Gamta, jos objektai nėra klasikinis nukentėjusysis baudžiamajame procese, todėl ir jai padaryta žala negali būti priskiriama griežtai nei prie turtinės, nei prie neturtinės žalos. Praktikoje daugiausia problemų kyla nustatant, kokia ir kokio masto žala buvo padaryta šiam netradiciniam nukentėjusiajam. Šitaip teigia Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja dr. Aušra Dambrauskienė, kuri pasidalijo savo įžvalgomis apie šiuos nusikaltimus ir problemišką jų atribojimą nuo administracinių nusižengimų.
– Teisėja, Jūsų daktaro disertacijos pagrindinė tema – ultima ratio principas. Koks tai principas ir kokias pagrindines taisykles jis numato sprendžiant su baudžiamąja atsakomybe susijusius klausimus?
– Pačia bendriausia prasme ultima ratio idėja reiškia tai, kad baudžiamosios atsakomybės turi būti imamasi neišvengiamu – kraštutiniu – atveju. Kalbant konkrečiau, tai yra vienas iš principų, ribojančių įstatymų leidėjo išimtinę teisę kuriant baudžiamuosius įstatymus ir reiškiančių, kad tam tikro elgesio draudimas baudžiamosios teisės būdu turi būti griežčiausia valstybės reakcijos į nepageidaujamą elgesį forma (ultima ratio). Arba, kitaip tariant, nepageidaujamo elgesio draudimas baudžiamojoje teisėje galimas tik tuo atveju, kai jis neturi alternatyvių poveikio priemonių kitose teisės šakose (pavyzdžiui, drausminė, civilinė, administracinė atsakomybė ir pan.). Visa tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė, kaip labiausiai asmens teises ir laisves suvaržanti priemonė, galima tik išimtiniu atveju, kai tai neišvengiamai būtina ir kai tokiam elgesiui uždrausti ir jį kontroliuoti kitos tiek teisinio, tiek neteisinio pobūdžio priemonės yra nepakankamos, neefektyvios.
– Kokios priežastys lėmė tai, kad savo disertacijoje aptarėte ir nusikalstamas veikas aplinkai, kaip vieną iš ultima ratio principo taikymo pavyzdžių?
– Kaip ir kitų mano disertacijoje aptartų nusikalstamų veikų, kurių kriminalizacijos tikslingumas ir pagrįstumas buvo analizuojamas, taip ir nusikalstamų veikų aplinkai pasirinkimą lėmė jų santykis su kitų rūšių teisės pažeidimais – šiuo atveju su administraciniais nusižengimais. Savo moksliniame tyrime ieškojau takoskyros taip pat ir tarp šių rūšių teisės pažeidimų, siekdama nustatyti, kaip šių nusikaltimų aspektu įgyvendinamas minėtas baudžiamosios atsakomybės už šias veikas, kaip paskutinės, kraštutinės priemonės (ultima ratio), principas. Be to, šios nusikalstamos veikos mane domino dar ir todėl, kad jos yra nevienareikšmiškai vertinamos baudžiamosios teisės moksle bei praktikoje, tokių veikų paplitimas, pakankamai retas baudžiamosios atsakomybės už jas taikymas.
– Kaip manote, ar už nusikaltimus aplinkai turėtų būti numatyta baudžiamoji atsakomybė? O gal pakaktų administracinių sankcijų ir civilinės teisės priemonių dėl žalos atlyginimo?
– Į šį klausimą galima atsakyti taip pat, kaip ir į klausimą, ar turėtų būti numatyta baudžiamoji atsakomybė, pavyzdžiui, už nusikaltimus asmens garbei ir orumui, kai kuriuos nusikaltimus ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Daugelis minėtų nusikaltimų taip pat yra ir kitų teisės šakų, tokių kaip civilinė, administracinė teisė, reguliavimo dalykas, numatyta ir šių rūšių teisinė atsakomybė.
