„23 metai yra nuleisti į unitazą“, – pokalbio pabaigoje netikėtai pareiškė pirmąjį interviu gyvenime davęs L. Lapinskas. Ir čia pat patikino, kad gailisi savo praeities, tačiau jokiu būdu jos neišsižada ir nesako, jog už tai, ką padarė, nenusipelnė kalėjimo.
Dėl dviejų tyčinių nužudymų, pasikėsinimo nužudyti, prekybos narkotinėmis medžiagomis, turto prievartavimo, daugybės sužalojimų ir kankinimo L. Lapinskas buvo įkalintas 20 metų, pirmuosius 10 metų kalint griežčiausiomis – kalėjimo sąlygomis. Tiesa, baudžiamojoje byloje valstybinį kaltinimą palaikę prokurorai siekė, kad jam būtų skirta griežčiausia įstatyme numatyta bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos, bet teisėjai su tuo nesutiko, pažymėdami, jog nusikalstamas susivienijimas veikė vos pustrečių metų, L. Lapinskas anksčiau nebuvo teistas, nusikaltimus padarė būdamas jauno amžiaus, iki suėmimo dirbo.
Šiuo metu Vilniaus pataisos namuose įkalinto L. Lapinsko bausmės pabaiga – 2025 m. sausio 19 d., nuteistasis ne kartą bandė į laisvę išeiti lygtinai, tačiau tokiems jo norams nepritarė nei pataisos namų komisija, nei teisėjai. Maža to, neseniai Vilniaus policijoje buvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas – pareigūnai įtaria, kad už grotų esantis L. Lapinskas ir vėl galėjo suburti gaują ir net jai vadovauti.
„Dabar man 41 metai, už grotų sėdžiu jau 18 metų – šeima man yra didžiausias džiaugsmas, tai buvo didžiausia mano svajonė, todėl noriu būti namuose kartu su vaikais, noriu gauti tai, ko niekada neturėjau“, – išskirtiniame interviu L. Lapinskas prisipažino, kad per tuos ilgus kalinimo metus suprato savo klaidas ir apie nusikaltimų darymą net negalvoja – esą jis yra jau kitas žmogus, ne tas „vakarykštis moksleivis“, kuris iš prekybos „kaifu“ nusprendė užsidirbti pinigų.
– Delfi.lt yra skelbęs ne vieną interviu su už grotų esančiais nuteistaisiais, po kiekvieno tokio interviu sulaukdavome skaitytojų prašymų pakalbinti būtent Jus. Kaip manote, kodėl?
– Turbūt žmonėms įdomu, intriguoja tai, kas neatitinka visuomenės normų ir pan. Kai mane uždarė, visur rodė įvairius video, skelbė nuotraukas, komentarus – žurnalistas nori parduoti medžiagą, todėl jam reikia viską parodyti kuo baisiau, kuo įdomiau, kad tai būtų kuo labiau nukrypę nuo statistinio žmogaus gyvenimo. Ir jie tai parodė, sukėlė susidomėjimą. Tai labai natūralu.
– „YouTube“ jau daugybe metų sklando milijonus peržiūrų sulaukę vaizdo įrašai iš Lukiškių kalėjimo, kur jūs daužote sienas. Gal dėl to?
– Tas vaizdo įrašas padarytas, galima sakyti, netyčia ir net nežinau, kas jį sumontavo, nes jis buvo daromas šeimos naudojimui. Tuo metu į Lukiškėse į mano kamerą buvo „įmetę“ žmogų ir mes norėjome parodyti, kokios kalėjime yra kalinimo sąlygos. Bet kadangi mus perkėlė į suremontuotą kamerą, to parodyti negalėjome, tai gavosi toks atsitiktinumas, kad žmogus turėjo mp3 ausinuką su filmavimo funkcija, o jo draugai klausinėjo, ką tu su Lapinsku sėdi, ką jis ten veikia, tai nusprendėme pafilmuoti, kaip sportuojame ir panašiai. Daug siužetukų prifilmavome ir jie po kelerių metų atsidūrė laisvėje.
