Tada, kai triukšmingai buvo sulaikyti „Agurkiniai“, Lietuvos policijos vadovai sakė, kad grupuotė buvo pavojingiausias, įtakingiausias ir stipriausias nusikalstamas susivienijimas Lietuvoje, o gaujos vardą puikiai žinojo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio valstybių pareigūnai.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikinai gyvenantis „Agurkinių“ lyderis S. Velečka pirmą kartą gyvenime duotame išskirtiniame interviu DELFI atskleidė, iš kur atsirado grupuotės pavadinimas ir kodėl jis gavo Agurko pravardę, papasakojo apie jam inkriminuojamus nusikaltimus ir grupuotę pareigūnams įdavusius dabar jau valstybės saugomus liudytojus, kurie anksčiau buvo prisiekę ištikimybę.
S. Velečka kalbėjo ir apie kūdikio besilaukiančią savo žmoną Mariną Bui-Velečkienę, buvusias jos drauges „pupytes“ ir gyvenimą, kurį jis planuoja susikurti išėjęs į laisvę.
– Kai buvo sutriuškinta „Agurkinių“ grupuotė, policijos vadovai, kalbėdami apie naujos kartos nusikalstamą susivienijimą negalėjo pasakyti, kodėl Jus vadina Agurku, o grupuotę – „Agurkiniais“. Iš kur atsirado tokia pravardė?
– Nėra jokių „Agurkinių“, čia policija ir žurnalistai tai sugalvojo. Agurku mane vadina nuo 8-9 metų, tada mano mama dirbo daržovių parduotuvėje, o man labai patiko animacinis filmas apie agurkėlį. Prisimenu, mažas dainuodavau: „Aš žaliasis agurkėlis, nebaisus man vandenėlis.“
Taip ir pradėjo mane Agurku vadinti, iš pradžių dar labai pykdavau, bet paskui su tuo susigyvenau.
O „Agurkiniai“ – nei kas mus taip vadino, nei ką. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai prasitarė, kad iš pradžių galvojo, jog tai – rimta grupuotė, bet po to įsitikino, kad klydo, sakė, tai paprasti kiemo chuliganėliai. Policijai reikėjo kažkaip save pateisinti – tiek sekta, tiek daryta, įsivaizduoju, kiek pinigų išleista. Manau, jiems nebuvo kur dėtis, todėl ėmė fabrikuoti bylą. O byla konkrečiai sufabrikuota. Kokie narkotikai, kur tie narkotikai?
– Tai iš kur tie narkotikai – prokurorai teigia, kad būtent kvaišalai buvo pagrindinis „Agurkinių“ pragyvenimo šaltinis, nes į užsienį kontrabandos būdu esate išgabenę apie 1,5 tonos litrų BMK (fenilacetono; skystis reikalingas narkotikams gaminti) ir virš 240 kg kokaino?
– Manęs niekas su jais nesieja, išskyrus prieš mane liudijančių keturių asmenų parodymus. Tie visi asmenys yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Jie pasakė, kad reikia iš Agurko padaryti „bombą“ ir jį suvalgyti. O narkotikai – nėra ir niekada jų nebuvo.
– Bet juk jie negali išsigalvoti – yra įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės. Kaip supratau, vienas pagrindinių asmenų, kuris rūpinosi narkotikų gabenimu, buvo Vilmantas Veršulis. Jis tikrai daug prokurorams ir teisėjams papasakojo...
– Na, jis toks žmogus yra, man jis nuo pat pradžių nepatiko, atrodo, kažkas iš mano draugų su juo bendraudavo, bet žinokite – jis dėl pinigų padarys bet ką, nors ir nėra aferistas. Paprasčiausias policijos agentas, bijodamas, kad bus teisiamas už savo padarytus nusikaltimus, prikalbėjo nebūtų dalykų ir savo nusikaltimus bando nurašyti ant mūsų. Faktai rodo, kad jis jau labai seniai bendrauja ar dirba policijai.
Viename mūsų bylos epizode dėl kažkokio prekusoriaus kontrabandos minimas ir Žilvinas Laurinavičius. Iš tikrųjų mes net nesupratome, kuo esame susiję, kodėl šis epizodas yra pridėtas prie mūsų bylos. Kaip suprantu, policija Ž. Laurinavičių sulaikė kartu su Linu Perminu. Juos sulaikęs Klaipėdos policininkas pats vėliau buvo teisiamas dėl automobilių vagysčių ar kažką panašaus, o vėliau, kai buvo nuteistas, sėdėjo pareigūnų zonoje ir pasakojo, kad esą pas Žilviną per kratą jo kompiuteryje buvo rasta vaikų pornografijos. Ir pasakė, kad jam dabar bus labai negerai – juk visi žino, ką su tokiais žmonėmis daro kalėjime. Todėl Ž. Laurinavičius davė parodymus, kokių reikėjo policijai, o dėl minėtos vaikų pornografijos niekas taip ir neišlindo.