Problemų atribojant nusikaltimus nuo administracinės teisės nusižengimų kyla ir todėl, kad daugelis nusikalstamų veikų aplinkai baudžiamajame kodekse įtvirtintos neaiškiai, jų aprašyme gausu vertinamųjų požymių, taikant baudžiamąjį įstatymą būtina vadovautis kitais aplinkos apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais, o tai sukelia baudžiamojo įstatymo aiškumo, jo taikymo problemų praktikoje.
– 2020 m. gegužės 4 d. Valstybės kontrolės ataskaitoje dėl aplinkos apsaugos ir taršos prevencijos veiklos efektyvumo ir rezultatyvumo savo išvadą yra pateikusios ir teisėsaugos institucijos – prokuratūra, policija. Generalinės prokuratūros teigimu, pagrindinis klausimas, tiriant nusikalstamas veikas aplinkai, yra žalos nustatymas, nes baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių požymis – didelė žala aplinkai. Kokia būtų Jūsų nuomonė? Kokių problemų kyla nustatant šį požymį?
– Iš tiesų, mano disertacijoje pažymima, kad gausiausia ir turbūt svarbiausia požymių, skiriančių nusikalstamas veikas aplinkai nuo administracinių teisės pažeidimų, grupė – tai padariniai. Iš esmės visi minėtas nusikalstamas veikas skiriantys požymiai (ne tik padariniai) yra vertinamieji. Nei Baudžiamajame kodekse, nei kuriame nors kitame teisės akte jie tiksliai neapibrėžti, todėl jų turinys atskleidžiamas vertinant konkrečias bylos faktines aplinkybes, o tai lemia ne tik baudžiamojo įstatymo aiškumo stoką, bet ir skirtingus panašių ar analogiškų situacijų vertinimo atvejus, baudžiamojo įstatymo taikymo sunkumus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netgi pažymi, jog, sprendžiant atsakomybės už kai kuriuos nusikaltimus aplinkai klausimą, svarbu nustatyti ne tik žalos dydį, bet ir tai, ar žala galima, ar atsiradę padariniai realūs, pabrėždamas, kad tokiais atvejais būtina nustatyti ne tik materialinių nuostolių dydį, bet ir atsižvelgti į aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo, žalos ekosistemai pobūdį ir dydį, gamtos objektų, kuriems pakenkta, vertingumą, žalos mastą, galimybę atkurti tai, kas buvo suniokota, sužalota ir pan. Šiems nusikaltimams specifiška ir tai, kad žalą aplinkai galima vertinti kaip ypatingą žalos rūšį, nes jos negalima besąlygiškai priskirti nei prie turtinės, nei prie neturtinės žalos. Šios rūšies žala turi ir turtinės, ir neturtinės žalos požymių. Todėl tenka spręsti klausimus, susijusius su tuo, kaip nustatyti aplinkos objektą, kuriam padaroma žala, taip pat poveikio laipsnį ir veikas, keliančias grėsmę aplinkai.
– Ką manote apie tokio pobūdžio bylų perspektyvą – ar jų ateityje daugės, didėjant sąmoningumui dėl aplinkosaugos reikalavimų laikymosi, ar priešingai, šių problemų sprendimas bus kitų teisės šakų kompetencija, baudžiamajai teisei paliekant tik pačius sunkiausius atvejus?
– Tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog išaugus visuomenės „ekologiniam sąmoningumui“ nekvestionuotina tapo būtinybė valstybės lygmeniu bei teisinėmis priemonėmis užtikrinti aplinkos apsaugą, o tam tikrais atvejais pasitelkti net ir griežčiausias – baudžiamosios teisės priemones. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, šiuolaikinėje visuomenėje aplinka taip pat priskirtina vis didėjančią reikšmę įgaunančiam interesui. Kaip matyti ir iš Lietuvoje vis dažniau viešinamų įvykių, susijusių su aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimais, manyčiau, baudžiamųjų bylų dėl sunkių nusikaltimų aplinkai ateityje neturėtų mažėti.
