Net šešis kartus teistam vyrui, kuris daugiau kaip pusę gyvenimo yra praleidęs už grotų, šiandien jau 40 metų. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje įkalintas seksualinis maniakas V. Norkus, kurio įvykdyti nusikaltimai pašiurpino visą Lietuvą, po daugybės metų pirmą kartą viešai prabilo, ką mano apie savo padarytus baisius nusikaltimus, papasakojo, kaip gyvendamas kalėjimo kameroje slapta žiūrėjo uždraustą pornografiją, ir kaip įsivaizduoja savo tolesnį gyvenimą.
Tačiau ar tai, ką sako iki gyvos galvos nuteistas V. Norkus yra tiesa, sunku pasakyti – bent su juo bendraujantys kalėjimo psichologai teigia, kad žudikas maniakas iki šiol nėra linkęs apgalvoti savo veiksmų pasekmių ir koncentruojasi tik į teigiamus dabartinės veiklos potyrius bei pasitiki savo sėkmės galimybėmis, kad jo veiksmai taip ir liks neišaiškinti.
Elgiasi lygiai taip, kaip laisvėje – prievartauti moteris ir jaunas merginas maniakas liovėsi tik tada, kai buvo sulaikytas ir įkalintas dėl aštuoniolikmetės studentės nužudymo. Net dabar, kai jau praėjo daugybė metų po užmarštyje likusių nusikaltimų, pareigūnai neabejoja, jog nuo šešiolikos metų aukas pradėjęs medžioti V. Norkus taip ir būtų nesustojęs – juk kartą, kai buvo paleistas į laisvę, jis naują nusikaltimą padarė praėjus vos trims valandoms, o kitais atvejais laisvėje teišbūdavo kelias dienas.
Griežčiausia bausme V. Norkus buvo nuteistas dar 2006 m. – tuomet Kauno apygardos teismas konstatavo, kad 29 metų Kazlų Rūdos savivaldybėje gimęs ir gyvenęs vyras išžagino, o paskui uždusino ir apiplėšė Marijampolės rajone gyvenusią aštuoniolikmetę kolegijos studentę.
Šį nusikaltimą V. Norkus įvykdė 2005 m. rugsėjo 14 d. – nepraėjus nė dviem savaitėms po to, kai buvo paleistas į laisvę iš įkalinimo įstaigos. Tačiau tai nebuvo pirmoji jo auka: praėjus vos trims valandoms po to, kai išėjo į laisvę, vyras Kauno Panemunės rajone užpuolė ir išžagino į ligoninę sergančios motinos aplankyti vykusią aštuoniolikmetę studentę.
O dar po penkių dienų tame pačiame Panemunės rajone pasikėsino išžaginti ankstyvą rytą į darbą ėjusią 42 m. moterį, bet ši sugebėjo pasipriešinti – užpuolikui papurškė dujų balionėliu. Nors aukai pavyko pasprukti, bet užpuolikas iš jos pagrobė rankinę su pinigais.
Praminė Bebruliškės tarzanu
Pirmą nusikaltimą V. Norkus įvykdė tuomet, kai jam tebuvo šešiolika metų – tada dar nepilnametis rugių lauke išžagino vieną moterį, gyvenusią visai netoli Bebruliškės kaime esančių jo namų. Už tai jam buvo skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, bet dėl amnestijos kaip nepilnamečiui buvo sumažinta vos iki metų ir kelių mėnesių.
Jau tada kaimo gyventojai pareigūnams pasakojo apie keistą nepilnamečio elgesį – jis vengdavo gyventi namuose, mieliau glausdavosi miške, kur iš medžio šakų buvo įsirengęs savo bunkerį. Dėl to vietiniai jaunuolį net buvo praminę Bebruliškės tarzanu. Arba – miškinuku.
Įkalintas, bet vėliau į laisvę išėjęs V. Norkus į Bebruliškę grįžo tik tuomet, kai buvo 23 metų – į laisvę paleistas vaikinas trumpai gyveno Kaune, ėmė vartoti narkotikus ir netrukus dėl įvykdytų smulkių nusikaltimų vėl atsidūrė pataisos namuose. O tuomet, kai grįžo į tėviškę, visi seniausiai buvo pamiršę, kad rodos dar prieš septynerius metus čia gyveno keistuolis tarzanas.