– Manau, kad tas sureikšminimas, tas sakymas, kad mafijos vadeiva – tai yra labiau tų pačių žurnalistų prasimanymas. Tik dėl to, jog galėtų parduoti medžiagą, kad būtų įdomu žiūrėti ir skaityti. O visa situacija buvo paprasta, žiūrėkime į faktus – tuo metu tie nusikaltimai, kurie buvo man inkriminuojami, buvo daromi, kai man buvo 20 metų. Dabar man yra 41-eri, tai – vakarykštis moksleivis, kuris nusprendė užsidirbti pinigų ir sugalvojo tokį planą, kad pinigų reikia užsidirbti iš prekybos narkotikais. Ir viskas – aš tą planą įgyvendinau, po truputį įsisuko, aplipo žmonėmis ir padarėme, uždirbome tuos pinigus.
– Todėl ir „paauklėdavote“ nepaklusniuosius?
– Taip jau atsitiko, taip buvo, jau nieko nepakeisi, čia jau praeitis – 18 metų atgal.
– Kaip sakydavo prokurorai, o ne žurnalistai, Jūsų vadovaujamame nusikalstamame susivienijime buvo įvesta labai griežta tvarka, jūs visiems nepaklusniesiems ir duobes kasėte, ir smaugdavote, o tie, kurie net ne gaujos narkotikus pardavinėjo, dar kitais būdais su jais susidorodavote...
– Ne, čia daugiau bandymas „išpūsti“ šį reikalą – prokuroras siekė karjeros, todėl įsivaizduokite, koks būtų požiūris, kai jis pasodintų vakarykčių 20-mečių moksleivių grupę, kurie prekiauja narkotikais, ir koks būtų požiūris, kai jis tai išpūstų į didžiulį kriminalą, kažkokią mafiją ar dar kažką. Kiekvienas siekė savo tikslų – kaip žurnalisto tikslas parduoti medžiagą, taip prokuroro tikslas padaryti karjerą, kad jis demaskavo, sutvarkė...
– Bet jeigu tuo metu jūsų nebūtų demaskavę ir nepasodinę, kaip galvojate, iki kiek toli būtumėte ėję?
– Nenorėčiau spėlioti.
– Galbūt tada pasakėte, kad ačiū Dievui, jog mane sulaikė...
– Iš tikrųjų net negalvojau, kad mes net iki tiek nueisime, ta prasme tai buvo elementari prekyba, bet ji užsisuko kaip Dievo ranka tempiama iki tokių mastelių. Ir tai mane nustebino, o kiek būtų toliau, aš net neįsivaizduoju. Negalėčiau net pakomentuoti, nes neturiu supratimo.
– O tuo metu jautėtės tas mafijozis, mafijos karalius, kaip jus vadino?
– Oi ne, nei tada jaučiausi, nei dabar jaučiuosi – paprasčiausiai tai žiūrėjau kaip į verslą, norėjau uždirbti pinigų, norėjau uždirbti didelę pinigų sumą, nes, kaip žinia, bet kurio finansininko paklauskite ir visi pasakys, kad pirmas milijonas turi būti vogtas, jeigu nori uždirbti antrą milijoną. Tai ir toks buvo mano planas – uždirbti sąlyginai tą milijoną ir tiesiog legalizuotis, daryti legalų verslą. Tuo metu man buvo 20 metų, netgi uždirbęs tą milijoną aš būčiau nežinojęs, kaip jį legalizuoti, kur investuoti, kaip daryti verslą – neturėjau nei pažinčių, nei žinių. Nepamirškime, kad tai yra vakarykštis moksleivis, mano visos žinios buvo kaip nupirkti ir brangiau parduoti, kaip kombinuoti, kad viskas dirbtų tvarkingai. Ir viskas.
– Gal gerai užmaskuotai veikėte?
– Maskavomės, kiek įmanoma, maskavomės, nes supratome, ką darome ir kas mūsų laukia.
– Ir tų vadinamųjų skundikų, kurie ėmė bendradarbiauti su teisėsauga, atsiradimas turbūt kaip reikiant įnešė chaoso?