Net ir pripažįstant bendrosios prevencijos poreikį, būtina atsižvelgti į tai, kad nusikaltimai aplinkai yra kitokie nei kiti, nes labai dažnai jie susiję su asmenų ūkine veikla, t. y. padaromi verčiantis tam tikra, net ir visuomenei nežalinga veikla. Todėl pernelyg didelis dėmesys aplinkosaugai, taikant baudžiamąją atsakomybę už aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimus, gali paneigti ar sumenkinti kitus visuomenei svarbius ekonominius ar socialinius interesus. Taip pat baudžiamosios atsakomybės už aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimus (ne)efektyvumą lemia paties instituto nelankstumas (dėl procesinių taisyklių sudėtingumo ir gausos) bei didelės jo praktinio taikymo išlaidos (palyginti su administracinių sankcijų taikymu).
Todėl sprendžiant klausimą, kokiais konkrečiais atvejais baudžiamosios atsakomybės taikymas socialiai reikalingiausias, būtina įvertinti baudžiamosios atsakomybės naudą ir tai, kad tikslai gali būti pasiekti pritaikius kitas teisinės atsakomybės rūšis ar prevencines priemones galimiems nusikaltimams aplinkai.
KOMENTARAI
Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jūratė Radišauskienė
Šiais metais Generalinė prokuratūra atliko per pastaruosius dvejus metus nutrauktų ikiteisminių tyrimų ir teismų praktikos aplinkos srityje apibendrinimą. Pastebėta gera žadanti tendencija, kad, palyginti su ankstesniais metais, išsiplėtė ikiteisminių tyrimų spektras. Jeigu anksčiau ikiteisminiai tyrimai aplinkos srityje iš esmės apsiribodavo neteisėtais miškų kirtimais (94 proc. dėl senaties nutrauktų ikiteisminių tyrimų buvo susiję su miškais, o 6 proc. – su gyvūnijos naikinimu), tai 2015–2019 m. pradėtų ikiteisminių tyrimų objektais tapo ne tik neteisėti kirtimai (35 proc.) ir gyvūnija (15 proc.), bet ir oro, vandens, dirvožemio tarša (38 proc.), kraštovaizdis (8 proc.), saugomos teritorijos (4 proc.). Visa tai leidžia manyti, kad didėja nusikalstamų veikų aplinkai tyrimo svarbos suvokimas, imamasi sudėtingesnių ikiteisminių tyrimų ir vis geriau tenkinamas žmonių lūkestis gyventi sveikoje aplinkoje.
Kad tyrimas būtų sėkmingas, svarbu kuo greičiau užfiksuoti reikšmingus duomenis. Uždelsus ne tik išnyksta nusikalstamos veikos pėdsakai, bet ir apskritai būna sunku nustatyti veikos padarymo laiką, o to neatlikus neįmanoma su veika susieti kaltininkų. Nesant aiškių žalos masto atribojimo kriterijų, pradinėje pažeidimo nustatymo stadijoje ar vėliau būna neaišku, kokiai teisės šakai priskirtinas pažeidimas. Dėl to bereikalingai atliekami neturintys teisminės perspektyvos ikiteisminiai tyrimai arba laiku nepradėjus ikiteisminio tyrimo prarandami įrodymai.
Kad tyrimas būtų sėkmingas, svarbu kuo greičiau užfiksuoti reikšmingus duomenis. Uždelsus ne tik išnyksta nusikalstamos veikos pėdsakai, bet ir apskritai būna sunku nustatyti veikos padarymo laiką, o to neatlikus neįmanoma su veika susieti kaltininkų. Nesant aiškių žalos masto atribojimo kriterijų, pradinėje pažeidimo nustatymo stadijoje ar vėliau būna neaišku, kokiai teisės šakai priskirtinas pažeidimas. Dėl to bereikalingai atliekami neturintys teisminės perspektyvos ikiteisminiai tyrimai arba laiku nepradėjus ikiteisminio tyrimo prarandami įrodymai.
Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijos lektorė Daiva Bereikienė
Baudžiamasis kodeksas (BK) kriminalizuoja ne bet kokius, o pavojingiausius aplinkos ir žmonių sveikatos pažeidimus, kurie įtvirtinti BK 270–277 straipsniuose. Teismų praktikoje bene dažniausiai taikomo BK 270 straipsnio saugoma vertybė (objektas) yra ypatinga dėl savo turinio ir apimties: tai aplinka, kurios būklės lygis (saugūs rodikliai) yra nustatytas bendruose ir specialiuose aplinkos apsaugos, gamtinių išteklių naudojimo, ekologinio saugumo eksploatuojant statinius, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar atliekami potencialiai pavojingi darbai, teisės aktuose; taip pat – žmonių gyvybė ir sveikata. Šio nusikaltimo dalykas yra konkretus aplinkos elementas (pvz., pelkė), konkretūs gamtos ištekliai, statiniai, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba juose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar atliekami potencialiai pavojingi darbai, pavojingi įrenginiai.
Baudžiamosios atsakomybės taikymas už minėtus nusikaltimus turi nemažai probleminių aspektų, pvz., turi būti nustatytas straipsnyje įvardytų padarinių atsiradimas. Pagal BK 270 straipsnio 1 dalį, padariniai gali pasireikšti: pavojaus daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai sukėlimu; didelės žalos gyvūnijai, augalijai padarymo ar kitų sunkių padarinių aplinkai atsiradimo grėsme. Pavojaus sukėlimu laikytina situacija, kai aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo ar kitų su aplinkosauga susijusių taisyklių pažeidimu sudaromos prielaidos kilti galimam pavojui daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai. Galėjęs kilti pavojus aplinkai (konkretus pavojaus įvardijimas ir aprašymas) turi būti fiksuotas baudžiamojoje byloje, o tai nėra paprasta. Pvz., užsidegus dideliam kiekiui padangų ar kitų atliekų yra tikimybė, kad pasikeitus vėjo krypčiai pelenai pasieks gyvenamąsias ar rekreacines zonas (tai yra tikimybė, o ne grėsmė).
Didelės žalos grėsmė suprantama kaip toks aplinkosaugos teisės aktų pažeidimas, kuris sukelia realią situaciją didelei žalai kilti (pvz., įrengiant šalia upės kanalizavimo įrenginius nesilaikant nustatytų reikalavimų, suvokiant, kad tokie veiksmai gali lemti upės ir pakrantės užteršimą, gyvūnijos ir augalijos žūtį ir t. t.). Taigi, nusikaltimo sudėtis yra kiek neįprasta, nes padariniais šiuo atveju laikoma ne nusikalstamos veikos nulemta žala, o būtent tokios žalos grėsmė, kuri BK 270 straipsnio 1 dalies prasme yra laikoma padariniu, kurį reikia įrodinėti. Jeigu tokios grėsmės neatsiranda, tai asmeniui už aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimus gali kilti administracinė atsakomybė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma ir už būsimą žalą (CK 6.249 straipsnio 3 dalis). Atskiriant civilinę atsakomybę už žalą aplinkai nuo civilinės atsakomybės už realią žalos grėsmę, civilinė atsakomybė už žalą aplinkai sietina su neigiamais padariniais aplinkai ir dėl to jos atkūrimo priemonių taikymu bei su tuo susijusiomis išlaidomis, o civilinė atsakomybė už realią žalos grėsmę turi kitus tikslus ir sietina su prevencijos priemonių taikymo išlaidų atlyginimu.
Pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių palankiai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui), kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, taip pat jūros aplinkos būklei, kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatyme; žemei, tai yra žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę ar po ja (į žemės gelmes); kitiems aplinkos elementams ar kitoms jų funkcijoms.
Materialinės atsakomybės už žalą aplinkai taikymo atveju laikomasi visiško žalos atlyginimo principo, t. y. asmuo, padaręs žalą aplinkai, privalo visiškai atlyginti nuostolius. Visiško žalos atlyginimo principo esmė – siekis grąžinti aplinką į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu žala nebūtų padaryta, arba jei to neįmanoma – kompensuoti aplinkai padarytą žalą.