Šiandien jau nieko nestebina, kad vaikams tėvus pradeda atstoti naujausios technologijos, kad yra tėvų, vengiančių išlaikyti vaikus, o šeimos santykiai viešai aptarinėjami žiniasklaidoje, kad toje skubėjimo kasdienybėje pamirštame tvirtinti šeimos pamatus, pamirštame, jog šalia kenčia vaikai, senstantys tėvai.
Nagrinėti šeimos bylas nepaprastai emociškai sunku, pripažįsta teisėjai. Kita vertus, galime ir pasidžiaugti, kad vis daugiau besiskiriančių žmonių tą daro taikiai ir apgalvotai. Kokios šeimos bylos šiandien, kokia kasdienybė ir realybė, problematika ir aktualijos – žurnalas „Teismai“ kalbina Kauno apygardos teismo teisėją Tomą Romeiką, visa širdimi atsidavusį savo, kaip teisininko, specializacijai – šeimos byloms.
– Dar dirbdamas Kauno apylinkės teisme (nuo 2015 m. iki 2017 m. rugpjūčio) gavote padėką už nagrinėjamas šeimos bylas. Už ką skirta padėka?
– Kauno apylinkės teisme dvejus metus nagrinėjau tik šeimos bylas, man buvo priskirta tokia specializacija. Per tuos kelerius metus išnagrinėjau apie 800 šeimos bylų, t. y. 400 per metus. Buvome penki šeimos bylas nagrinėjantys teisėjai, ir kiekvienas gaudavome po panašų bylų skaičių, toks buvo darbo krūvis. Vis dėlto ne už išnagrinėtų bylų skaičių Nacionalinė teismų administracija padėkojo.
Šeimos bylose visuomet skatinau šalis susitaikyti. Aktyviai siūliau perduoti bylas mediacijai (aut. past. teisminė mediacija – taikus ginčų sprendimų būdas). 2015 m. teismuose 67 šeimos bylos buvo perduotos mediacijai, iš jų 15 mediacijai perdaviau aš. Per kitus pusantrų metų darbo minėtame ginčą išspręsti taikiai pavyko padėti dar 41 byloje.
– Šiuo metu dirbate Kauno apygardos teisme. Ar specializacija liko ta pati?
– Pasilikau tą pačią specializaciją, nors tai emociškai ir labai sunkios bylos.
Nesunku palyginti, pavyzdžiui, kiek emocijų tenka sugerti byloje dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, kai tenka išklausyti ir tėvus, ir vaiką, ir kiek emocijų tenka byloje dėl skolos priteisimo tarp dviejų įmonių, kai į posėdį atvyksta tik advokatai ir reiškiami tik teisiniai argumentai. Bendrosios kompetencijos bylos yra dėl praeities įvykių, o šeimos bylose turi numatyti į priekį, prognozuoti galimus ateities scenarijus.Iš tiesų tai nepalyginami dalykai. Baigęs nagrinėti tokią bylą neretai jaučiuosi tiesiog išsekęs.
Apygardos teisme šeimos bylas nagrinėja 6 teisėjai, dvi kolegijos. Beje, nagrinėju ne tik šeimos bylas, jų turiu gal apie 40 proc., kitą dalį sudaro bendrosios kompetencijos bylos.
– Nors esate jaunas teisėjas, bet skaičiai rodo, kad ant Jūsų darbo stalo gulėjo labai daug bylų, pasirašėte daugybę sprendimų. Kokios tos šeimos bylos šiandien? Kokia problematika, ką išskirtumėte?
– Lietuvoje daugiausia šeimos bylų, susijusių su vaikų ir tėvų teisėmis bei pareigomis. 2017 m. Lietuvos teismai išnagrinėjo 7 675 tokias bylas.