– Jų nebuvo, tik sako, kad jie atsirado, bet nieko tokio nebuvo, neatsirado jokių skundikų, tik kai visus sulaikė, atsirado du žmonės, kurie davė parodymus ir tų dviejų žmonių parodymais visus nuteisė. O jie pasakojo apie savo padarytus nusikaltimus, tuo pačiu sakydami, kad šalia stovėjau aš ar kitas bendrininkas. Ir visi tie, kurie šalia stovėjo, visgavo griežtas bausmes, o jiems skyrė tik po kelis metus. Taip išeina, kad jie buvo suinteresuoti, tai buvo jų suplanuoti veiksmai, už kuriuos jie gavo švelnesnes bausmes – pavyzdžiui, aš gaunu 15 metų, o jis gauna 2 metus, nors aš žmogaus net nepažįstu ir man net neįdomu, suprantate. Vien dėl to, kad taip sukurta teisėsaugos sistema Lietuvoje, pareigūnai nori atskleisti nusikaltimus ir prižada aukso kalnus, bet tai su sąžine nieko bendro neturi, nes išeina, kad žmonės patys planuoja, patys daro, yra suinteresuoti, bet už tai gauna 2 metus, o aš gaunu 15 metų, nes jie papasakojo, kad aš šalia stovėjau.
– O jums nesiūlė papasakoti?
– Siūlė. Bet paprasčiausiai aš žinojau, kad visuose nusikaltimuose, apie kuriuos jie pasakojo, esu net devintas vanduo nuo kisieliaus, tik šalia stovėjau, grubiai tariant. Galvojau, kad teismas į tai atsižvelgs ir automatiškai man paskirs vidurkį ar mažiau vidurkio bausmę, todėl nebuvo jokios prasmės kažką pasakoti ar prisipažinti. Bet aš iš dalies esu prisipažinęs, kur mačiau, kad nėra jokių šansų išvengti atsakomybės, o kur mačiau, jog galima kažkaip bandyti išsisukti, aišku, nieko neprisipažinau, nes mano tikslas buvo kuo greičiau išeiti namo. O mane nuteisė už visus epizodus, kur šalia stovėjau, ir man davė maksimalią bausmę. Prokurorai piktinosi, kodėl man nedavė iki gyvos galvos, bet man ir negalėjo skirti iki gyvos galvos, nes man ir taip už visus epizodus davė maksimalią įstatyme numatytą bausmę.
– Suprantu, bet tai teigė prokurorai, o teismas kaip tai įvertino? Vienas nužudymas, pavyzdžiui, buvo įvykdytas 2000-ųjų pradžioje, tuo metu dar galiojo sovienis kodeksas, buvo 104 straipsnis ir jame buvo numatyta bausmė iki 10 metų. Kitas nužudymas – pagal naująjį kodeksą, bet atitiko tik pirmąją straipsnio dalį, kurioje buvo numatyta bausmė iki 15 metų. Todėl taip išeina, kad jeigu bendrintų bausmes ir man paskirtų įkalinimą iki gyvos galvos, tai būtų nesąžiningas bendrinimo principas. Taip ir nutiko, kad už viską gavau maksimalias bausmes, o subendrinus irgi gavau maksimalią bausmę, kokia galėjo būti man skirta. Tada buvo keista visur per televiziją matyti, kaip sakomos vos ne užuominos, kad čia gal teismas kažkoks, gal kažkur paveiktas, bet nė vienas neįsigilino į bylą ir nežinojo, kaip yra. Žinojo tik tiek, kad yra žodis „nužudymas“, bet paimkime ir teisiškai įvertinkime aplinkybes, koks yra taikomas įstatymo straipsnis, tada viskas visai kitaip atrodys.
– Dabar turbūt... Nežinau, iš tikrųjų net baisu gilintis, todėl apie tai nė nenoriu galvoti.
– Bet tuo metu, kai prokurorai vis kalbėdavo apie įkalinimą iki gyvos galvos, nebuvo baisu?
– Esu fatalistas – žmogus, kuris tiki likimu. Jeigu likimo lemta, tai taip ir bus. Gyvenau ir žiūrėjau, kaip bus, taip bus. Nebuvo jokių vidinių išgyvenimų – jeigu Dievui reikės, taip ir bus, sėdėsiu iki gyvos galvos. Jeigu taip nereikės, reiškia nesėdėsiu.
– Ir kaip tie metai už grotų prabėgo?
– Taip pat lygiai, kaip ir kitiems prabėga 18 metų, tik tiesiog daug nuobodžiau, nes čia yra rutininis gyvenimas, kiekviena diena čia eina lėtai, nes yra vienoda – tu atsikeli tuo pačiu laiku, miegoti eini vėl tuo pačiu laiku, valgai tą patį, darai tą patį, visi veiksmai yra tokie patys. Ir tuo metu, kai tas laikas eina, jis eina labai sunkiai, atsisuki atgal ir atrodo, kad vakar sėdai, nes tiesiog nėra ką prisiminti.