Nepripažįstu aš kaltinimų. Na, iš dalies galiu tik sutikti su kaltinimais, susijusiais su Viliumi Šiukšta – taip, aš jam buvau paskolinęs pinigų. Taip, aš žinojau, kad jis ten kažką su „žole“ daro, tai patvirtina ir byloje esantys pokalbiai – jis sako, kad mane Maskvoje pagavo su „žole“. Bet aš jam sakau, kam tu man tai aiškini, man tai – neįdomu.
Nežinau, kaip galima man inkriminuoti tokius dalykus – iš bankų taip pat daug kas skolinasi ir sukasi su visokiais kaifais, tai tada ir bankus reikia teisti. Kaip pažiūrėsi.
– Bet tarp kaltinimų yra minimas ir verslininko V. Sadausko nužudymo organizavimas.
– Čia tai išvis, aš to V. Sadausko net nepažinojau ir nesu jo matęs. Tas Dmitrijus Romanovičius, kuris prisipažino, kad jį nušovė, iš pradžių kalbėjo kad Darius Čekalinas užsakė, o jis bendraudavo su manimi. Iš tikrųjų visą šį reikalą prasuko V. Veršulis, jis turėjo pažįstamą žmogų Policijos departamente. Kai sėdėjau Lukiškėse, per pragulką pasigavau tą D. Romanovičių – ėmiau rėkti, kodėl tu taip kalbi. O jis – įsivaizduoju, man V. Veršulis pasakė, kad mentai jam duos kasetę, kad aš visus esu pridavęs, dėl to nėra kitos išeitis – viską reikia ant Agurko varyti.
Bet jie suvertė viską ant D. Čekalino, kuris jau nužudytas, V. Veršulis tik sako, kad aš liepiau nuvažiuoti į Šilainius paimti žmogų. Ir jis važinėjo daug kartų, net neklausė dėl ko, kol vieną kartą atbėgo paraku smirdantis žmogus, padavė ginklą ir liepė nuvežti. Jis tą ginklą vėliau kažkur ežeriuke kaime paskandino.
Paskui jis sakė, kad nepažįsta to D. Romanovičiaus, bet išsiaiškinta, kad jis šestiorkė, V. Veršulio draugas – jie po V. Sadausko nužudymo kartu kirto sieną ir išvažiavo iš Lietuvos. Paskui, gal penkių minučių skirtumu, kirto Ukrainos sieną – vienas važiavo su viena mašina, kitas – su kita. Manė, kad jų niekas nesuseks.
Aš šimtu procentų esu įsitikinęs, kad dėl nužudymo būsiu išteisintas, nes su šiuo nusikaltimu niekaip nesu susijęs.
– O tai kas nužudė Sadauską?
– Manau, kad V. Veršulis.
– Vienas pagrindinių liudytojų „Agurkinių“ byloje yra Aurelijus Perminas, pravarde Šūdmaišis. Iš kur jį pažįstate?
– Oi, apie jį tai išvis daug galima kalbėti – su juo mane toks vaikystės draugas suvedė. Aš gyvenau Kaune, o jis – berods Mažeikiuose, jo tėvas priklausė Darbo partijai (Paulius Perminas buvo partijos centrinės būstinės atstovu Žemaitijoje – aut. past.). Tikrai labai normalus žmogelis.
Susipažinome tuo metu, kai Europos Sąjunga iš įvairių fondų Lietuvai ėmė skirti įvairią paramą. Tai jis man braižė pribraižė visokių schemų, kaip galima gauti pinigų, bet paskui išsiaiškinau, kad jis visa tai darė su mintimi, jog mane ateityje apgaus.
Duodavau jam pinigų – tą ir tą veža, patalpas nuomoja. Kartą jam sakau: parodyk man tas patalpas. O jis – vis palauk, palauk. Nežinau, ką jis pagalvojo – gal iš manęs galima paimti daug pinigų ir negrąžinti. Bet išsigando – vieną kartą pasakė, kad projektas nepavyks.
Šūdmaišis ir šamus tvenkinyje norėjo auginti, ir elektrą gaminti – bet vis nepavykdavo. Skolinasi, atiduoda, skolinasi, atiduoda. O paskui pradėjo lįsti informacija, kad jis žmones apgaudinėjo – kaip tik tuo metu jis buvo įkalintas. Nežinau už ką, bet sėdo už senus reikalus – aš tada dar pasiskambinau į lagerį, kad jo neskriaustų.