Dar prieš septynerius metus man dirbant Marijampolės apylinkės teisme, kur pradėjau savo, kaip teisėjo, karjerą, tarkim, ginčas dėl vaiko bendravimo nustatymo su tėvais buvo retenybė, o šiuo metu tai normali kasdieniška byla. Teisininkai suformuoja pasiūlą, vartotojai pasinaudoja ir taip atsiranda paklausa (šypsosi).
Dažniausiai pasitaikanti problematika – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, santuokos nutraukimas su užsieniečiu, paskolų ir skolų dalybos ir kt.
Dažniausias tradicinio ginčo argumentas yra toks, kad bendravimas su vienu iš tėvų pažeidžia vaiko interesus. Ir norima tą bendravimą apriboti. Paprastai motina to prašo. Motyvai? Tėvas piktnaudžiauja alkoholiu, netinkama jo socialinė aplinka, smurtauja prieš vaiką. Kartais ir dėl tėvo sveikatos būklės (tarkim, serga epilepsija ir kita pusė nuogąstauja dėl priepuolių, kurie gali ištikti vaikui būnant kartu). Visokių atvejų pasitaiko. Tačiau dažniausiai siekiama buvusiam partneriui kliudyti bendrauti su vaiku, nes yra nutrūkę poros santykiai ir reikia įgelti buvusiam partneriui. Pradedama žaisti vaikų interesais, jausmais. Tai skaudžiausia.
– Tai koks būtų XXI a. besiskiriančios šeimos portretas?
– Reikia skirti du dalykus: ar tai santuokos nutraukimas bendru sutikimu, ar vyksta ginčas. Bendru sutikimu dažnu atveju abu sutuoktiniai juokauja, šypsosi, elgiasi pagarbiau. O kur įsižiebia konfliktas – tada sudėtingiau. Taip buvo visada.
Visais laikais žmonės skyrėsi, dalijosi turtą, net vaikus. Šio šimtmečio, sakyčiau, keistenybė ta, kad reikia nustatyti, kiek ir kada vaikas turi ar gali bendrauti su vienu iš tėvų, kuris kartu jau negyvena. Žvelgiant istoriškai matyti, kad anksčiau šeimos labiau sutardavo dėl vaiko interesų, tai buvo tarsi savaime suprantami dalykai.
Šiandien jau yra bylų, kur išsilavinę, svarbias pareigas einantys žmonės nori laiko sau. Vaikai lieka nustumti į šoną. Atsiranda netradicinis ginčas: siekis, kad kitas iš tėvų su vaikais praleistų kuo daugiau laiko. Tam, kuris kelia tokį klausimą, lieka daugiau laiko sau: darbui ar poilsiui.
Norėčiau atkreipti dėmesį į šio amžiaus pasididžiavimą ir komunikacijos palengvinimą – technologijas. Dažniausias neištikimybės įrodymas dabar yra susirašinėjimas socialiniuose tinkluose, žinutėmis. O praėjusiame šimtmetyje kokios dar ten technologijos! Įrodymas buvo toks: užtiko, pamatė, kaimynė pasakė ir pan.
Naujosios technologijos praverčia net nustatant šeimos bendravimą. Tarkim, tėvas gyvena Norvegijoje ar Jungtinėje Karalystėje, jis negali kas antrą savaitę atvykti, todėl telieka jau tradiciniu tampantis reikalavimas – nustatyti bendravimą su vaiku per „Skype“ programą ar telefonu.
Naujas tendencijas paskatino ir mūsų įstojimas į Europos Sąjungą. Didelė migracija, daug bylų, turinčių ir tarptautinį elementą. Vienas iš tėvų arba jie abu gali gyventi skirtingose užsienio valstybėse, o ginčas vyksta čia, Lietuvoje. Prašome ir užsienio teismų, kad surinktų įrodymus taip, kaip Lietuvos teismai renka įrodymus pagal užsienio teismų prašymus. Laisvas asmenų judėjimas. Kalbame su kolegomis iš užsienio: ekonomiškai stiprių valstybių problema yra imigracija, o mes „gaudome“ emigrantus (sudėtingas procesinių dokumentų įteikimas). Atsiranda poreikis bent iš dalies suprasti užsienio valstybių teisines sistemas, institucijų kompetenciją.
