Apie tai, kokios priemonės padėjo pasiekti matomų teismų įvaizdžio rezultatų, kokius iššūkius teko įveikti kuriant bendrą teismų sistemos komunikaciją, sutiko mintimis pasidalyti Živilė Navickaitė-Babkin.
Už svarų indėlį į teismų autoriteto stiprinimą ir pasitikėjimo teismais didinimą, sukuriant ir plėtojant teismų sistemos išorinę ir vidinę komunikaciją, Ž. Navickaitė-Babkin pelnė teismų sistemos apdovanojimą „Už nuopelnus teismų sistemai“.
– Prieš metus baigėte vadovauti Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriui, kuriame dirbote 7-erius metus. Per šį laikotarpį visuomenės pasitikėjimas teismais gerokai išaugo. Kas tam turėjo tiesioginės įtakos – teismų komunikacijos sistemos sukūrimas, proaktyvios komunikacijos skatinimas, aktyvus dialogas su visuomenės lyderiais, žiniasklaidos atstovais, politikais, o gal tiesiog įvyko pozityvių pokyčių teismų darbe, kurie žmonėms yra matomi?
– Vieno atsakymo į šį klausimą nėra, tačiau, mano nuomone, pirmiausia tai lėmė pozityvūs pokyčiai teismų darbe: gerokai išaugęs atvirumas, kokybės siekis vedant procesą teismo posėdžių salėje, surašant teismo sprendimus, didelis dėmesys teismų klientams – žmonėms, ieškantiems teisybės ir ginantiems savo teises, liudytojams. Aiškių rezultatų davė gausybė mokymų teisėjams ir teismų darbuotojams apie tai, kaip bendrauti su klientais, kaip teikti informaciją, aiškinant elementariausius dalykus – kaip jaučiasi žmonės atėję į teismo salę ir kokią nuomonę jiems formuoja teisėjo elgesys, tonas, rodomas dėmesys teismo proceso dalyviams. Tai ilgas, sunkus ir daug pastangų pareikalavęs darbas, kurio rezultatus gerokai aiškiau pamačiau atsitraukusi ir pažvelgusi iš šalies.
Akivaizdu, kad kol teismai informacijos neteikė patys, už juos tai padarydavo kiti. Pakeitus šį požiūrį, viskas pradėjo eiti teisinga linkme. Gerokai išaugęs informacijos iš teismų kiekis palaipsniui keitė į gerąją pusę viešoje erdvėje pasirodančius tekstus, viešus pasisakymus ir televizijos reportažus. Tai natūraliai formavo kitą žmonių požiūrį į teismų darbą. Tikros, jautrios istorijos, nušviečiančios teisėjų darbo kasdienybę, atskleidžiančios jų patiriamą emocinį krūvį, parodė kitą teismų darbo pusę. Visgi akivaizdu, kad tai, kas žmonių sąmonėje susiformavo per kelis dešimtmečius, pakeisti per kelerius metus nėra paprasta. Taip pat nereikėtų tikėtis, kad kažkada teismų darbas bus nušviečiamas tik pozityviai. Teismų sistemoje, kaip ir visose kitose srityse, būna visko, tačiau priimant teisingus sprendimus ir profesionaliai komunikuojant net ir nemalonios situacijos gali pridėti pasitikėjimo teismais ir jų darbu.
– Manoma (remiantis ir kai kurių Vakarų Europos valstybių patirtimi), kad teismai turi komunikuoti tik per savo sprendimus ir su ryšiais su visuomene tai nesuderinama. Tuo tarpu Lietuvos teismų sistemos komunikacija vykdoma vadovaujantis aiškiai nubrėžta komunikacijos strategija. Ar tikrai teismai turi užsiimti „planinga“ komunikacija?