Kai išėjo į laisvę, Šūdmašis ėmė važinėti į Angliją, man visokius skudurus vežė pigiau – kažkur pirkdavo, gaudavo. O netrukus pas mane pradėjo žmonės važiuoti – skųsdavosi, kad juos apgavo. Tada supratau, kodėl, būdavo, jis atvažiuoja pas mane į namus pasikalbėti, o kas nors jo laukia automobilyje – jis jau iš anksto ruošėsi apgaulei, visiems girdavosi, kad bendrauja su Sauliumi, o aš žmonėms buvau kaip garantas.
Kai sužinojau, kad apgavo normalius žmones, išsikviečiau jo tėvą. Bet ir jis nieko negalėjo padaryti, sakė, Sauliau, manęs jis neklauso, kiek esu privargęs nuo jo, nuo šešiolikos metų jis svetimus miškus pardavinėjo, baisu.
Nebuvo kitos išeities – Šūdmaišiui iškėliau ultimatumą: arba žmonėms atiduodi pinigus, arba – blogai baigsi. Jis, aišku, sakė, atiduosiu, atiduosiu. Sakiau, kaip tu taip gali, kitą kartą pakliūsi į kalėjimą, apmyš tave. Gal jausdamas kaltę jis po kiek laiko man privežė visokių prekių, slides. Turėjau jam pinigus atiduoti, bet neatidaviau – perdaviau žmonėms, kuriems jis buvo skolingas. Nors ten maža suma – gal dešimt štukių. Ir aš per jį įsivėliau.
– O kodėl būtent Jums, o ne policijai ar prokuratūrai skundėsi žmonės?
– Todėl, kad jis mane visur kišdavo. Gal žmonės galvojo, kad jam padėdavau. Be to, kaip tu kreipsiesi į policiją, jeigu pirkai kokį kaifą? Jis apgaudavo dėl nelegalių dalykų, o aš liepdavau atiduoti žmonėms pinigus.
– O kaip jis atsidūrė policijoje, kai ėmė pasakoti apie „Agurkinių“ nusikaltimus?
– Neįsivaizduoju, bet netikiu, kad pats savo noru atėjo. Jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir dabar ką nori, tą ir laisvėje daro – narkotikus vieniems, kitiems siūlo, dalyvauja įvairiuose sandoriuose, o paskui priduoda policijai. Ir toliau tęsia savo „bizniukus“ – jūs neįsivaizduojate, į kiek jis istorijų yra įsivėlęs. Mano advokatai su keliais nukentėjusiaisiais buvo susitikę, bet kol vyksta mūsų bylos nagrinėjimas, tuščias reikalas – niekas jo nepatrauks atsakomybėn. Net jeigu įduotume kokio nors miesto policijai, atvažiuotų departamento vyrukai ir pasiimtų – jis dar reikalingas, kol „Agurkinių“ byla nebaigta.
Žinote, kai dar buvau laisvėje, pas mane buvo atvažiavęs vienas žinomas Vilniaus advokatas. Sako, noriu pakalbėti apie tavo pusbrolį. Kokį pusbrolį? A. Perminą! Pasirodo, jis tiek prisimelavęs, kad net mano pusbroliu skelbiasi. Tai tas advokatas pasakojo, kad Šūdmaišis jo draugams yra skolingas daug pinigų. Po to, kai ėmiau aiškintis šią situaciją, jis pinigus po truputį atiduodavo, bet, atrodo, ne visus.
Susidariau nuomonę, kad jis siūlo, siūlo, pasidaro pinigų, o po to visus apgaudinėja. O kad jis papuls, kad jo galas čia, kalėjime, aš net neabejoju.
– O kodėl buvo planuojama A. Perminą nužudyti?
– Šis kaltinimas grįstas tuo, kad Darių Petkauską, kuris buvo paleistas iš suėmimo, V. Veršulis suvedė su bachūru, o šis, pasirodo, iš tikrųjų buvo Policijos departamento darbuotojas. V. Veršulis vis sakydavo, davaj, reikia Šūdmaišį versti. Ką sakydavo D. Penkauskas, kažkodėl slapta darytuose įrašuose neužfiksuota, išskyrus tai, ar Saulius neužpyks, ar Agurkas neužpyks dėl Šūdmaišio, ar Agurkas žino... Jo, jo, žino.
O aš tuo metu sėdėjau. Čia tokia sukurpta byla. Baisiai. Jeigu čia nebūtų Lietuva, jeigu nebūtų žiniasklaida išpūtusi, nieko čia nebūtų.