Bet ir tada laisvėje V. Norkus ilgai neužsibuvo – gyvendamas tai pas savo motiną, tai netoliese esančiame Bagotosios kaime pas močiutę, tai miške įrengtame tarzano bunkeryje vyras ilgėjosi moteriškos meilės. Bet jos nebuvo, todėl sumąstė savo beprotišką aistrą patenkinti prievartiniu būdu – vieną dieną vyras užpuolė, nusitempė į krūmus ir, grasindamas peiliu, išžagino pas giminaitę traukiniu iš Kauno atvykusią 45 metų moterį. Ji buvo užpulta atokioje vietoje, kai iš kaimo geležinkelio stoties ėjo į miestelį.
Po šio nusikaltimo V. Norkus savo aukai dar prigrasino, kad šiai blogai baigsis, jeigu ji nutars kreiptis pagalbos į policiją. Ir, žinoma, moterį dar apiplėšė.
Netrukus po apylinkes pasklido žinia apie siautėjantį iškrypėlį, tačiau tuo metu niekas net neįtarė, jog šį nusikaltimą galėjo įvykdyti tas pats tarzanas, prieš septynerius metus rugių lauke išžaginęs moterį.
Bijodamas pakliūti už grotų, bet jausdamas nevaldomą potraukį V. Norkus netrukus naujos aukos tykojo jau ne Bebruliškėje, o Kazlų Rūdoje – čia taip pat grasindamas peiliu užpuolė traukiniu į miestelį grįžusią jauną moterį. Moteris spėjo vyrui pasipriešinti, taip pat ėmė garsiai šauktis pagalbos ir grasinti, kad už tai, ką šis planuoja su ja padaryti, bus atkeršyta – sutuoktinis tikrai jį susiras. Išsigandęs iškrypėlis auką paleido, bet ir vėl apiplėšė.
Nesugraudino net mažametės ašaros
Dar dvi moteris po kelių dienų V. Norkus pasikėsino išžaginti Bebruliškėje – pirmąją auką, taip pat į kaimą grįžusią traukiniu, jis paliko ramybėje, kai ši apsimetė serganti astma ir būtent tuomet, kai peilį prie kaklo prikišęs užpuolikas ketino pasitenkinti, suvaidino priepuolį.
O kitą auką vyras užpuolė vos po kelių valandų, kai į kaimą vėl atvažiavo traukinys – net nekreipdamas dėmesio, kad jauna moteris buvo su mažamete dukra, V. Norkus ją nusitempė į krūmus ir pareikalavo tuojau pat nusirengti. Išsigandusi moteris dar bandė vyrą įkalbinėti ją paleisti ir nieko nedaryti, bet šis lyg paklaikęs monstras net nesileido į kalbas, nereaguodamas, jog netoliese stovi verkianti mergaitė.
Bet V. Norkui jaunos mamos nepavyko išžaginti – netrukus į traukinių stotį atėjo jos uošviai. Jie jau žinojo, kad prieš kelias valandas kaime buvo pasikėsinta išžaginti kitą moterį, kuri taip pat buvo jų marti, todėl iš baimės ėmėsi atsargumo priemonių.
Žinia apie Kazlų Rūdos apylinkėse siautėjantį iškrypėlį ėmė sklisti nevaldomu greičiu – įbaugintos moterys net vienos vengė išeiti į parduotuvę. Buvo įtariama, kad V. Norkaus aukomis galėjo tapti ir daugiau nukentėjusiųjų, tačiau ne visos drįso kreiptis pagalbos į policiją – išniekintos skausmą laikė savyje.
Vietos policijai tuo metu teko nelengva užduotis surasti siautėjantį seksualinį maniaką, tačiau iš nukentėjusiųjų pasakojimų sudėliojus galimą iškrypėlio fotorobotą netrukus ėmė aiškėti, kad nusikaltėlio toli net nereikia ieškoti – kai pareigūnų akys nukrypo į V. Norkų, sulaikytas vyras net nebandė neigti, jog jis yra tas, kuris įvykdė nusikaltimus. Maža to, jis užsiminė ir apie daugiau pareigūnams dar negirdėtų moterų užpuolimų, tačiau nenustačius aukų dėl šių išžaginimų vyrui nebuvo galima pateikti kaltinimų.