Vienintelis džiaugsmas ir laimė, laisvės pojūtis yra šeima. Tada, kai atsiriboji nuo kalėjimo gyvenimo ir pasineri į šeimą – mintyse kuri planus į ateitį, susitinki per pasimatymus, kalbiesi apie ateitį, išklausai žmonos planus. Suprantate, vyksta tokia komunikacija, tarsi jauti, kad tai jau vyksta. Ir tai suteikia labai daug stiprybės, atrodo, kad jau kaip ir šaknis įleidi, pradedi branginti. Mane uždarė 23 metų, tada neturėjau nei žmonos, nei vaikų, man buvo 20 metų, kai pradėjau daryti nusikaltimus. Tai buvo visiškai kitas mentalitetas, nebuvo jokio atsakomybės jausmo, kad rieš kažką esi atsakingas. O tie žodžiai, kad esi atsakingas prieš visuomenę, tiesiog buvo skambios frazės, tu viduje jų nepriimi, nes tam dar nesi subrendęs. Paprastas dalykas – net alkoholį parduoda nuo 21 metų, tai išeina, kad tas protas, smegenys dar yra nepribrendusios tokiam suvokimui. Ir tas suvokimas yra toks paprastas, trumparegiškas – kad šiandien reikia uždirbti pinigų, reikia padaryti, o kai turėsiu, tai tada tą ir tą darysiu ar pirksiu... Nieko stebuklingo.
– Negaliu sakyti.
– Bet pats žinote?
– Žinau.
– Tai dar liko pinigų?
– (juokiasi) Nežinau, išėjus reikės pamiškėse pakasinėti, pažiūrėti, gal ką rasiu. O gal ir ne.
– O tuo metu, kai jūsų gauja veikė, kur leisdavote pinigus – kai kurie nusikaltėliai mėgsta prabangą, demonstruojasi, jūs taip pat elgėtės?
– Ne, asmeniškai į tai žiūrėjau adekvačiai – kuo labiau demonstruosiu, tuo greičiau sėdėsiu. Dėl to stengiausi tą pinigėlį vis labiau pasidėti ir tegul po krūmu guli, kai reikės, išsitrauksiu.
– Iš tikrųjų, ne vieną kartą buvau vedęs. Įsivaizduokite, kokio nors giminaičio kažkokia moteris atvažiuoja jo aplankyti į teismą ir pamato... Taip ir susipažįsti, pradedi bendrauti. Kai vedžiau pirmą kartą, santuoką sudarėme abu turėdami kažkokį tikėjimą ir įsivaizdavimą, kaip ta santuoka atrodys, bet ilgainiui supratome, kad tai nepasiteisino. Nes, visų pirma, laikui bėgant išryškėdavo charakterių skirtumas, antra – ta santuoka tęsėsi 5 metus. Tai, įsivaizduokite, ta moteris 5 metus turi važinėti į pasimatymus, visą laiką per šventes ar kiekvieną vakarą į lovą eina miegoti viena. Čia – ne gyvenimas, čia – sunkus išbandymas. Taip ir išėjo, kad santuoka truko 5 metus, o paskui išsiskyrėme.
O dabar, iš tikrųjų 2020 metais, sutikau moterį – tai labai nuostabi žmona, labai nuostabi mama, fantastiškas žmogus. Aišku, kiekvienas vyras apie savo žmoną gali sakyti, kad ji yra fantastiška, nes charakteriai sutampa. Ir pagal mano charakterį ši žmona, vardu Aliona, kurią dabar esu vedęs, man yra absoliučiai ideali ir nenoriu jos į nieką keisti. Kai susipažinome, pamatėme vienas kitą, „apsiženijome“, nusprendėme, kad viskas – reikia „daryti vaikus“ ir važiuoti iki galo.
Gegužės mėnesį gimė sūnus, tai nutiko likus dienai iki mano gimtadienio, tai buvo man gimtadienio dovana. Dabar žmona vėl nėščia ir laukiame kūdikėlio, be to, ji augina vaiką iš praėjusios santuokos, tai išeina, kad esame daugiavaikė šeima. Todėl man reikia kuo greičiau namo.
– O namo dar „nesišviečia“?