Ir dar tas triukšmingas sulaikymas – pasikviečia mane į apklausą dėl nepagrįsto praturtėjimo. Sėdime, sėdime, aš pasakiau, kad neduosiu jokių parodymų, kalbėsiu tik teisme, o man sako, tai palaukite, po kiekvieno klausimo reikia pasirašyti. Supratau, kad čia kažkokia nesąmonė. Kaip paskui paaiškėjo, visi mes buvome pakviesti į departamentą pusės valandos skirtumu. Ir staiga atsidaro durys – įsiveržia „Aras“, ginkluoti automatais, krenta, mane riša... Ir visa tai vyksta ne kur nors gatvėje, o pačiame departamente, įsivaizduojate, kokia pokazucha.
– O kodėl A. Perminas yra pramintas Šūdmaišiu?
– Jis – ne Šūdmaišis, jis – Šūdas. Čia spauda jį padarė Šūdmaišiu. O kol buvau laisvėje, visi jį Šūdu vadino, nes jis toks žmogus – tikras šūdžius.
– Užsiminėte, kad jis iš užsienio pigiau atveždavo drabužių. Kokie tai drabužiai ir kodėl reikėjo pirkti per Šūdmaišį, juk pats Lietuvoje galėjote nusipirkti?
– Ne, Lietuvoje nenusipirksi, Šūdmaišis tiesiog atveždavo ir tiek. Tai – „Zilli“ firmos drabužiai, jie daug ką gamina iš krokodilo odos. Mano visi draugai verslininkai šios firmos drabužiais rengiasi. Čia iš Rusijos tokia mada atėjo.
Aš Lietuvoje beveik nebūdavau, jeigu pažiūrėtumėte paskutiniuosius ketverius metus iki suėmimo, tai Lietuvoje buvau gal tik apie 20 proc., visą laiką leisdavau Ukrainoje ir Rusijoje.
– O Ispanija? Prokurorai sako, kad ten ne kartą važiavote reikalų, susijusių su narkotikais, tvarkyti.
– Niekada nesu buvęs Gran Kanarijoje, nors inkriminuoja, kad su kažkokio laivo kapitonu juos gabenome. Buvau gal tik du tris kartus Benidorme ir porą kartų Marbeljoje. Man ten labai patinka – vaizdai kaip Kanuose, Nicoje.
– O ko ten važiuodavote?
– Ne, aš nenoriu asmeninio gyvenimo reikalų pasakoti, bet ten tik privačiai lankiausi. Buvau ir su Marina – išvažiavome pailsėti.
– Na, nenorite kalbėti apie asmeninį gyvenimą, tačiau...
– Su Marina buvau pažįstamas maždaug metus prieš mane uždarant į tardymo izoliatorių. Susipažinome per Šūdmaišį.
– Jau niekam nepaslaptis, kad Šūdmaišis draugavo su „pupyte“ Skaiste, kuri to niekada žurnalistams taip ir neišdrįso pripažinti...
– Tai jau tikrai, kur išdrįs. Girdėjau, kad neseniai ji pradėjo draugauti su mano draugo draugu, tokiu vienu verslininku iš Klaipėdos, tai Šūdmaišis nerado vietos – ir žiūčiokus po automobiliu kišo, ir nuotraukas jai siuntė – nufotkino pilną seifą pinigų ir rašė, štai, žiūrėk, ką tu prarandi.
– Kaip jie susipažino?
– Jeigu gerai prisimenu, jis ją degalinėje užkalbino. Bet Skaistė visą laiką jį slėpė nuo draugių, na, suprantama – vyrui 26 metai tada buvo, o taip baisiai atrodė – visas praplikęs, pilvas atsikišęs... O jis dar prisimelavęs buvo, kad esą anksčiau buvo boksininkas, dabar svorius mėto, todėl ir storas. Jis net tokiuose dalykuose meluoja!
– O kodėl Skaistė su juo susidėjo? Susidaro įspūdis, kad labai rūpi pinigai, jeigu siunčia nuotraukas su pilnu seifu eurų.
– Tai aišku, o ko daugiau? Girdėjau, kad Šūdas jai buvo baltą BMW X6 paėmęs, bet nenupirko, o išnuomojo. Aišku, gal ir netiesa, aš juk esu nelaisvėje, gal čia tik pletkai. Patikėkite, kiek esu girdėjęs – ir kad jeigu neduosi pusantro tūkstančio eurų per mėnesį, kartu nebūsiu... Vienu žodžiu, Santa Barbara.
– Kiek girdėjau, grįžo ji vėl pas jį. Blaškosi mergina. Bet šiaip Šūdmašis yra labai skūpus. Aišku, su prabangiomis mašinomis važinėjo, tačiau jos visai jam net nepriklausydavo.
Atsimenu, kai dar su Šūdmaišiu bendraudavome, vieną dieną man netikėtai Skaistė paskambino ar parašė SMS žinutę – jų namuose policija darė kratą. Tada dėl amfetamino gamybos nelegaliame fabrikėlyje buvo sulaikyti du klaipėdiečiai, bet Šūdmaišis kažkaip iš šios istorijos išplaukė. Aišku, keista – padarė kratą, o po to...