Patirties semiamės ne tik daug skaitydami, analizuodami įstatymus, tarptautinę teisę, bet ir vykdami mokytis į seminarus, konferencijas. O ir Lietuvoje rengiama gerų mokymų, daug diskutuojame, dalijamės patirtimi su kolegomis.
– Ar Lietuva skiriasi nuo kitų šalių, tarkim, jeigu kalbame apie šeimos bylas?
– Mums neiškyla daug klausimų dėl religijos. Turime daug bylų, kur viena pusė yra Lietuvos pilietis, o kita – užsienietis: portugalas, ispanas, graikas, švedas, anglas... Anksčiau santuokų su užsieniečiais juk buvo labai mažai. Nagrinėdamas tokias bylas turi išmanyti, pasidomėti tos šalies tradicijomis, kultūra, mentalitetu. Ispanas, tarkim, nesupras, kaip galima riboti bendravimą su vaikais, kodėl jis negali nusivežti vaikų ten, kur jo didelė šeima, seneliai, kur susirenka plati giminė ir kur santykiai yra itin glaudūs.
Nėra lengva. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasakęs, kad jei teismo procese nėra galimybių pagerinti situacijos, tai reikia stengtis jos bent jau nepabloginti. Stengiamės.
– Kaip šeimos skiriasi, kaip dalijasi vaikus, turtą?
– Kaip minėjau, esu mediacijos šalininkas. Tai labai pasiteisino. Jeigu kyla ginčas ar konfliktas, tai jis dažniausiai paremtas emocijomis, o ne teisiniais argumentais: mediatorius padeda šalims emocijas nuraminti, suvaldyti ir viską sudėlioti teisiškai. Būna labai džiugu, kai šeima po mediacijos prieina prie išvados skirtis bendru sutikimu ir taikiai sutaria dėl visų jiems rūpimų dalykų. Yra tekę dvi valandas įkalbinėti šeimą, pavyko. Taip, esu girdėjęs repliką, kam to reikia, per tą laiką jau būtum bylą išnagrinėjęs. Bet aš laikausi nuostatos, kad geriau bloga taika nei geras karas. Jau veikiau pora sudarys prastesnę taikos sutartį, bet tai bus jų sprendimas, o ne prievartinis teismo sprendimas, kurį turės vykdyti abu. O juk po tokio prievartinio sprendimo tarp buvusių sutuoktinių gali ir toliau kilti konfliktų. Kenčia vaikai. Kai patys suaugę žmonės, buvę partneriai, nusprendžia, kaip jie nori toliau gyventi, tai visi lieka patenkinti.
Vos ne kiekvienoje santuokos nutraukimo byloje sprendžiami šalių prievolių, skolų, paskolų padalijimo klausimai. Dabar dažni ilgalaikiai kreditai su įkeitimu. Sutuoktiniai nusipirko butą ir jį įkeitė bankui, tada išsituokė, butą nori pasidalyti. Nori, kad vienas sutuoktinis liktų gyventi, o kitas išeina ir nenori turėti jokių reikalų, bet bankas prieštarauja – iki skolos mokėjimo pabaigos turite likti solidarūs skolininkai. Tas sutuoktinis, kuris išeina, tarsi lieka nukentėjęs. Juk jeigu jis norės imti naują kreditą, kurti naują šeimą – jam jau bus itin sudėtinga. Bet šiuo klausimu yra aiškiai suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad tokiu atveju, jeigu bankas nesutinka, tai niekas negali ir keistis. Kreditų padalijimas yra keblus klausimas.
– Gana daug žmonių nori nutraukti santuoką abiejų sutarimu – ar galima daryti išvadą, kad žmonės labiau teisiškai išprusę?