Toks pats nusikaltimų braižas
Kazlų Rūdos apylinkėse siautęs maniakas buvo nuteistas penkerių metų laisvės atėmimo bausme ir kaip pavojingas nusikaltėlis bausmės buvo pasiųstas atlikti į netoliese esančius Marijampolės pataisos namus. Gyvenimas čia, kaip vėliau paaiškėjo, V. Norkui tikrai nebuvo rožėmis klotas – vyras patyrė kitų kalinių patyčias, o kadangi buvo teistas už išžaginimą ir pasikėsinimus išžaginti, kaip žemiausios kastos atstovas privalėjo tarnauti kitiems nuteisteisiems, vadinamiesiems nuskriaustųjų vierchams.
Pataisos namuose V. Norkus bausmę atliko nuo skambučio iki skambučio – išeiti į laisvę anksčiau laiko jis neturėjo galimybės dėl to, kad jau anksčiau kartą buvo paleistas lygtinai, bet laisvėje taip ir nesugebėjo įsitvirtinti. Tačiau vos tik atsivėrė įkalinimo įstaigos vartai, kalinys išvyko ne į gimtąją Bebruliškę, kurioje iš tikrųjų niekas jo net nelaukė, o į Kauną – čia dar spėjo susitikti su draugais ir išgerti po vieną kitą bokalą alaus.
Taip jo auka tapo Panemunės rajone į ligoninę pas motiną vykusi studentė, kuriai vyras taip pat grasino peiliu, o paskui įsitempė į griovį ir sumušęs išžagino. Šįkart V. Norkus buvo ypatingai žiaurus – aštuoniolikmetę ir smaugė, ir žalojo kūno vietas. Sumušimai buvo tokie stiprūs, kad mergina net keletą kartų buvo praradusi sąmonę.
O kai galop atsigavo, pamatė priešais save stovintį ir kelnių klyną besisągstantį užpuoliką paklaikusiomis akimis. Nežinia iš kur, bet mergina dar surado jėgų ir visiškai nuoga spėjo išsiropšti iš griovio – išsigandusiai merginai į pagalbą suskubo pro šalį važiavusi viena moteris. Kol ji kvietė pagalbą, išniekinta mergina dar kartą prarado sąmonę.
Žinia apie šį nusikaltimą netrukus pasklido po visą Kauną – tyrimą pradėję pareigūnai sudarė žagintojo fotorobotą, bet surasti nusikaltėlio nepavyko. O V. Norkus tuo metu kuo ramiausiai svečiavosi Bebruliškėje.
Į laikinąją sostinę jis vėl grįžo po penkių dienų – vėl su buvusiais kalėjimo draugais išgėrė, o po to iki paryčių bastėsi Panemunės gatvėmis, ieškodamas naujos aukos. Ir ją pamatė – apie 5 val. ryte į darbą skubėjo šiame rajone gyvenanti 42 metų moteris. Prie aukos prisėlinęs vyras jai įspyrė į kojas, ši pargriuvo, o tada grasindamas peiliu ją užgulė ir ėmė smaugti – moteris bandė priešintis ir spėjo išsitraukti dujų balionėlį, kuriuo užpuolikui papurškė į akis. To užteko – išsivadavusi moteris ėmė bėgti atgal į namus, nusikaltėlis jos net nebandė vytis, tik griebė šios rankinę ir pasišalino.
Kai išsivadavusi moteris į įvykio vietą netrukus grįžo su savo sutuoktiniu, V. Norkaus pėdos jau buvo atšalusios.
Šis nusikaltimas ne juokais išgąsdino Kauno gyventojus – žiniasklaidoje netrukus buvo paskelbtas ieškomo labai pavojingo seksualinio maniako fotorobotas. Bet žinių apie jį nebuvo sulaukta, o ir V. Norkus iš karto po nenusisekusio užpuolimo grįžo į Suvalkiją.
Auką nusižiūrėjo autobusų stotyje
Ir rezgė planus – kaip užpulti ir išžaginti kitą auką. Ja galėjo tapti bet kuri mergina ar moteris, kuri tuo metu tiesiog atsitiktinai susidūrė su V. Norkumi.
Tą rugsėjo 14-ąją maniakas blaškėsi po Marijampolę – žinoma, kad pataisos namuose esantiems „draugams“ vyras buvo pažadėjęs permesti draudžiamų daiktų. O kai tai padarė, turėjo autobusu grįžti į Kazlų Rūdą, bet stotyje jo žvilgsnis užkliuvo už aštuoniolikmetės Marijampolės kolegijos pirmakursės – daili šviesiaplaukė įlipo į autobusą, važiuojantį į Prienus.
