: „Jei mes tikimės, kad izoliuosime nuteistuosius kažkur miške ar už sienų ir jie paskui grįš į visuomenę „sutaisyti“ kaip daiktai - taip nebus, tai - naivu“. Žmogui reikia ne tik bausmės, bet ir socialinių ryšių, o tai nėra įmanoma be visuomenės pagalbos ir mažų bendruomenių – namų, kur vieni kitiems padeda ir palaiko, gerumo. Taip, ne viską galime pataisyti ar pakeisti, bet išmokti gyventi dėl Dievo ir žmonių galima“, –svarstė V. Kudriašovas.
„Sutikau buvusius nuteistuosius, kurie jau gyvena savarankiškai. Jie man sakė, kad kalėjimas nepadėjo jiems taisytis, o padėjo žmonių bendruomenė ir pasitikėjimas jais“, – pridūrė kapelionas.
Pasak jo, visi galime atsidurti situacijoje, kai artimieji papuls į bėdą, norės taisytis, bet bus tik viena taisymo priemonė – kalėjimas t.y. vieta į kurią reikės toli važiuoti, o Pusiaukelės namai yra galimybė, kad mūsų artimasis, draugas, pažįstamas gyventų netoli mūsų.
„Noriu paliudyti asmeniškai, kad Vilniuje nuteistieji gyvena tokiuose namuose. Jie gyvena kitų žmonių kaimynystėje, bet negirdėjau, kad kažkas skųstųsi jų blogu elgesiu. Jų veidai švyti iš džiaugsmo, kai man pasakoja, kad gali aplankyti artimuosius, nueiti į Bažnyčią ar į parduotuvę, nuvažiuoti aplankyti artimųjų kapus. Jie taip pat dirba ir gyvena už savo lėšas. Įsitraukdamas į visuomenės gyvenimą, bausmę atliekantis žmogus tampa nebe toks piktas ir kerštingas, daugiau kuria, pradeda dalyvauti įvairių bendruomenių veiklose“, - pasakojo kapelionas.
„Iš praktinės pusės žmonės nori patys taisytis ir žinos taisykles, kaip gyventi šalia Jūsų. Taip pat yra apsaugos priemonės ir jau gera patirtis padedant žmonėms. Taip pat šalia jūsų negyvens daug žmonių, bet iki 25 žmonių. Juk yra pasiruošimas gyventi tokiose namuose ir bausmės laikas jau nėra didelis. Tokiose namuose jie nepamirš atgailauti už padarytą nusikaltimą ir bus mokomi ne tik taisytis patiems, bet atlyginti padarytą žalą artimiesiems, visuomenei. Nebus tai „komfortiški namai“, kur nuteistasis „ramiai ilsėsis po kalėjimo“. Išlikti žmogumi, taisytis ar grįžti į visuomenę reikės daug pastangų ir net kančios. Esmė yra ta, kad žmogui reikia duoti šansą taisytis. Be atleidimo ir šansų ir mes neišgyventume šiame pasaulyje. Gyvenimas Pusiaukelės namuose yra kaip gera treniruotė prieš išeinant į laisvę.
Krikščioniškai žiūrint, Viešpats mus kviečia rūpintis vargšais. Dievo Žodis skatina mus priimti artimą ir svetimšalį, pabėgėlius ir migrantus, skatina duoti žmogui šansą gyventi ir kurti. Prisiminkime iš Luko Evangelijos Jėzaus pasakojimą apie Gailestingąjį Tėvą. Nepaisant jaunesniojo sūnaus klaidų, Tėvas jo laukia ir pasitinka, pamaitina ir aprengia. Taip, vyresnysis sūnus pyksta, nesupranta to, priekaištauja Tėvui ir broliui. O Tėvas sako jam, kad viską, ką turime, tai ir tavo yra, aš paisau tavo teisių, bet džiaukimės, kad „brolis buvo miręs ir vėl atgijo“ ir „buvo žuvęs ir atsirado(Lk 15, 11-32)“, – Šventąjį Raštą citavo dvasininkas.
„Manau, kad Pusiaukelės namai yra gera priemonė padėti žmogui ir šansas ne tik „jiems“, bet ir mūsų teisingesnei ir saugesnei visuomenei. Neigiamas nusistatymas prieš šią misiją nėra krikščioniškas poelgis, nes nebandome padėti žmonėms. Juk ir mes, ir kiti laisvi žmonės gyvena prie triukšmingų gatvių, fabrikų, kalėjimo, oro uosto. Jie neprieštarauja, o priima kaip kilnią misiją padėti žmogui. Tai - įmanoma ir patikrinta misija“, – pokalbį baigė V. Kudriašovas.
Lietuvoje nuo 2016 metų veiklą vykdo 7 pusiaukelės namai: Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Šiauliuose ir Tauragėje. Juose iš viso bausmę atliko 621 asmuo. 9 proc. iš jų buvo gražinti į griežtesnio rėžimo bausmės vykdymo vietą už vidaus taisyklių pažeidimą. Per 7 metų veiklos laikotarpį nė vienas nuteistasis nebuvo nubaustas už nusikaltimą, atliktą kol vykdė bausmę Pusiaukelės namų suteikiamomis sąlygomis.
Inicijuojant pusiaukelės namų plėtrą, jų tinklą Lietuvoje stengiamasi paskirstyti taip, kad po vienus Pusiaukelės namus būtų kiekvienoje apskrityje.