– Nekonfliktinių žmonių yra daugiau ir visada buvo. Anksčiau, senajame kodekse, buvo numatyta galimybė nutraukti santuoką net ne teisme. Jei nėra turto, vaikų, prievolių, tai padaryti buvo galima Civilinės metrikacijos skyriuje. Dabar – tik teisme.
Teisininkų visuomenėje vis kyla diskusijos, ar nereikėtų pakeisti šiuo metu galiojančią tvarką ir nustatyti, kad santuoką bendru abiejų sutuoktinių sutikimu, kai jie neturi vaikų, nutraukti galėtų notaras, o ne teismas. Vyriausybė dar 2015 m. buvo pritarusi tokioms pataisoms.
– Kas aktualiausia bylose, susijusiose su tėvų ir vaikų santykiais?
– Gyvenamosios vietos nustatymas. Dažniausiai vaikas lieka gyventi su mama. Atvejų, kai lieka gyventi su tėvu, šiek tiek daugėja, bet labai nežymiai. Būna, kad svarstykles bandai pasverti lygiai, jauti, jog vaikui ir ten, ir ten bus blogai. Ir turi parinkti mažesnį blogį.
Bendravimo tvarkos nustatymas. Čia irgi pasitaiko išimčių: būna, kad daugiau žmonės draskosi dėl turto, o štai dėl vaikų – susitaria.
Trečias momentas – išlaikymas. Kiekvienoje byloje individualiai vertinami vaiko poreikiai ir tėvų galimybės tuos poreikius tenkinti. Esmių esmė yra vaiko interesai. Sveikas vyras, turintis visas galimybes gauti bent jau vidutinį atlyginimą, sako, kad jo negauna arba gauna tik minimalų. Taip neturėtų būti. Jis turi stengtis, kad jo vaiko poreikiai būtų užtikrinti. Juk gali ieškotis papildomo darbo arba tokio, už kurį moka daugiau.
Labai įdomios tėvystės nustatymo bylos (šypsosi). Dažniausiai kreipiasi moterys. Neretai būna taip, kad jos pačios nėra labai suinteresuotos nustatyti tėvystę, tačiau kol gimimo liudijime neįrašytas tėvas, tol motina negali gauti socialinės paramos. Yra buvęs atvejis, kad moteris nurodė vieną vyrą, ekspertizė tėvystės nepatvirtino. Nurodė kitą – ir vėl nepatvirtino. Trečio varianto jau neieškojo.
– Ar yra bylų, kai tėvai prašo išlaikymo iš vaikų?
– Per visą laiką turėjau tik dvi tokias bylas. Abiejose buvo sudarytos taikos sutartys.
Daugiau yra tokių, kuriose vaikai, sulaukę pilnametystės, kreipiasi dėl tolesnio išlaikymo. Vaikai pasinaudoja savo teisėmis. Šiaip suaugęs vaikas pats turi dėti pastangas, kad išsilaikytų (gali dirbti vakarais ar savaitgaliais, imti studijų paskolą, gerai mokytis, kad gautų stipendiją), bet jeigu to padaryti dėl įvairių priežasčių negali ir jam neužtenka lėšų, tai tėvas arba motina privalo padėti (kol vaikas studijuoja, tai nustatyta įstatyme). Anksčiau tokių bylų nebuvo, bet nebuvo ir teisinio reglamentavimo.
– Kokia įdomiausia nagrinėta byla? Kuri byla buvo sudėtinga, bet suteikė daugiausia džiaugsmo?
– Praėjusiais metais nagrinėjau. Skyrybų byla: senoliui 88 metai, močiutei 78. Jie jau kuris laikas kartu negyveno, bet turėjo daug turto ir to turto nepasidalijo. Ir advokatai, ir teismas stengėsi padėti jiems susitarti dėl turto pasidalijimo. Garbaus amžiaus vyras viską pats norėjo nuspręsti. Kai paklausiau, kuris iš kelių garažų jam reikalingas ir kodėl būtent šis, vyras atsakė, kad jam dabar to garažo nereikia, jo nenaudoja, jam to garažo reikės vėliau.
