Jo dėka Lietuvoje pirmą kartą įkurta teismų ekspozicija, kurioje pristatoma per 200 teismų istoriją atspindinčių eksponatų.
Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas istorinį paveldą išsaugojo ne tik teismų sistemoje, kur dirba jau 15 metų, bet ir policijoje bei priešgaisrinėje tarnyboje. Apie naujausią kūrinį – teismų ekspoziciją TEISMAI.LT ir kalbėjosi su šiuo istorijos entuziastu.
– Teisėjau, papasakokite daugiau apie save. Ką esate nuveikęs, kokia papildoma veikla užsiimate be darbo teisėju?
– Teisėju dirbu jau daugiau nei dešimtmetį. Prieš tai esu dirbęs policijoje ir priešgaisrinės apsaugos tarnyboje. Vadovaudamas Šiaulių priešgaisrinės apsaugos įgulai 1985 m. Šiauliuose įkūriau pirmą Lietuvoje visuomeninį ugniagesių muziejų. O pradėjęs dirbti Šiaulių miesto vyriausiajame policijos komisariate jau pradėjau mąstyti ir apie antrąją ekspoziciją, tad 1996 m. įkūriau visuomeninį Policijos muziejų. Abu muziejai sėkmingai veikia iki šių dienų ir yra labai populiarūs tarp moksleivių.
Prieš pusę metų Nacionalinė teismų administracija pasiūlė prisidėti ir prie teismų ekspozicijos įkūrimo. Viliuosi, kad mano sukaupti eksponatai ir čia pritrauks daug susidomėjusių žmonių.
Taip pat esu lektorius ir Šiaulių universitete jau daugiau kaip dešimt metų dėstau šeimos ir socialinę teisę. Stengiuosi studentams padėti susidaryti tikrą vaizdą apie teismų darbą ir jaučiu, kaip keičiasi jų požiūris į teismus ir teisėjo darbą.
– Kas Jus įkvėpė pradėti rinkti su teismų istorija susijusius eksponatus ir kiek metų tai jau darote?
– Viskas prasidėjo dar tuomet, kai buvau moksleivis, jau tada labai domėjausi Lietuvos istorija. Sovietiniais laikais mokykliniuose vadovėliuose informacija apie mūsų šalies istoriją buvo ribota arba draudžiama, tad jeigu kur nors pavykdavo įsigyti istorinę knygą, senovės monetą ar bet kokį senesnį daiktą – tai skatindavo domėtis, kaip jis atsirado, iš kur, kada... Taip palaipsniui pradėjau rinkti įvairius senus eksponatus.
Pomėgis, veikiau poreikis, rinkti ir saugoti viską, kas bent kiek susiję su Lietuvos teisės istorija, gimė bene prieš tris dešimtmečius, kai rankose atsitiktinai atsidūrė senovinė spausdinimo mašinėlė. Tuomet įsižiebusi aistra taip ir nebeužgeso.
Mane pažįstantys žmonės jau kurį laiką žino, kad geriausia dovana man yra kokia seniena, ypač jei ji susijusi su teismų sistema.
– Papasakokite daugiau apie neseniai įsikūrusią teismų ekspoziciją. Kas ją sudaro?
– Ekspozicija suskirstyta į keturis laikotarpius: Lietuvos teismai iki 1918 m., nepriklausomos Lietuvos teismai 1918–1940 m., Lietuvos okupuoto krašto teismai 1940–1990 m. ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos teismai nuo1990 m. kovo 11 d.
Sudėtingiausia buvo parengti pirmąjį ekspozicijos laikotarpį. Tačiau to laikotarpio faktai byloja patys už save. 1581 m. įsteigtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas buvo pirmasis Europoje, kuris numatė bylų apeliaciją. 1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublikos Seimo priimta Konstitucija buvo pirma Europoje ir antra pasaulyje po Amerikos. Didžiąją dalį eksponatų sudaro originalios knygos, daiktai, svarbių istorinių dokumentų kopijos. Lankytojai gali pasižiūrėti, kaip atrodė Lietuvos Statutai, 1791 m. Konstitucija, 1916 m. išleista knyga „Lietuvos visuomenės ir teisės istorija“ ir kitos to laikotarpio knygos.
Įžengiant į antrąjį ekspozicijos laikotarpį galima rasti 1918 m. Laikinąjį teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą, kuris iš esmės buvo savo teisės ir teismų sistemos kūrimo pradžių pradžia, o ekspozicijoje esanti 1922 m. Nepriklausomos Lietuvos nuolatinė Konstitucija pirmą kartą mini, kad teismai yra valdžia: „Valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas.“ Tai didelę istorinę vertę turintys Lietuvos teismų sistemos dokumentai.
Sovietinio laikotarpio, t. y. trečiojo laikotarpio, ekspozicijoje pateikti įvairūs teisės dokumentai, bylų kopijos. Įdomūs šiuo laikotarpiu leisti kodeksai ir itin – baudžiamasis, kuriame yra žymusis 58 straipsnis, pagal kurį žmonės buvo teisiami ir tremiami. 1940 m. verstas iš rusų kalbos leidinys „Tardymo vadovavimas“, kuris, kaip ir daugelis šio laikotarpio eksponatų, yra originalas.
Paskutiniojo, šiuolaikinio, laikotarpio ekspozicijoje pateikiama daugiau nei du dešimtmečius teisėjų darbą iliustruojančių daiktų: spausdinimo mašinėlės, telefonai, teisėjų mantijos, daiktiniai įrodymai ir daug kitų. Čia galima pamatyti ir ylą, be kurios iki šių dienų neišsiverčia nė vienas teismas, jomis siuvamos bylos. Ir taip jau kelis šimtmečius. Yla, ko gero, ilgiausiai teisėjų darbe išsilaikęs įrankis.
