Taip ir prisigyvenome iki to, kad net du žmones pražudžiusio ir 10 metų laisvės atėmimo bausmę gavusio „kelių erelio“ artimieji, užuot apgailestavę dėl kitoms šeimoms padarytos skriaudos, savo nepasitenkinimą sprendimu reiškia kaltindami teisėją pažeidus etiką.
Ką čia ir bepridėsi, graudi realybė šiandien Lietuvoje – kiekvienas jaučiasi esąs kompetentingas vertinti priimtus teismų sprendimus, kiekvienas žino, kokią bausmę vienu ar kitu atveju reikėjo skirti, nors akyse net neregėjo bylos medžiagos, o ką jau kalbėti apie dešimčių ir šimtų bylos tomų skaitymą. Daugeliui europiečių „tampytis“ po aukštesnės instancijos teismus būtų didžiulė negarbė, o mums tai principo ir garbės reikalas – juk kaltas ne aš, o už nusikaltimą baudžiantis teismas.
Dėl bausmės pagrįstumo sprendžiu pats
Išgirdę teismo sprendimą lietuviai imasi spręsti, pagrįstas jis ar ne, kelia klausimus ir patys jaučiasi esą kompetentingi atsakyti, ar paskirta bausmė teisinga. Šiandien jau net nekyla minčių, kad teismo sprendimas bus gerbiamas ir vykdomas.
Taigi žinodami, kas teisinga ir kas neteisinga, sulaukėme tokios dienos, kai du žmones pražudžiusio, teisės vairuoti nuturėjusio neblaivaus „kelių erelio“ artimieji bando apkaltinti patį 10 metų laisvės atėmimo bausmę skyrusį teisėją.
Ir kur čia nekaltinsi, kai teisėjas rajoniniam laikraščiui straipsnį rašančiai žurnalistei drąsiai paaiškino skiriamos baudos motyvus. Juk taip norima ir nuolat prašoma teisėjų kuo išsamiau aiškinti motyvus terminais neperkrauta paprastų žmonių kalba. Tačiau kai apie 308 dienas nagrinėtą bylą teisėjas žurnalistei tiesiai šviesiai ir nevyniodamas žodžių į vatą sako, kad bylą būtų galėjęs išnagrinėti per du tris posėdžius, nes per visus kitus sirgo advokatas arba pats kaltinamasis, sulaukiama nuteistojo artimųjų skundo: ,,Visų pirma teisėjas pažeidė teisingumo ir nešališkumo principus reikšdamas savo asmeninį nusistatymą kaltinamojo bei jo advokato atžvilgiu.“
Vargu ar rastume bent menkiausią teisėjo nusistatymą žurnalistei motyvuojant proceso trukmę. O gal ir vėl visi sutartinai kritikuokime bausmę skyrusį teisėją ir užjauskime nuteistąjį bei pritarkime jo artimųjų veiksmams...
Manau, kad teismą gerbiu
„Gerbiu teismą, kaip išskirtinę Teisingumą vykdančią instituciją. Kartu pagrįstai manau, jog Teisingumas visiems privalo būti vienodas“, – rašo pažeidimų dešimt metų du žmones pražudžiusiam ,,kelių ereliui“ skyrusio teisėjo veiksmuose bandantys rasti artimieji. Tai vis dėlto gerbiu tą teismą ar tik manau, kad gerbiu. Turbūt tai galėtų būti geriausias iliustracinis pagarbos Lietuvos teismams pavyzdys.
Jeigu klausydami teismo sprendimų mes ir toliau vadovausimės principu ,,aš manau“, tai 10 metų laisvės atėmimo bausmė taps visiškai natūraliu „manytina, kad konkretus teisėjas turėjo tikslą ne įvykdyti teisingumą konkrečioje byloje, bet siekė sukelti kaltinamajam kuo didesnius išgyvenimus, nepatogumus“.
Komentuoja Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto direktorius doc. dr. Alfredas LAURINAVIČIUS:
Šią situaciją komentuoti sudėtinga, nes ji apima ne tik nuteistąjį ir jo artimuosius, bet ir žuvusiųjų artimuosius bei visuomenės narius. Kadangi visko aprėpti neįmanoma, tai paminėsiu tik keletą aspektų, daugiausiai susijusių su tuo, kas išdėstyta straipsnyje.
Nenuostabu, kad artimieji nori geriausio likimo savo sūnui ar vyrui ir skaudžiai išgyvena, jeigu šis susiklosto nepalankiai. Taip greičiausiai yra ir šiuo atveju. Artimieji bando pagerinti nuteistojo padėtį bet kuriomis prieinamomis priemonėmis, tarp jų ir teisinėmis, t. y. kvestionuodami teisėjo elgesį. Teisėjo elgesio kvestionavimas gali būti kitų suprastas kaip nepagarba teismui, ypač jeigu teismo sprendimas daugumos suvokiamas kaip teisingas. Tai puikiai suprasdami artimieji ar jų teisiniai atstovai apsidraudžia teigdami, kad teismo sprendimus gerbia.
Akivaizdu, kad pasirenkant tokias priemones ir tokias formuluotes reikalingas teisinis išprusimas ir teisinio laviravimo galimybių išmanymas. Taigi galbūt galima pasveikinti lietuvius, kad jie jau tapo geriau teisiškai išprusę, aktyviau besinaudoja teisinėmis priemonėmis ir geba geriau ginti savo teises? Kaip pavyko to pasiekti?
Manau, kad tam tikrą vaidmenį čia atlieka žiniasklaidoje pateikiami panašaus elgesio pavyzdžiai. Pastaraisiais metais iš žiniasklaidos dažnai sužinome, kaip vilkinami teismo procesai, kaip prašoma apklausti šimtus liudininkų, kvestionuojamas teisėjo ar kitų proceso dalyvių elgesys ar motyvai ir pan. Jeigu kyla klausimas apie nepagarbą teismui, pateikiamas atsakymas, kad pasisakymas buvo neteisingai suprastas ar kad asmuo tiesiog naudojasi jam suteiktomis teisinėmis galimybėmis, tačiau jokiu būdu nerodo nepagarbos teismui. Toks elgesys po truputį tampa vis įprastesnis, o gal ir labiau toleruojamas visuomenėje, ir tada dalį moralės teritorijos užima teisė.
Vis dažniau tarp to, kas teisinga ir kas teisėta, dedamas lygybės ženklas. Teisėta, vadinasi, teisinga, sąvokos „teisingumas“ kaip ir galima ir atsisakyti. Veiksmų ar sprendimų teisėtumo ar neteisėtumo įrodinėjimas yra teisininko profesijos dalis. Todėl dažnai neaišku, ar teisėjo elgesį kvestionuoja artimieji, ar jų teisiniai atstovai. Jeigu negerbti teismo tampa įprasta, tai kas jo negerbia?