– Suprantu, kad santykiai su Skaiste buvo geri, jeigu ji skambino ir tokius dalykus pranešė?
– Jokių santykių nebuvo. Nežinau, gal Šūdmaišis jai tada liepė paskambinti. Esu ją matęs vos keletą kartų – man ji pasirodė tokia visiškai tuščia. Kita vertus, ar kita normali moteris galėtų būti su tokiu – apšiktas, apdergtas... Kokia ten meilė gali būti? Jūs pažiūrėkite į jį!
Jie kartu jau ilgai – gal apie aštuonerius metus, bet kartu Lietuvoje niekur nesirodo.
– Bet, pripažinkite, gana keistas ir Jūsų gyvenimas – Jūs dabar čia, Šiaulių tardymo izoliatoriuje, o žmona Marina – Vilniuje. Ir dar nežinia, kada į laisvę išeisite.
– O ką daryti? Kai sėdėjau Lukiškėse, Marina kasdien pas mane ateidavo, o dabar kasdien neprivažinės. Gerai bent tiek, kad turime galimybę pasimatyti per ilgalaikius pasimatymus. Štai, ką tik buvo atvažiavusi.
– Jau niekam nėra paslaptis, kad kartu su žmona laukiatės vaikelio...
– Žinoma, dar anksti apie tai kalbėti, dar tik keturi mėnesiai, bet šis mūsų vaikutis buvo planuotas ir labai lauktas. Labai džiaugiuosi savo Marina, kad ji taip dėl manęs stengiasi, manęs laukia ir netgi aukojasi.
Įsivaizduokite, pernai mane paleido į laisvę, dvi savaites su Marina buvau namuose, o vieną dieną grįžtu iš teismo, kur buvo nagrinėjamas prokurorų prašymas vėl mus įkalinti, prie namų laukia trys policijos ekipažai. Ir dar su švyturėliais! Du policininkai visą naktį prabuvo laiptinėje, kaimynai net stebėjosi, o jie juokėsi, kad šiandien tai saugiausia laiptinė visame Vilniuje.
Jeigu būčiau sugalvojęs bėgti, tai būčiau jau pabėgęs prieš tai, aš juk nebėgsiu paskutinę dieną. O ką tai rodo – reiškia pareigūnai jau žinojo, kad mane rytoj uždarys. Ir tai aš supratau, kai tik prokurorą Zbignevą Tuliševskį pamačiau teisme. Jo elgesys išdavė.
Aš galiu pasakyti, kodėl departamento pareigūnai išaiškina nusikaltimus – jie griebia žmogų už jo silpniausių vietų, prigąsdina dėl meilužių, dar kitų dalykų. Ir liepia kalbėti, nes kitaip viską paviešins. Aš nesakau, kad visi nekalti, aš nesakau, kad ir mes kažkokie angeliukai – toli gražu ne angeliukai, bet tai, kas yra byloje, tikrai ne mūsų nusikaltimai.
– Jeigu jau prakalbote apie spaudimą, tai gal savo kailiu tai patyrėte?
– Ne. Buvo mane išsikvietę pareigūnai, sakė, kad štai, pažiūrėk, kas tau gresia, o aš pasakiau, ar jūs nebijote, kad už šitus bezpridielus, už žmonių sulaužytus likimus išėję į pensiją negausite kauptuku per galvą? Iš tikrųjų, negalima taip per žmones lipti. Aš galiu atsakyti už tai, ką esu padaręs, bet kai man pradeda kabinti ne mano reikalus, turiu gintis.
– Kaip manote, kiek teks laiko praleisti už grotų?
– Tikiuosi, kad kažkokia teisybė bus ir dėl 80-90 proc. kaltinimų išteisins. Susivienijimo tikrai neturėtų būti, bet nežinau, gal teismams spaudimas daromas. Kad finansavau Šiukšą, nors ir nesu susijęs, man gresia nuo 10 iki 15 metų. Spėju, įkalins gal 12-15 metų, nors jau beveik 5 metus sėdžiu. Manau, po 2-3 metų galėsiu ir į atvirąją zoną išeiti – įstatymai tokią galimybę numato.
– Jums jau būnant už grotų Kaune buvo nušautas Deimantas Bugavičius, kuris spaudoje buvo įvardijamas ne tik Jūsų draugu, bet ir apsaugininku.
– Tarp mūsų yra didelis metų skirtumas, jis buvo geras mano pažįstamas. Su juo susipažinau sportuodamas dar prieš lagerį, po to gal porą kartų pas jį į pataisos namus nuvažiavau aplankyti, gal dar į koncertą nuvežęs buvau...Ir kai jis išėjo į laisvę, buvo pas mane užvažiavęs. Ir viskas, nieko daugiau. Žinoma, gaila, kad taip atsitiko – buvo jaunas ir geras žmogus.