V. Norkus nusekė jai iš paskos, nors nei pažįstamų, nei jokių reikalų už keliasdešimt kilometrų esančiuose Prienuose neturėjo. Kadangi nežinojo, kur jo nusižiūrėta auka važiuoja, vyras pas vairuotoją bilietą nusipirko iki galutinės stotelės. Ir visą kelią akimis medžiojo savo auką.
Kai studentė išlipo vos už keliolikos kilometrų nuo Marijampolės esančio kaimo stotelėje, V. Norkus sekė iš paskos ir netrukus ją iš už nugaros užpuolė – vyras pritaikė tą momentą, kai kelyje nebuvo jokių automobilių. Į griovį nuriedėjusi mergina netrukus atsidūrė iškrypėlio glėbyje – smurtaudamas V. Norkus ją išžagino.
Kai verkianti aštuoniolikmetė maniako pasiteiravo, ar jau viskas, ar ji gali eiti namo, sulaukė neigiamo atsakymo – kur gi tu eisi, policijai praneši. „O aš nenoriu už grotų“, – lyg išprotėjęs kalbėjo V. Norkus.
Nukentėjusioji prisiekinėjo, kad niekam nesiskųs ir maldavo ją paleisti, tačiau žagintojo svetimos ašaros nė kiek nesugraudino – vyras griebė merginos rankinę, nutraukė rankeną ir ja dar iš visų jėgų bandančią priešintis savo auką pasmaugė.
Išniekinta ir nužudyta mergina netrukus buvo surasta – jos pasigedo artimieji, žinoję, kad ji netrukus turi grįžti į namus, todėl ėmė naršyti kaimo apylinkes. O žudikas sulaikytas nužudytosios laidotuvių išvakarėse – pareigūnai vyrą rado jo močiutės namuose Bagotosios kaime.
Sulaikytas maniakas iš karto prisipažino, ką padarė, tačiau kalbėdamas apie įvykdytus nusikaltimus pareigūnams vengė žiūrėti į akis. Taip jis elgėsi vėliau ir teisme, kai buvo nagrinėjama studentės nužudymo byla – teismo posėdyje maniakas tegalėjo pasiteisinti, kad savo išniekintą auką nužudė tik dėl to, jog bijojo, kad ši apie įvykdytą nusikaltimą praneš policijai. O jis juk nenorėjo į kalėjimą, kuriame jį skriaudė kiti kaliniai.
Nerimauja, kad prarado šeimą
Teismas dar 2006 m. kovo 8 d. V. Norkui skyrė griežčiausią bausmę, nes jis yra labai pavojingas – jo daromi nusikaltimai kaskart vis sunkėjo. Šį nuosprendį maniakas dar skundė apeliacine tvarka, bet jis taip ir nebuvo pakeistas – tokiems, kaip V. Norkus, nėra vietos laisvėje.
Bet baisius nusikaltimus įvykdęs maniakas įsitikinęs, kad išauš ta diena, kai jis išeis iš įkalinimo įstaigos. Ir apie tai jis šiandien kalba labai drąsiai – esą juk kitaip negali būti. Todėl V. Norkus Lukiškėse šiuo metu mokosi vienuoliktoje klasėje, lanko dailės būrelį, o anksčiau dalyvavo įvairiose adaptacijos programose.
Lukiškių kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistė Rita Aliubavičiūtė sako, kad jau daugiau kaip dvylika metų kalintis V. Norkus yra mandagus ir taktiškas, lengvai bendrauja, nors anksčiau buvo septynis kartus baustas, bet šios nuobaudos jau išnykusios ir nuteistasis gavo tiek pat paskatinimų.
„V. Norkaus santykiai su šeima yra nepastovūs, bet jis rašo laiškus, nerimauja dėl nutolimo“, – kalėjimo atstovė pažymėjo, jog iki gyvos galvos įkalinti nuteistieji, atlikę dešimt metų bausmės, pagal įstatymus gali siekti, kad jiems būtų palengvintos kalinimo sąlygos ir jie būtų perkelti į Pravieniškių pataisos namus. Čia – švelnesnės kalinimo sąlygos.
