Prisiekusiųjų teismas – svarbi JAV teisinės sistemos dalis. Kaip teigia profesorė Priscilla Harris iš JAV, ši sistema buvo paveldėta iš Jungtinės Karalystės ir einant metams buvo stiprinama įtvirtinant ją Teisių bilyje, Konstitucijoje ir net viename iš Konstitucijos pakeitimų. Kaip teigia vienas iš Konstitucijos rengėjų Tomas Džefersonas, teisė į prisiekusiųjų teismą yra vienas iš pamatinių valstybės principų ir svarbus komponentas siekiant išlaikyti pusiausvyrą šalyje, ji veikia kaip stabdžių ir atsvarų dalis, kuri išlygina balansą tarp valstybės skiriamų teisėjų, suteikia sprendimo teisę visuomenės nariams – prisiekusiesiems.
Pirmą kartą mirties bausmė JAV buvo skirta 1608 metais Virdžinijos valstijoje. Tačiau prisiekusiųjų teismas ne visada turėjo šią pareigą – apie tai, kad mirties bausmę gali skirti tik prisiekusieji, o ne teisėjai, Aukščiausiasis Teismas pasisakė tik praėjusiais metais. Statistika rodo, kad ši bausmė šiandien skiriama ypač retai – 2006 m. mirties bausmė skirta 30 žmonių, kai, pavyzdžiui, 1996 m. – 315 žmonių.
Profesorė pabrėžia, kad vis dažniau griežčiausia bausmė yra skiriama už itin žiaurius nusikaltimus, kai aukų skaičius ypač didelis.
Nuomonės dėl mirties bausmės skyrimo išsiskiria – konfrontuojančiose grupėse keliamas klausimas, ar mirties bausmė išties yra efektyvi priemonė atgrasant potencialius nusikaltėlius nuo nusikalstamų veikų?
Remiantieji mirties bausmę argumentuoja tuo, kad turi būti įgyvendintas teisingumo principas, kai, netekus artimojo, kaltininkui būtų atlyginama tuo pačiu – akis už akį. Taip pat argumentuojama, kad nubaustojo išlaikymas iki gyvos galvos kainuoja brangiai, palyginus su mirties bausmės įgyvendinimo kaštais.
Prieštaraujantys teigia, kad ne visi nukentėję nori mirties bausmės kaltininkui, jų teigimu, tik skyrus bausmę iki gyvos galvos kaltininkas galės atsakyti už savo poelgį, o ir mirties bausmės įgyvendinimas atsieina labai brangiai dėl visų procesinių išlaidų.
Tačiau ne visada bylos pasiekia prisiekusiųjų teismą, kaltinamiesiems suteikiama galimybė prisipažinti kaltiems ir sutikti su siūloma bausme. Tokiu atveju, kai kaltinamasis iš anksto žino, kokia bausmė jam gresia, jis gali priimti šią bausmę išvengdamas teismo, kurio metu gali kilti mirties bausmės grėsmė.
Neretai kaltinamasis sutinka su laisvės atėmimo bausme net iki gyvos galvos ir nerizikuoja savęs ginti teisme. Profesorė pabrėžia, kad prisiekusieji priima sprendimą dėl faktinių aplinkybių, o ne dėl teisinių.
Prisiekusieji JAV teismuose posėdžiauja tik dviem atvejais – kai kaltinamajam gresia įkalinimo bausmė ilgesniam nei 6 mėn. terminui arba griežčiausia mirties bausmė. Profesorė pabrėžia, kad tik prisiekusiųjų teismas gali skirti mirties bausmę. P. Harris teigimu, beveik visose valstijose, išskyrus vieną, priimant spendimą dėl mirties bausmės skyrimo prisiekusiųjų sprendimas turi būti priimamas vienbalsiai, o kad tai būtų pasiekta, reikalinga diskusija tarp pačių prisiekusiųjų. Šiuo metu mirties bausmė galioja 32 iš 50 valstijų, o 18-oje valstijų ir Kolumbijos federalinėje apygardoje ji netaikoma. Pabrėžiama, kad mirties bausmė negali būti skiriama nepilnamečiui, taip pat negalima jos skirti psichiškai nesveikam asmeniui.
Kaip vyksta prisiekusiųjų atranka?
Pirmiausia, teismo pareigūnas peržiūri sąrašus, sudarytus iš asmenų, turinčių vairuotojo pažymėjimą ir teisę balsuoti, tada atsitiktine tvarka atrinkti kandidatai turi atvykti į antrą etapą, vykstantį jau pačiame teisme nurodytu laiku. Atvykę kandidatai į teismą pirmiausia turi užpildyti klausimyną, o tada atsakyti į šalių advokatų ir teisėjo klausimus, norint išsiaiškinti, ar tikrai prisiekusiuoju skiriamas asmuo gali priimti nešališką sprendimą.
Tačiau net perėjęs visus šiuos etapus kandidatas su nepriekaištinga reputacija gali būti neatrinktas į prisiekusiuosius vieno iš šalių advokatui atmetus jo kandidatūrą. O tai gali nutikti dėl kelių priežasčių, pavyzdžiui, jei asmuo yra susijęs artimais ryšiais su teisėsaugos pareigūnu arba pats yra advokatas. Manoma, kad toks prisiekusysis palaikys kaltintojo pusę, o ne gynėjo.
Prisiekusiojo pareigų neleidžiama eiti ir nėščioms moterims.
„Advokatai bijo, kad prisiekusioji gali pagimdyti teismo posėdžio salėje“, – juokauja profesorė P. Harris.
Ar prisiekusieji turi griežtai laikytis duotų instrukcijų ir bešališkumo priimant sprendimą?
„Mūsų vienas iš pagrindinių tikslų yra tai, kad prisiekusieji laikytųsi bešališkumo ir atsilaikytų išoriniam poveikiui, tačiau dar klausimas, ar reikia visiškai atsisakyti žmogiškų emocijų, nes, atsisakius jų, galime prieiti prie biblinės Saliamono situacijos, kuomet atnešamas kūdikis padalinti dviem motinoms. Tokios situacijos galime sulaukti ir su prisiekusiaisiais, manau, kad galiausiai sulauksime laiko, kai jūs, jauni žmonės, turėsite padėti mums išspręsti šį klausimą“, – sakė profesorė.