– Gal per laisvėje esančius draugus bandėte aiškintis, kodėl ir kas jį nušovė?
– Neįsivaizduoju, kam jis trukdė, aišku, įvairių minčių yra, bet tikrai nenoriu jomis dalintis. O spauda prirašė, kad jis buvo mano apsaugininkas. Nesąmonė, tai tikrai netiesa. Mano apsaugininkas buvo Raimondas Mockus, jis kažkada Vytautą Landsbergį saugojo.
– Kiek žinau, kol Deimantas sėdėjo, jis susirašinėdavo ir skambindavo Vitai, o kai grįžo iš pataisos namų, jie susiėjo.
– Kalbama, kad Jūs gerai pažinojote ir dviguba žmogžudyste įtariamą Drąsių Kedį. Kas jus siejo?
– Niekas nesiejo, jis buvo mano jaunystės draugo pusbrolis. Jie ten tokia visa familija – tokia grietinėlė, nuosavi namai, kailius veždavo ir tik tiek. Kažkada sužinojau, kaip apsiniūkinęs D. Kedys Juodkrantėje, kur leisdavo vasaras, apie mane ėmė kalbėti nesąmones – tai jį pasigavau išvažiuojant iš Klaipėdos degalinėje – patampiau, pasiunčiau ir viskas. O paskui išlindo, kad jis ir teisėjus, ir mane norėjo versti. Aišku, jeigu iš tikrųjų jis būtų atvažiavęs, būčiau jam atidaręs duris.
– Kai išgirdote garsiąją tą pedofilijos istoriją, ką pagalvojote?
– Iš karto sakiau, kad čia nesąmonė. Žinojau tą L. Stankūnaitę – ką ji, paprasta mergina, o tas paėmęs visą familiją. Kai ji pabėgo nuo jo, pasitaikė tas A. Ūsas. O juk būna žmonių, kurie kalba, kalba, kol sau įsikalba.
Girdėjau, kad buvęs N. Venckienės vyras, kažkada dirbęs policijoje, kažkur yra prasitaręs – kam aš čia įsivėliau į tokias nesąmones.
– O Henrikas Daktaras – policija sako, kad kai jis buvo įkalintas, „Agurkiniai“ užėmė jo vietą.
– Gal kelis kartus krepšinį ar futbolą esame pažaidę, o gal net ir ne kartu – jie baigia, o mes ateiname žaisti išsinuomoję tą pačią aikštelę. Kelis kartus buvau nuvažiavęs pas jo motiną pavalgyti – ten skanius cepelinus gamindavo. Vėl kažkaip atsitiktinai susitikdavau, ir viskas. Tikrai nieko daugiau.
Nėra Lietuvoje jokio nusikalstamo pasaulio, kaip skelbia policija. Aišku, įvairios kalbos sklando, bet juk ir apie mus buvo nupieštas toks pats paveikslas.
Gal anksčiau tie susivienijimai ir būdavo, o dabar – žmonės sportuoja, po to užsiima bendru verslu. O tokioje situacijoje, kaip bebūtų, visada su kuo nors susikirs keliai. Ir laimi tas, kuris sugebės pastovėti už save, po to kiti prie jo pradeda gretintis – kad ir už juos pastovėtų.
– Bet pareigūnai teigia, kad būtent „Agurkiniai“ tuo ir išsiskyrė – gana gerai organizuoti, o pats Agurkas viską darė tik kitų rankomis.
– Na, čia nesąmonė, kodėl jūs klausote tų marazmų? Taip, aš turiu daug draugų, su kuriais šeimomis bendraujame, sportuojame, kartu dirbame. O tie, kurie kartu nedirba, man net neįdomu, ką jie veikia – gal stato namus, gal vagia iš butų, gal dar ką nors daro. Žinote, nesu prieš tą ar aną nusiteikęs – jeigu vagi iš butų, tuomet man jau nebe draugas. Ne, draugas, man tai nesvarbu. Mano draugu būtų likęs ir A. Ringaila, nors sklido kalbos, kad jis gali būti kitos orientacijos – aš to juk nežinau. Buvo kalbama, kad pareigūnai jį prirėmė prie sienos ir esą ėmė šantažuoti, todėl to jis apie mus prikalbėjo nebūtų dalykų. Bet noriu pasakyti, kad net jeigu A. Ringaila ir būtų kitos orientacijos, jis vis tiek man būtų likęs draugu, būčiau jo gyvenime nepalikęs.