Bet kalinys neprarado vilties ištrūkti iš Lukiškių vienutės – Vilniaus miesto apylinkės teismo vėl prašo jį perkelti į Pravieniškes. Teikimą pateikusio kalėjimo atstovė R. Aliubavičiūtė sako, kad įkalinimo įstaigos administracija tarpininkauja dėl V. Norkaus perkėlimo, tačiau niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl specialistai savo išvadoje apie maniaką yra nurodę gana aukštą galimą smurtinio elgesio riziką.
„Aišku, rizika visuomet išlieka, bet žmogus daro pažangą, štai jau dvejus metus neturi jokių nuobaudų“, – pažymėjo įkalinimo įstaigos atstovė.
Nuobaudų V. Norkus neturi nuo tada, kai suėjo dešimties metų kalinimo laikotarpis ir atsirado galimybė siekti švelnesnių bausmės atlikimo sąlygų. Vis dėlto, kaip teigia kalėjimo psichologai, vargu ar pavojingam kaliniui derėtų švelninti bausmės atlikimo sąlygas – V. Norkui yra būdingas savęs žalojimas, impulsyvumas, agresyvus elgesys, savitvardos stoka, riboti problemų sprendimų įgūdžiai, pasekmių neįvertinimas, neigiamos nuostatos į priežiūrą.
Kameroje persekioja aukos: man pačiam yra baisu
„Nuteistojo seksualinės prievartos ir smurto rizika šiuo metu yra vidutinė, tačiau esant rizikos sąlygoms (alkoholio vartojimui, frustruojančioms situacijoms, grėsmės asmeninei pozicijai atsiradimui ir pan.), smurto tikimybė gali didėti“, – psichologai teigia, kad iš pokalbių su V. Norkumi sužinojo, jog smurto proveržių pasitaikė ir pataisos namuose, jis pats ne kartą yra panaudojęs smurtą prieš kitus kalinius.
Be to, paaiškėjo, kad Lukiškėse kalintis V. Norkus nėra linkęs paklusti kalėjimo darbuotojams ir pasitaikius progai pažeidžia taisykles – kartą pareigūnai kalinį užtiko žiūrintį pornografiją. O turėti tokio pobūdžio įrašus įkalinimo įstaigoje nuteistiesiems yra griežtai draudžiama. Dar kitą kartą jis kalėjimo prižiūrėtoją iškoneveikė necenzūriniais rusiškais žodžiais, tačiau vėliau teisinosi,jog net nežino, kokia yra jų reikšmė.
Iki gyvos galvos nuteistas V. Norkus net neslepia, kad pornografiją žiūrėjo per televizorių – į vaizdo grotuvą įdėjęs slapta gautus įrašus. Iš kur juos gavo, kalinys nesakė.
Nuteistasis tikino, kad nori ištrūkti iš Lukiškių, nes Pravieniškėse yra visai kitas gyvenimas. „Na, Lukiškėse kalinimo sąlygos kaip ir nėra blogos, bet trūksta išėjimo į lauką, norisi sportuoti, žaisti futbolą, taip pat norėčiau dirbti, dažniau bendrauti su psichologais, o Pravieniškėse jų yra daugiau nei Lukiškėse – draugai man rašė, kad ten yra geriau“, – sakė kalinys.
Jis neslėpė, kad mokytis pradėjo tik dėl to, jog būtų labiau užimtas – anksčiau dirbo, todėl neturėjo laiko.
„O dabar man galvoje iškilo tam tikrų pamąstymų ir tas bausmės atlikimas tikrai nėra lengvas, – sakė ginkluotų konvojaus pareigūnų į teismą atlydėtas žudikas. – Mane pradėjo spausti tie patys nusikaltimai, ėmiau galvoti, kodėl taip elgiausi, kodėl būtent aš – vien apie tai pamąsčius man pačiam yra baisu, nes tikrai buvo žiaurūs nusikaltimai.“
Kalinys sakė, kad kalėjime jo niekas nelanko, tačiau atlikdamas bausmę jis susirašinėjo su savo močiute, kuri praėjusį spalį mirė, todėl vienintelis jį su laisve siejantis ryšys – sesuo ir dukterėčia. „Sesuo augina mažus vaikus, todėl negali atvažiuoti, be to, ir jos vyras prieštarauja, kad mes bendrautume, bet aš stengiuosi, kad ji manęs nepamirštų“, – kalbėjo nuteistasis.
Jis prisipažino, kad kartą kameros draugas buvo neteisėtai įgijęs mobiliojo ryšio telefoną, todėl keletą kartų per mėnesį su artimaisiais bendravo telefonu. „Bet po to jis buvo rastas ir dėl to gavau nuobaudą“, – prisipažino V. Norkus.