Vienintelės šeimos bylos, kurios suteikia džiaugsmo, yra įvaikinimo bylos. Į teismo posėdį ateina visi laimingi, patenkinti, įtėviai, įkvėpti laimės ir meilės, pasakoja, kaip jiems sekasi auginti norimą įsivaikinti vaikelį. Šios bylos kupinos gerų emocijų. Neteko nė karto atmesti ieškinio, kur prašoma įvaikinti. Paprastai įvaikinimo tarnyba jau būna atlikusi savo darbą ir pateikia teismui pakankamai informacijos.
Yra buvęs atvejis, kai pora įsivaikino vaikutį, paliktą gyvybės langelyje. Tokios bylos itin džiugios.
– Ar pasitaiko tėvų valdžios apribojimo bylų?
– Taip, tokių bylų yra. Tai dažniausiai socialiai pažeidžiami asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu, nuteistieji laisvės atėmimo bausmėmis. Jie nepripažįsta, jog negeba pasirūpinti vaikais. Pamenu atvejį, kai recidyvistas teismo salėje, kurioje tuo metu buvo ir nauji jo vaiko globėjai, atsisuko į juos ir padėkojo, kad duktė negyvena vaikų namuose, kad turi šeimą ir viskuo aprūpinta. Nuoširdžiai padėkojo.
Labai svarbi vaiko nuomonė. Teismo posėdžių metu vaikas dažnai išklausomas. Prisimenu situaciją, kai 15 metų mergina pasakė: „Aš negyvensiu su tėvu, ką norit, tą darykit.“ Yra visokių vaikų – ir drąsių, ir paruoštų, net ekspertizės skiriamos. Būna jau suformuotas tėvo atstūmimo sindromas, nes motina visada neigiamai kalba apie tėvą. Sprendžiama, kaip atkurti tuos ryšius. Nėra lengva. Konsultuojuosi su psichologais, tariuosi, mokausi bendravimo su vaikais.
– Pats esate ir šeimos vyras, ir tėvas. Kas Jums svarbiausia šeimoje?
– Dviejų žmonių santykiai turi būti grįsti pagarba. Buvimas kartu – tai visų pirma bendros ateities kūrimas, rūpinimasis vaikais. Vienas kito trūkumų toleravimas. Žiūrėjimas viena kryptimi. Pats esu laimingai vedęs jau 12 metų.
Teismas vadovaujasi įstatymais, yra bylų, kur vidinis įsitikinimas nebus pravartus. O šeimos bylose reikia ir vidinio įsitikinimo, ir empatijos. Kiek lėšų skirtina vaikui išlaikyti – ginčas iki begalybės. Juk visų mūsų skirtinga socialinė patirtis, vertybės. Gimus vaikui, mano paties suvokimas apie šeimą itin pasikeitė. Tai padeda darbe, nes kasdien ugdo mano, kaip teisėjo, vidinį balsą – tvirtą įsitikinimą.
STATISTIKA
2017 m. išnagrinėta 18 389 šeimos bylų (2016 m. – 18 600, 2015 m. – 20 197), iš jų:
- dėl santuokos nutraukimo išnagrinėtos 9 927 bylos (2016 m. – 10 220, 2015 m. – 10 617);
- dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės 2017 m. I inst. teismuose buvo išnagrinėtos 2397 civilinės bylos (2016 m. – 2563, 2015 m. – 2677);
- dėl skyrium gyvenančių tėvų bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant 2017 m. 1 1152 bylos (2016 m. – 954, 2015 m. – 886);
- dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo 2017 m. 5 926 bylos (2016 m. – 6 415, 2015 m. – 7 185).
Vis daugiau šeimų skiriasi sudarydamos taikos sutartis - teisminei mediacijai perduotos 333 civilinės bylos (2016 m. – 172 bylos, o 2015 m. – tik 70).