Visada gyvenime užsiėmiau verslu, dirbdamas Estijos bendrovėje „Futs Alpro“ ir per pažįstamus ieškodavome sporto komandų savininkų, trenerių, be to, važiuodavome į mokyklas ir pasiūlydavome įvairių firmų sportines aprangas. Esame aprengę ne vieną komandą Ukrainoje, Rusijoje, nes ten daug draugų, čia jie užsiima verslu.
– Na, bet didelių turtų nesusikrausi vien parduodant sportinę aprangą...
– Aš nuo pat mažens prekiavau sklypais – po Nepriklausomybės atkūrimo pats susirasdavau pretendentus į žemę, jie nieko nedarydavo, jiems net pats sklypas nebūdavo reikalingas. Sutvarkydavau dokumentus, ir pelnas didžiulis – 50 kartų. O taip pat ir automobilių pirkimu-pardavimu – kiek esu iš Amerikos nupirkęs automobilių, į Ukrainą veždavau. Ir biokurą gaminau, granules. Ir viskas vyko legaliai.
Tai aiškinosi teismas, jis yra mane dėl neteisėto praturtėjimo išteisinęs.
– Bet pareigūnai sako, kad iš narkotikų uždirbote milijonus eurų.
– Kokie pinigai? Nėra jokių pinigų. Dabar yra areštavę laikrodžius, žiedus, automobilį. Viskas.
– O žemė, namas?
– Ne, nes neturiu. Suprantate, aš dabar turiu įrodinėti, kad tie pinigai, kuriais disponuoju, gauti ne už narkotikus. Tai tegul jie įrodinėja, kad už narkotikus.
Kaip galėjo būti gauti už narkotikus, jeigu aš prie jų nesu net prisilietęs – nei juos mačiau, nei pas mane rado. Na, rado pas tuos, kurie čia mus įkišo, bet prie ko čia aš?
– O Jūs pats vartojote narkotikus?
– Ne, kažkada seniai esu pabandęs, tačiau gal maždaug penkiolika metų atgal. Man nepatinka tai. Man geriau gero vyno išgerti. Kiekvienas nori sau svajonių gyvenimą susikurti – aš kaifuoju nuo kokybiškų drabužių, automobilių, gero vyno kur nors prie jūros.
– O ką – kai nesvajoji, tai jau blogai, kai svajoji, tai gyveni. Iš tikrųjų, išėjęs į laisvę išvažiuočiau iš Lietuvos – ar į Italiją, ar – Ispaniją. Norėčiau gyventi kur nors Europoje, kad galėčiau grįžti į Lietuvą. Dar mama čia yra. Be to, jau esu senelis – dukra jau turi vaiką. O sūnui, aišku, trūksta tėvo, todėl dabar noriu tik vieno – kad šis nenueitų klystkeliais.
Lietuvoje nieko neuždirbsi iš verslo, žmonių mažai, o Ukrainoje, Rusijoje – padaryk gerą restoranėlį, mano draugai šimtą štukių žalių uždirba per mėnesį iš gero uzbekiško restoranėlio. O čia – vos išsilaiko. Ir dar ta lietuvių liaudis – visi tokie pavydūs.
– Grįžkime prie tų, kurie Jus išdavė...
– Ne išdavė, o primelavo.
– Tebūnie, bet kaip manote, kodėl jie taip pasielgė?
– Šūdmaišis, manau, tik dėl to, kad bijojo kalėjimo, V. Veršulis – visomis prasmėmis jis yra negeras žmogus, daug nuo jo yra nukentėję. Ir dabar visi taip pasielgė tik dėl to, kad išsaugotų savo laisvę. Aš negaliu įlįsti į jų galvas.
Šūdmaišis yra tiek apgavęs žmonių – ne tik Lietuvoje. Žinau gal dvidešimt žmonių, o kiek nežinau, manau, jis blogai baigs – visi žmonės pyksta, iš tų dvidešimt kelių kažkas vis tiek jam kažką padarys, arba jis vėl apgaudinėdamas papuls. O kai jis čia papuls, viskas.
Per apklausas jis pasakojo, kad esą jam duodavome vežti po 5 kg kokaino – aš jam daugiau kaip 10 tūkst. litų neskolinau, nes jeigu daugiau duosi, jis iškart dings. Tai kaip jam galiu duoti 5 kg po 30 tūkst. Eur – jau 150 tūkst. Eur? Gyvenime neduočiau – pamatytų jis tokius pinigus, tai akys tik iššoktų ir viskas, jo daugiau nebepamatytum.
– Policija Jus įvardijo kaip naujosios kartos nusikaltėlių lyderį, kuris pakeitė H. Daktarą.
– Ne, ne, jūs žiūrėkite, kai tik Lietuvoje sulaiko kokią nors grupuotę, iš karto paskelbiama, kad ji yra pati stipriausia, žiauriausia, turtingiausia, protingiausia. Aš nesuprantu, gal mane maišo su kuo nors kitu – juk Kaune yra ne vienas Agurkas.