Dėl nenusisekusio gyvenimo kaltino motiną ir patėvį
„Savo tėvo išvis nesu matęs, o su motina nebendrauju, nes vaikai jai nerūpi ir niekada nerūpėjo“, – pridūrė jis.
V. Norkus sakė, kad dėl to, jog tapo maniaku ir atsidūrė kalėjime, yra „dėkingas“ savo motinai ir jo patėviui.
„Čia – visos vaikystės pasekmės, – net neprašytas teisme ėmė aiškinti V. Norkus. – Pirmą kartą už grotų pakliuvau savo noru – padariau nusikaltimą, kad tik galėčiau ištrūkti iš namų ir būčiau patalpintas į nepilnamečių pataisos įstaigą.“
Toks prisipažinimas nustebino teikimą dėl nuteistojo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus nagrinėjančią teisėją Liliją Tarčevskają: „Dėl to išžaginote moterį?“
„Taip“, – nė kiek nedvejodamas be jokių emocijų atkirto V. Norkus.
„Tai kodėl saugiausia vieta yra kalėjimas – gal į mišką reikėjo bėgti slėptis?“ – klausė teisėja.
„Aš ir slėpiausi, bet mane surasdavo ir parveždavo į namus – dėl to net buvau į rūsį uždarytas, bet vis tiek nepilnamečių inspektorė visada tikėjo tik motina ir patėviu, o ne manimi“, – sakė maniakas.
Jis teigia, kad šiandien, kai jau įžengė į penktąją gyvenimo dešimtį, yra visiškai kitas žmogus – ne tas, kuris žagino ir žudė.
„Manau, kad esu pasikeitęs, savo gyvenime einu teisingu keliu, nenoriu daryti naujų nusikaltimų – noriu tobulėti, nes yra tokia tikimybė, kad vis tiek kada nors mane išleis į laisvę“, – teigė V. Norkus. Bet apie gyvenimą laisvėje, jeigu į ją ir būtų išleistas, nusikaltėlis dar negalvoja – kalėjimo vartai, jeigu ir atsivers, tai tikrai ne per artimiausius dešimt metų.
Nukentėjusiųjų nuomonės net nepaklausė
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Šarūnas Šimonis mano, kad bent jau šiandien V. Norkui nereikėtų svajoti ne tik apie laisvę, bet ir perkėlimą iš Lukiškių kalėjimo į pataisos namus.
„Kartą V. Norkus jau prašė jį perkelti į pataisos namus, bet tada neįtikino teismo, – sakė valstybinis kaltintojas. – Šiandien aš taip pat esu neįtikintas, kad jau galima pasitikėti V. Norkumi – manau, jog iki šiol jis yra pavojingas tam tikrai visuomenės daliai. Be to, specialistai nurodė, kad galimo nusikalstamumo rizika yra vidutinė, jis yra impulsyvus – susidariau įspūdį, jog nuteistasis nėra kritiškas sau ir savo poelgiams. Ir, teisingai pabrėžė specialistai, jis stengiasi pateisinti tik save, dėl visko jam yra kalta tik aplinka.“
Tačiau, prokuroro teigimu, negalima nepastebėti ir teigiamų poslinkių V. Norkaus gyvenime, todėl nuteistajam derėtų ir toliau kontroliuoti savo elgesį. „Jeigu jis labiau pasistengs valdyti savo emocijas, jeigu bus labiau savikritiškas, jeigu nukentėjusiesiems atlygins padarytą žalą, manau, ateityje tikrai turės galimybę – bus perkeltas į pataisos namus“, – sakė Š. Šimonis.
Ką apie V. Norkaus norus mano nuo jo nukentėjusios merginos ir moterys, kaip į tai reaguotų nužudytosios marijampolietės šeima, teisėsaugai nerūpi – įstatymai neįpareigoja atsiklausti jų nuomonės, todėl apie tai, kad griežčiausia bausme nuteistas nusikaltėlis jau svajoja ne tik apie švelnesnes kalinimo sąlygas, bet ir išėjimą į laisvę, aukoms net nepranešama. O ar maniakas iš Lukiškių bus pervežtas į Pravieniškes, teismas paskelbs jau šį penktadienį – nukentėjusieji apie tai galės sužinoti tik iš žiniasklaidos.