Per metus Lietuvoje vidutiniškai yra užregistruojama apie 80 000 nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų, iš kurių apie pusę sudaro turtiniai nusikaltimai: vagystės, plėšimai, turto sugadinimai, sukčiavimai, turto pasisavinimai ir jo iššvaistymai. Su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja L. Garneliene kalbamės apie pastaraisiais metais ryškėjusią tendenciją, kai mažėjant smurtinių nusikaltimų, daugėjo vadinamų intelektualiųjų nusikaltimų, tokių kaip sukčiavimas, turto iššvaistymas ar pasisavinimas.
– Teisėja, kaip keičiantis nusikalstamumo tendencijoms keičiasi bausmių už turtinius nusikaltimus skyrimas?
– Dažniausiai daugėjant tam tikros rūšies nusikaltimų ir visuomenė, ir politikai ima siūlyti sugriežtinti bausmes. Kalbant apie minėtus turtinius (intelektualiuosius) nusikaltimus yra susiklosčiusi visiškai priešinga situacija. Pastaruoju metu politinėje, teisinėje erdvėje keliamas priešingas klausimas: gal už minėtas nusikalstamas veikas verta bausmes švelninti?
Kiekvienas pasvarstymas apie bausmių švelninimą visuomenėje dažnai sukelia neigiamą atgarsį, tačiau pateikus įtikinamų argumentų, ši neigiama nuostata gali pasikeisti. Juk pataisos namai perpildyti, o apie 50 proc. bausmių, skiriamų už nusikaltimus, yra laisvės atėmimo bausmės. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį ir į socialinį aspektą: atlikusiam realią laisvės atėmimo bausmę asmeniui yra sunkiau integruotis į visuomenę, susirasti darbą ar atnaujinti socialinius ryšius. Galų gale – kalinio etiketė jam gali trukdyti paklusti visuotinai priimtoms gyvenimo normoms, todėl labai svarbu, kad teismai turėtų kuo platesnes galimybes asmeniui skirti teisingiausią bausmę už būtent jo padarytą nusikaltimą.
– Kokios bausmės numatytos įstatymuose už intelektualiuosius nusikaltimus?
– Nuo 2003 metų, kai Lietuvoje buvo priimtas naujas Baudžiamasis kodeksas, už sukčiavimą, turto išvaistymą, jo pasisavinimą, susijusį su didelės vertės turto įgijimu, ar sukčiavimą, padarytą dalyvaujant organizuotoje grupėje, yra numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas (iki 8 metų už sukčiavimą, iki 10 metų – už turto pasisavinimą, iki 7 metų – už turto iššvaistymą).
Alternatyvios bausmės (pvz., bauda, areštas, laisvės apribojimas) už šiuos nusikaltimus nenumatytos. Beje, atkreipčiau dėmesį į tai, kad nepaisant 2003 m. pasikeitusios šalies ekonominės situacijos, infliacijos ir kitų faktorių, suma, nuo kurios turtas yra laikomas didelės vertės turtu, beveik nekito. Iki 2007 m., kai galiojo 125 Lt MGL dydis, didelės vertės turtu buvo laikomas turtas, kurio vertė viršija 31 250 Lt (9050,63 Eur), o nuo 2007 m. sausio 1 d., kai MGL dydis buvo padidintas iki 130 Lt, didelės vertės turtu laikomas turtas, kurio vertė viršija 32 500 Lt (9412,65 Eur). Taigi suma, nuo kurios asmuo už tokios vertės turto vagystę, pasisavinimą, iššvaistymą ar jo įgijimą apgaule (sukčiavimą) jau turėtų būti baudžiamas laisvės atėmimo bausme, nėra tokia įspūdinga, kaip dažnai yra manoma visuomenėje.
– Kodėl neretai tenka skaityti tokias antraštes, pavyzdžiui: „Pagrobei vištą – sėsi į kalėjimą, pavogei milijoną – liksi laisvėje“?
– Šis posakis gana dažnai yra vartojamas visuomenėje ir jau praktiškai tapęs klasika. Taip, iš tiesų pasitaiko atvejų, kai už gana nedidelės vertės turto pagrobimą asmeniui yra skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, o už didesnės vertės turto pasisavinimą asmeniui paskiriamos švelnesnės bausmės – bauda ar laisvės apribojimas.
Retai pagalvojama, kad galbūt vadinamąją „vištą“ pagrobęs asmuo nusikalto ne pirmą kartą ir iš ankstesnių teistumų nepadarė jokių teigiamų išvadų. Taip pat gali būti, kad jis niekur nedirba, nerodo pastangų gyventi pagal visuomenėje priimtas elgesio taisykles. Tokios aplinkybės gali nulemti teismo sprendimą šiam nuteistajam skirti griežčiausią bausmės rūšį (laisvės atėmimą), kad bausmės tikslas būtų pasiektas.