– Jums 45 metai, jau beveik 5 metus sėdite, ir galėjote apmąstyti savo gyvenimą. Gal galite įvardyti didžiausią savo gyvenimo klaidą?
– Gal per didelis pasitikėjimas žmonėmis. Geriau jau uždaresnis būčiau, nesileisčiau su žmonėmis bendrauti ir niekas tada negalėtų apie mane kalbėti. Turbūt reikėtų turėti kelis draugus ir tik jais pasitikėti. O nauji draugai – tik bėdos, štai Šūdmaišis, Šūdas, V. Veršulis – kokie draugai, jie net ne draugai, jie tėra tik pažįstami.
– Tai jei Jūs ne nusikalstamo pasaulio vadeiva, tai kas tada?
– Paprastas žmogus. Kaip ir daugelis. Gal nesėkmingas verslininkas, jeigu čia sėdžiu. Žinote, aš gyvenime net feisbuke nesu prisijungęs – esu senų pažiūrų.
Aš net neturiu nuotraukų, vienintelis kartas yra, kai fotografavausi izoliatoriuje, buvo tuomet, kai vyskupas buvo atvažiavęs. Ir apskritai su Marina esame nutarę, kad mums nereikia jokio viešumo. Bent dabar, kol nesibaigė teismas.
– Anksčiau sėdėjote Lukiškėse – kodėl perkėlė į Šiaulius?
– Rašiau skundus, nes etapai labai vargina – iš Vilniaus išveža anksti ryte, o tik vakare nuveža į Klaipėdą. O man su sveikata blogai – kamuoja nugaros skausmai, sėdėti negaliu.
Lukiškėse buvau laikomas labai prastomis sąlygomis, vienas metus kameroje prasėdėjau, ir H. Daktaro kameroje – jį pakėlė į viršų, o mane paliko rūsyje. Aišku, pripranti, susitvarkai buitį, skaitai knygas, sportuoji, žiūri televizorių, dienos bėga greitai. Tik iš pradžių būna sunku, po to – nebe. Paskui jau būna taip, kad išvažiuoji į etapą ir galvoji, kaip tik greičiau grįžti ir atsigulti į savo lovą.
Šiauliuose kameros didesnės nei Lukišėse, be to, šilčiau, nors visai neseniai net dvi savaites kameroje tebuvo 14 laipsnių šilumos. Ir šąla visas kūnas, aišku, sportuoji, prisirengi, bet nuo to nė kiek negeriau.
Dabar visi juokiasi, kad kaliniai už grotų negali nusipirkti medaus. O koks čia juokas? Sėdi ir nori medaus, o negali nusipirkti už savo pinigus. Kažkokia nesąmonė. Česnaką nusipirkai, o česnako spaudėjo negalima. Morkas pardavinėja, o lupiko – negalima. Man atrodo, kad taisykles sukuria tie, kurie net kalėjime gyvenime nėra buvę. Jeigu taisykles rašytų žmogus, kuris dirbo kalėjime, jis logiškai mąstytų, o čia – jokių saldainių, išskyrus šokoladinius, negalima.
Už tai, kad sėdėjau Lukiškėse netinkamomis sąlygomis, teismas man priteisė du tūkstančius eurų, o kitam, kuris lygiai tiek pat laiko, bet geresnėmis sąlygomis – 6,6 tūks. Eur. Kur logika? Nutariau, kad specialiai kovosiu iki galo, skųsiuosi Strasbūrui, o paskui tuos pinigus kokiai nors šeimai ar vaikų namams nusiųsiu.
Kadangi kalinimo sąlygos neatitinka reikalavimų ir tai yra oficialiai pripažinta, per dvejus metus labai daug žmonių yra prisiteisę kompensacijas, todėl dar praėjusiam Seimui ruošėme peticiją, kad valstybė išsaugotų pinigus – už vieną sėdėjimo dieną būtų užskaitomos dvi kalinimo dienos, nereikėtų kaliniams pinigų mokėti. Ir valstybei, ir mums būtų geriau. Niekas neprašytų jokių kompensacijų – kiek būtų išsaugota pinigų, geriau skirtų kokiai medicinai ar dar kažkam.
Juk Lietuvoje yra apie 7-8 tūkst. kalinių ir priteisiamos sumos vis didėja.
Čia turiu dvi valandas pasivaikščiojimų kasdien, būna, kad dar ir kunigas atvažiuoja, einame visi su juo susitikti.
– Vaikštote pas kunigą?
– Ir laisvėje vaikščiodavau į bažnyčią, aš nesu kažkoks kaip davatka, bet eidavau su vaikais – per mėnesį kartą ar du savaitgaliais.