– Iš tikrųjų jau šviečiasi. Ir jeigu jau šiaa tema paklausėte, norėčiau pasisakyti, nes man tai svarbu ir aktualu. Noriu, kad visuomenė suprastų, kas yra tas įkalinimas ir kam jis skirtas, nes kai yra naudojama daug gudrių žodžių, išvedžiojama, tai trunka ilgai, žmogus pavargsta ir net nesupranta, apie ką yra kalbama.
Ir jie keliolika metų mane taiso, o galop tada mes susirenkame Lygtinio paleidimo komisijoje. Aš taisymo metu turiu teisėtus lūkesčius, kad mane pataisys, nes mano tikslas – kuo greičiau išeiti namo. Todėl man skiria programas, specialistams – darbą su manimi, jie su manimi dirba, aš visur einu, niekur neatsisakau. Ir, kaip sakiau, mes susirenkame Lygtinio paleidimo komisijoje, o man sako – ne, tu nebūsi paleistas. Tada pradedu domėtis, kiek komisija paleido nuteistųjų – sako, vieną arba – nė vieno. Iš 20 žmonių. Todėl įsivaizduokite įmonę, kuri gamina langus ar duris, kurioje dirba 20 žmonių, ir į ją atvažiuoja užsakovas, kuris klausia: kiek jūs padarėte langų, nes buvo užsakyta 20. Sako – vieną. Kaip tai vieną? Ir toliau eina – alų geria, kortomis lošia. Tokia įmonė ilgai nedirbs, o čia, komisijoje, – viskas yra gerai. Iš biudžeto yra mokami pinigai, žmones turi taisyti ir kai ateina jų pačių darbo įvertinimo laikas, jie pasako – mes nepataisėme. Nei jo, nei jo, nei jo – aš nesu išimtis. Ir tai nurašoma ant manęs – kad tie langai patys nepasigamino.
Aišku, dabar pataisos namuose pasikeitė direktorius, bandysiu su juo kalbėti, gal jis bus mažiau radikaliai nusiteikęs. Bandysiu įtikinti, kad jam nereikia bijoti, aš nesu kažkoks beprotis, kuris išėjęs kažkur bėgs laukais ir darys naujus nusikaltimus. Man yra likusi viena dešimtoji dalis skirtos bausmės termino – esu atsėdėjęs 18 iš 20 metų, viena dešimtoji yra labai mažai ir daryti kažkokias kvailystes būtų beprotiškai neatsakinga. Todėl direktorius turėtų būti visiškai ramus, kad šioje situacijoje jo nepavesiu ir kai išeisiu, tvarkingai pareisiu.
Kitas dalykas iš tų sugalvotų mechanizmų yra Pusiaukelės namai – ir iš pavadinimo aišku, kad tai yra pakeliui į laisvę. Į juos išvykti galima dar iki sukankant lygtinio paleidimo terminui, tada pasiruošti lygtiniui išėjimui ir galop išeiti lygtinai. Į Pusiaukelės namus galėjau išvažiuoti jau prieš 5-6 metus, bet važiuoju iki šiol – yra parašyta kelioliolika prašymų, bet visi jie buvo atmesti be jokių motyvų.
Dar yra sugalvotas „trijų ketvirtųjų įstatymas“ – tai reiškia, kai žmogus atsėdėjo tris ketvirtąsias bausmės termino, jis be jokių teismų yra išleidžiamas tam, kad galėtų integruotis į visuomenę. Negali taip būti, kad tu visą laiką sėdėjai dėžutėje, tavo bausmė baigėsi ir tu esi išspjaunamas lauk. Aš net nežinau, kaip gatvę pereiti – 18 metų sėdžiu, suprantate? Trys ketvirtosios – nuostabus įstatymas, viskas liuks, jis naudojamas, jis galioja, bet jame yra viena išimtis – jis taikomas tiems žmonėms, kuriems skirta bausmė iki 10 metų. Bet juk žmogus, kuris nuteistas griežtesne bausme, yra labiau atitrūkęs nuo laisvės, man tos trys ketvirtosios yra dar labiau reikalingos, bet įstatyme to nėra – pritaikoma tik tiems, kam skiriama mažesnė bausmė. Kam didelė bausmė, niekas negalioja.