– Į šį klausimą pasistengsiu atsakyti remdamasi savo praktika ir patyrimu. Pirmąją teismų komunikacijos strategiją su veiksmų planu kūrėme dar 2010 m., tačiau realią naudą iš planuojamos komunikacijos pajutome tik 2014 m., kai į strategiją, atlikę analizes ir vertinimus, įtraukėme ambicingus tikslus ir uždavinius, pradėjome įgyvendinti projektus, turinčius aiškią pradžią ir pabaigą, finansavimą ir pamatuojamus rezultatus. Labai svarbu tai, kad į komunikacijos strategijos kūrimą įtraukėme ne tik Nacionalinės teismų administracijos darbuotojus ir vadovus, bet ir teismų komunikacijos specialistus, pačius teismų pirmininkus, teisėjus. Teismų žmonės patys nusprendė, kur nori eiti ir ko siekti. Taip atsirado vienas langelis – interneto svetainė www.teismai.lt, kurioje skelbiami ir teismų sprendimai, ir posėdžių tvarkaraščiai, ir informacija apie teisėjus, visa reikiama informacija žmogui, norinčiam pateikti ieškinį teismui, gavusiam šaukimą, atvykstančiam į teismą liudyti.
Tokie projektai, kaip www.atvirasteismas.lt, teismų savanorių tarnybos atsiradimas, gausybė informacinių projektų apie liudytojų ir nukentėjusiųjų teises – tai planuoti komunikaciniai projektai, kuriuos įgyvendinant buvo aiškiai žinoma, ko siekiama. Priešingu atveju, komunikuojant spontaniškai, labai abejoju, ar būtų galima pasiekti ženklių rezultatų. Geriausiu atveju tai būtų atsimušinėjimas į tendencingus tekstus spaudoje, laukiant dar vienos krizės. Pasikartosiu – jeigu nekomunikuoji tu, tai už tave daro kiti.
Galiausiai komunikacijos planavimas ir aiškiai pamatuojami rezultatai įtikino ir pačią Teisėjų tarybą, kuri 2017 m. pirmą kartą patvirtino ir visos teismų sistemos strategines veiklos kryptis ir svarbiausius darbus. Tai padarius planuoti komunikaciją tapo dar paprasčiau ir aiškiau.
– Kokias teismų iniciatyvas teisinio švietimo, teismų veiklos viešinimo srityse išskirtumėte kaip sėkmingiausias?
– Iniciatyvų buvo ir yra daug. Nuo žurnalo „Teismai.lt“ leidybos, kurio tekstai publikuojami didžiausiuose naujienų portaluose, iki teisinio švietimo pamokų vaikams ir teismų muziejaus įkūrimo, nekalbant apie visą bloką informacinių kampanijų tikslinėms auditorijos – liudytojams, nukentėjusiems, nepilnamečiams. Vis dėlto manau, kad viena sėkmingiausių iniciatyvų buvo „Žurnalistas teisėjo kėdėje“. Būtent šis projektas gavo metų apdovanojimą didžiausiame Lietuvoje komunikacijos renginyje „PaRa Impact Awards“. Idėja žurnalistams leisti apsivilkti teisėjo mantiją ir patiems priimti sprendimus davė didesnių rezultatų nei tikėtasi. Penkiuose regionuose tą pačią bylą teismuose sprendę žurnalistai patyrė, ką reiškia agresyviai nusiteikusios bylos šalys, žmonių noras įrodyti savo tiesą, neretai ir manipuliuojant faktais ar emocijomis, suprato, kiek pastangų reikia norint valdyti procesą, nepasiduoti provokacijoms. Įdomu tai, kad toje pačioje byloje visi penki teisėjai-žurnalistai priėmė skirtingus sprendimus... Šis faktas kalbėjo pats už save.
– Teismai patys inicijuoja ir aktyviai jungiasi prie įvairių teisinio švietimo projektų ir akcijų, nors teisinis švietimas nėra tiesioginė teismų funkcija. Čia esama skirtingų nuomonių – pasigirsta pasvarstymų, jog taip neefektyviai naudojami teismų žmogiškieji ištekliai, užuot visą dėmesį skyrus teisingumui vykdyti. Ar Jums atrodo tikslinga tokiomis veiklomis užsiimti teismams?