Reikia neužmiršti ir senovinės teismo posėdžių salės fragmento, kuris atkurtas pagal tarpukario Šiaulių apygardos teisme vykusių posėdžių nuotraukas. Kaip ir teisėjų aprangos, ženklų, jos 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą buvo atsisakyta kaip „buržuazinės valstybės“ relikto.
– Vaikštant po teismų ekspoziciją galima pastebėti daug leidinių neįprastomis antraštėmis: „Moterystės teisės“, „Žinios apie nusmerktuosius“. Apie ką šie leidiniai?
– Moteris ne visada turėjo tokias teises kaip šiandien. Yra daug įdomių faktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės egzistavimo laikotarpiu, pavyzdžiui, jeigu moteris būdavo sužeidžiama ar nužudoma, už ją teismuose būdavo reikalaujama mokėti dvigubai daugiau nei už vyrą. Dar įdomus faktas, kad to laikotarpio moterys į teismus privalėjo būti lydimos vyrų, nes tuo metu jos dar neturėjo visų teisių, tad negalėdavo sau atstovauti teismo posėdyje.
Situacija ėmė keistis nuo 1918 m., kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tačiau tai vyko ne taip greitai. Tarpukario Lietuvoje katalikų tikėjimas formavo savo požiūrį į moteris, tai ir aprašoma knygoje „Moterystės teisės“. Tai pamaldžios, dievobaimingos ir paklūstančios vyrui moters įvaizdis. Tačiau moteris palaipsniui ėmė laisvėti, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, dirbti valstybinėse institucijose, Lietuvoje pirmoji moteris teisėja paskirta nuo 1925 m. liepos 1 d. – tai Papilės nuovados taikos teisėja Emilija Kvedaravičiūtė.
Leidinį „Žinios apie nusmerktuosius“ tarpukariu kasmet leisdavo Teisingumo ministerija. Teisėjai turėjo minėtas knygas, kuriose buvo surašytos nuteistųjų pavardės, straipsniai, pagal kuriuos jie buvo nuteisti, ir koks teismas juos nuteisė. Kai teisme buvo nagrinėjamos baudžiamosios bylos, teisėjai naudodavosi šiomis knygomis ir vertindavo teistumus paskirdami bausmes.
– Tai kaipgi keitėsi teismų ir teisėjų statusas skirtingais laikotarpiais?
– Skirtingais Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiais ir teismų bei teisėjų statusas tikrai skyrėsi. Teismas nuo valstybinės valdžios marionetės iki įteisintos institucijos valstybės Konstitucijoje – trečiosios valdžios, vieno iš pagrindinių valdžios struktūrinių elementų.
Bandydamas trumpai paaiškinti apie teisėjų statuso pokytį, galėčiau pasakyti, kad LDK laikotarpiu teisėjas buvo savo luomo įkaitas. 1918 m. taikos teisėjas, kuris ne visada turėjo tinkamą ar teisinį išsilavinimą, 1933 m. tapo apylinkės teismo teisėju, jau turinčiu tik aukštąjį teisinį išsilavinimą. 1940–1941 m. ir nuo 1944 m. teisėjų išsilavinimas ir supratimas teisės srityje vėl nebebuvo taip vertinami, teisėjais galėjo tapti ir pradinį išsilavinimą turintys asmenys. Iš esmės buvo vertinama tik jų ištikimybė ir lojalumas sovietinei valdžiai.
Nuo 1990 m. kovo 11 d. teisėjais tampa tik universitetinį teisinį išsilavinimą turintys, nepriklausomi ir nepartiniai asmenys. Teisėjas tarpukario Lietuvoje buvo nukentėjusiojo gynėjas. Tuo metu pasitikėjimas teisėjais buvo didesnis, nes kuriantis ir augant teismams kartu augo ir visuomenė. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, didžioji nepasitikėjimo šleifo dalis atėjo iš sovietinių laikų, kai buvo gaji nomenklatūrinė „telefoninė teisė“ (situacija, kai valdžios atstovai teisėjams nurodydavo, kaip spręsti tam tikrą bylą). Tačiau padėtis keitėsi. Didžioji dalis teisėjų išlaikė teisėjo padorumo ir orumo „egzaminą“. Spręsdami bylas teisėjai vadovaujasi tik savo teisine sąžine ir nepataikauja įtakingų asmenų ar politikų norams. Teismai nuėjo tikrai ilgą, sunkų ir ne visada vienareikšmiškai vertinamą kelią.
– Gyvenate ir dirbate Šiauliuose, tačiau vieną kartą per mėnesį atvykstate į Vilnių teismų ekspoziciją pristatyti visuomenės atstovams. Ar jaučiamas visuomenės susidomėjimas?
– Per maždaug du mėnesius nuo ekspozicijos atidarymo joje apsilankė beveik 60 žmonių. Manau, laikui bėgant norinčiųjų apsilankyti skaičius tik didės, nes daug kas apie ją dar net nežino.
Pristatydamas ekspoziciją jaučiau didelį auditorijos susidomėjimą, kalbėti malonu, nes ne visi pateikiami faktai iš Lietuvos teismų istorijos auditorijai yra žinomi. Susilaukiu ir nemažai klausimų, iš ko galima spręsti, kad žmonės domisi istorija, o tai šiuolaikinėje visuomenėje yra didelė vertybė.