Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmadienį paskelbė, kad iš dalies patenkina jo sutuoktinės Ramutės Daktarienės skundą dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (TIK) vadovybės veiksmų – įkalinimo įstaigos administracija elgėsi teisėtai, kai drausdavo H. Daktarui perduoti USB laikmeną su vaizdo įrašais, darytais iš interneto svetainės „YouTube“.
Tačiau kalėjimo administracija pasielgė neteisėtai, kai R. Daktarienei neleido vyrui perduoti įrašų, darytų iš televizijos laidų.
Anot R. Daktarienės skundą išnagrinėjusio teismo, įstatymas nedraudžia atgaminti įrašus nekomerciniais tikslais, tačiau norint H. Daktarui perduoti įrašus iš „YouTube“ ar kitų interneto puslapių, būtina gauti šio puslapio savininkų rašytinį sutikimą. Tik tuomet, jeigu R. Daktarienė gautų „YouTube“ sutikimą, galėtų savo sutuoktiniui perduoti iš šios svetainės įrašytus filmus ar kitus įrašus.
Tačiau tokio leidimo nereikia, jeigu R. Daktarienė nuspręs H. Daktarui perduoti įrašus, darytus iš viešai transliuojamų televizijų programų – įstatymas nedraudžia įsirašyti programas ir jas naudoti nekomerciniais tikslais.
Šis teismo sprendimas dar negalutinis – R. Daktarienė jį galės skųsti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT).
Tuo metu skundą teismui pateikusi R. Daktarienė aiškino, kad Lukiškių TIK administracija nuteistiesiems bei suimtiesiems leidžia perduoti tik originalius, licencijuotus įrašus, nors Kultūros ministerija jai atsakyme nurodė, jog galima naudoti ir vaizdo bei garso laikmenas, tik nekomerciniais tikslais – perdavimas į kalėjimą patenka į šią sritį.
H. Daktaro sutuoktinei buvo uždrausta perduoti įvairius istorinius ir dokumentinius filmus, kuriuos ji į laikmenas įrašė iš interneto platybių.
„Dabar galima perduoti tik laikmenas su įrašais, kuriuose užfiksuotas šeimos gyvenimas, noriu, kad toks kalėjimo direktoriaus įsakymas apskritai būtų panaikintas – tegul kaliniai žiūri tuos filmus“, – R. Daktarienė teisme piktinosi, kad įkalinimo įstaigoje kaliniams „draudžiama šviestis“.
Moteris pažymėjo, kad pirkti licencijuotus įrašus yra brangu – jie kainuoja apie 10 eurų.
„Tai yra brangu, jeigu tokius pirktume, kentėtų šeimos biudžetas, be to, kur tuos įrašus dėti, kai peržiūri“, – pabrėžė R. Daktarienė.
Ji teigė, kad įrašai, kuriuos norėjo perduoti H. Daktarui, nėra skirti komerciniam naudojimui.
Nuteistieji, suimtieji ir įtariamieji įkalinimo įstaigose gali naudotis vaizdo aparatūra, kompiuteriais, tačiau juose negali būti įrengtas internetas.
H. Daktarą teismas yra nuteisęs kalėti iki gyvos, tačiau šis nuosprendį yra apskundęs ir siekia, kad bausmė būtų sušvelninta arba jis išvis būtų išteisintas.
Prieš savaitę kreipdamasis į teisėjus H. Daktaras neigė, kad vadovavo „Daktarų“ grupuotei.
„Manau, kad Daktarų gaujos nebuvo, buvo tik pavadinimas, kuris buvo plačiai naudojamas“, – jis pabrėžė, jog gaujos vardu dažnai prisidengdavo kiti nusikaltėliai.
„Nemanau, kad mane šis teismas išteisins, bet žinau, kad mane išteisins istorija – mano misija šiame gyvenime dar nebaigta, visada prašau Dievo manęs neapleisti, – kalbėdamas H. Daktaras net apsiverkė. – Jeigu manęs paklaustų, koks mano būtų priešmirtinis noras, pasakyčiau, kad noriu mirti laisvėje, savo namuose.“