– Teismų darbe, kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, svarbiausia yra profesionaliai ir kokybiškai atliktas darbas. Tačiau net ir darbą dirbant puikiai palanki visuomenės nuomonė nebūtinai susiformuos. Teismų sistema yra specifinė, čia nepatenkintų bus visada – viena pusė laimi, kita pralaimi. Tad neigiamų atsiliepimų ir komentarų išvengti nepavyks niekada, štai todėl ypač svarbu komunikuoti ir kurti informacinį lauką aiškinant visuomenei apie teismų darbo specifiką, šviesti žmones, suteikti jiems kuo daugiau informacijos, ko galima tikėtis atėjus į teismą ir kada tikrai neverta gaišinti savo ir kitų laiko, kad nusivylimas nebūtų dar didesnis. Galų gale viešumas įkvepia ir pačius teisėjus, teismų darbuotojus. Interviu, reportažai, renginiai – tai galimybė parodyti save, parodyti teismų vidų, juose dirbančius atsidavusius žmones, kurių kasdienybė yra kitų žmonių problemų sprendimas.
Pagaliau teisinis švietimas prisideda prie bendros mūsų visuomenės teisinės kultūros plėtros. Kuo labiau bus teisiškai išprusę žmonės, suprantantys ir savo teises bei pareigas, kitų žmonių teisėtus lūkesčius, ginčų sprendimo teisines priemones, jų taikymo principus, teisinių institucijų veiklą, tuo mažiau bus teisinių konfliktų ir susipriešinimo visuomenėje.
– Jau beveik metus einate premjero sekretoriato vadovės pareigas. Kas paskatino išbandyti jėgas kitoje srityje?
– Teismų sistemoje dirbau septynerius metus, perėjau daug skirtingų etapų, turėjau gausybę iššūkių ir galimybių. Atsiradus galimybei save išbandyti ir kitoje veikloje, nusprendžiau neatsisakyti, nors sprendimą priimti nebuvo lengva. Iki šiol su dideliu susidomėjimu stebiu teismų darbą, pasirodančią informaciją ir galiu drąsiai pasakyti, kad būdama sistemos viduje viską mačiau gerokai sutirštintomis spalvomis, ne taip aiškiai buvo matomas progresas. Labai noriu tikėti, jog prieš kelerius metus pasirinkta kokybės siekio ir atvirumo kryptis teismų sistemoje nesikeis ir kartelė tik kils aukščiau, nes akivaizdu, kad tai jau davė gerų rezultatų. Stebėdama teismų sistemą iš šalies dar aiškiau suvokiu, kaip svarbu, kad teismai ir jų veikla būtų skaidri, atvira, profesionali, pritraukianti pačius geriausius teisininkus, turinčius tvirtas vertybes. Tai labai svarbus valstybės stabilumo garantas.
– Ar matote esminių darbo organizavimo, vidinės ir išorinės komunikacijos skirtumų tarp teismų ir vykdomosios valdžios?
– Nors dabartinė mano veikla nėra tiesiogiai susijusi su komunikacijos planavimu ir vykdymu, tačiau tai procesai, su kuriais susiduriu kasdien. Vyriausybės veikloje, kaip ir teismų sistemoje, labai svarbi vidinė komunikacija, žinojimas, su kuo ir kada reikia pasitarti, susiderinti ir veikti. Labai svarbu susikurti tokią vidinę komunikacijos grandinę, kuri užtikrintų greitą ir efektyvią reakciją. Kalbant apie išorinę komunikaciją – planavimas vyksta panašiai, planus derinant prie strateginio veiklos plano, tačiau yra gerokai daugiau reaktyvios komunikacijos. Iš principo panašumų tikrai daug. Patirtis teismų sistemoje šiuo atveju neįkainojama.
– Ko palinkėtumėte teismams, o ypač atstovams ryšiams su visuomene, teisėjams spaudai ir kitiems žmonėms teismuose, kurie prisideda prie teismų veiklos viešinimo ir teismų sprendimų aiškinimo?
– Teismų vadovams ir teisėjams labiausiai norėčiau palinkėti vertinti ir saugoti žmones, kurie savo kasdieniu darbu prisideda prie pasitikėjimo teismais didinimo, rengdami pranešimus, aiškindami žmonėms, ką veikia teisėjai, kas vyksta teismuose, teikdami informaciją, padėdami teisėjams bendrauti su žiniasklaida, organizuodami teisinio švietimo veiklas, kantriai aiškindami teismų sprendimus. Na, o visiems dirbantiems su komunikacija linkiu gebėti atsitraukti ir pažiūrėti į savo darbo rezultatus iš šalies. Jie nuteikia optimistiškai!