– Galima sakyti, kad neretai skiriant bausmę teismo rankos yra surištos?
– Būtent taip. Teismai neretai susiduria su problema, kai už nusikaltimą numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Tikrai būna atvejų, kai teismas mato, kad tokia bausmė neatitinka padaryto nusikaltimo ar jį padariusio asmens pavojingumo ir jos skyrimas neužtikrina teisingumo įgyvendinimo. Šiuo atveju gelbsti Baudžiamojo kodekso nuostatos, leidžiančios tam tikrais atvejais (kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui) motyvuotai paskirti švelnesnę, pvz., su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę. Tačiau teismai turėtų skirti tas bausmes, kurios yra numatytos konkrečiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose, o minima išimtine nuostata vadovautis tik išskirtiniais atvejais.
– Ar nenutinka taip, kad skirtingų pakopų teismai bausmes skiria turėdami skirtingą požiūrį į bausmių politiką?
– Ar tokios bausmės kaip bauda ar laisvės apribojimas nepasirodytų per švelnios už turtinį nusikaltimą?
– Kartais gali pasirodyti, kad bauda yra itin švelni bausmė už sunkius turtinius nusikaltimus, tačiau reikia paminėti, kad pagal dabar galiojančias nuostatas už sunkų nusikaltimą gali būti skiriama iki 1 500 MGL, t. y. iki 56 490 Eur dydžio bauda. Vadinasi, teismas turi galimybę paskirti įvairaus dydžio baudas, kurios gali būti žymiai didesnės už nusikaltimu padarytą žalą.
– Ką keičia naujausios jau galiojančios pataisos, kurios leidžia lanksčiau skirti bausmes nuteistiesiems?
– Manau, kad 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusios Baudžiamojo kodekso pataisos yra sveikintinas žingsnis, kurį Seimas žengė Lietuvos baudžiamosios politikos švelninimo ir didesnės laisvės teismams individualizuoti bausmes suteikimo keliu. Šios nuostatos leidžia taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ir nuteistiesiems, padariusiems sunkių nusikaltimų. Pavyzdžiui, už didelės vertės turto pasisavinimą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė, tačiau jos vykdymas gali būti atidėtas iki 3 metų. Bausmės vykdymo atidėjimo metu nuteistasis privalo laikytis tam tikrų teismo skirtų įpareigojimų ar draudimų, tačiau kartu gali tęsti savo darbinę veiklą, nėra atskiriamas nuo šeimos, socialinio gyvenimo, gali imtis priemonių greičiau atlyginti žalą. Juk dažniausiai pagrindinis nukentėjusiųjų interesas yra gauti jiems padarytos turtinės žalos atlyginimą. Tenka suabejoti, ar iki nusikaltimo padarymo dirbęs arba verslą turėjęs asmuo, atsidūręs laisvės atėmimo vietoje, turės galimybę atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, ar bus pasiektas bausmės tikslas. Taigi tam tikrais atvejais nuteistojo izoliavimas, jam realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę, turi visuomenei daugiau neigiamų nei teigiamų pasekmių.
– Kaip teismams sekasi taikyti naująsias pataisas?
– Nuo pataisų įsigaliojimo kovo pabaigoje iki birželio pradžios Lietuvos apeliaciniame teisme iš 55 pakeistų apygardos teismų nuosprendžių 8-iuose nuosprendžiuose nuteistiesiems už sunkius nusikaltimus buvo atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Iš šių 8 bylų 5-iose bylose bausmės vykdymas atidėtas už turtinius nusikaltimus, vienoje – už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, likusiose 2-ose bylose – už sunkų sveikatos sutrikdymą. Manau, kad prabėgus bent metams nuo pataisų įsigaliojimo bus galima skaičiuoti jų taikymo paplitimą ir, galbūt, pataisų efektyvumą.
Kiek teko girdėti, visuomenė abejoja, ar bausmės vykdymo atidėjimas bus pakankama priemonė tinkamai nubausti nuteistąjį, ar ši priemonė pakankamai skatins asmenį nebenusikalsti ateityje. Svarbu paminėti tai, kad jei bausmės vykdymo atidėjimo metu žmogus padarys naują nusikaltimą ar nesilaikys kitų bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, jis gali būti pasiųstas realiai atlikti jam teismo skirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas prieš tai buvo atidėtas. Taigi bausmės vykdymo atidėjimas, mano nuomone, yra puiki prevencinė priemonė, skatinanti pakartotinai nenusikalsti bei nedaryti kitų teisės pažeidimų.