Netgi yra sugalvotas toks mechanizmas, kad jei pataisos namuose padarei naują nusikaltimą, nebegalioja lygtinis paleidimas, bet likus dviem metams iki bausmės pabaigos nuteistasis išvežamas į atvirąją koloniją ir kalėdamas laisvesnėmis sąlygomis ruošiasi gyvenimui laisvėje. Aš esu nuteistas 20 metų ir nepadaręs naujų nusikaltimų, bet nieko negaliu – turiu sėdėti iki galo, o po 20 metų mane išspjaus į gatvę ir žiūrės kaip į eksperimentą – kaip jis pereis gatvę ir kaip gyvens. Aš nenoriu dalyvauti tokiame eksperimente, aš noriu palaipsniui integruotis į visuomenę, nes neturiu tikslo grįžti atgal. Jeigu būtų tikslas grįžti, man būtų nusispjauti, ar mane paleis po 20 metų, nes 18 ar 20, sakyčiau, ai, kas čia tie 2 metai, ant vienos kojos atsistojau su „taše“ ir prastovėjau. Bet aš nenoriu grįžti atgal – noriu normaliai gyventi laisvėje tarp visuomenės, o ne kaip laukinis zooparke.
– Mane svarstė jau aštunta Lygtinio paleidimo komisija. Prieš tai septintas posėdis buvo gegužės mėnesį – pateikiau visus dokumentus, bet į juos nebuvo atsižvelgta ir man buvo skirti nurodymai, ką dar reikia padaryti. Tuo metu aš dirbau nuotoliniu būdu UAB, komisija parašė, kad šis darbas yra neteisėtas, nors valstybiniu masteliu jis yra absoliučiai teisėtas – buvau registruotas „Sodroje“, mokėjau mokesčius, buvau visuomenės narys, kuris prisideda prie bendro produkto kūrimo. Bet jie pareikalavo išeiti iš to darbo, pavadino jį neteisėtu kabutėse ir pasiūlė įsidarbinti teisėtai. Aš tai padariau – išėjau iš darbo, tada ėmiausi individualios veiklos. Aš kreipiausi į direktorių, gavau jo leidimą, tada Valstybinėje mokesčių inspekcijoje išsiėmiau pažymą, kad mane užregistravo ir viskas, įsidarbinau teisėtai. O antras dalykas – man buvo nurodyta toliau dalyvauti įvairiose programose, bet juk aš visur dalyvauju, kur man skiria, jau nebėra kur dalyvauti. Netgi toks paprastas dalykas kaip profesijos – čia esu baigęs keturias profesijas, daugiau baigti net fiziškai negaliu, nes tam reikia turėti pora tūkstančių eurų – tiek reikia sumokėti, nes nemokamai neduoda daugiau nei keturių profesijų. O aš, jeigu turėčiau tuos porą tūkstančių, juos pervesčiau antstoliams – nukentėjusiųjų ieškiniams padengti. Tai toks uždaras ratas – baigiau tai, ką galėjau, dalyvavau visuose kursuose, kur man paskyrė, bet vis tiek jie tai nurodo. Praėjo pusė metų, buvo sudaryta mano socialinio tyrimo išvada – kaip įgyvendinau nurodymus ir kas dar man yra rekomenduojama. Ten, kur yra skiltis „rekomenduojama“, dabar jau padedamas brūkšnelis, nes nebėra ką man rekomenduoti, per 18 metų viską išlankiau. O tada, kai ateinu į Lygtinio paleidimo komisiją, ji manęs vėl nepaleidžia – aštuntą kartą. Ir kokie argumentai bebūtų, jiems neįdomu.
– Bet jums ne vienam ši suma yra priteista?
– Solidariai – ir kiti asmenys turi mokėti. Vykdymo laikotarpiu aš padengiau 17 tūkstančių 510 eurų, dar beveik pora tūkstančių sumokėjau vykdymo išlaidų. Moku pagal galimybes, kokias turiu. Paleiskite mane namo, aš dirbsiu darbe, kur gausiu gerą algą, o ne pusę minimumo, ir aš padenginėsiu daug greičiau.
– O jeigu tie kitu du nuteistieji turėtų pinigų, antstoliai ir iš jų paimtų, nes juk priteista solidariai?
Apie tai, dėl ko policijos pareigūnai pradėjo naują ikiteisminį tyrimą, kuo įtaria L. Lapinską ir ko ieškojo ne tik jo šeimos namuose, didžiąją gyvenimo meilę, svajones ir „neatrastą žemę“, skaitykite sekmadienį kitoje dalyje.