Kaip apginti vaiką nuo smurto?

Lietuvos teismų organizuotoje diskusijoje „Kaip apginti vaiką?“ susitiko Lietuvos ir Norvegijos teismų, policijos, prokuratūros, Lietuvos įstatymų leidžiamosios valdžios ir tarptautinių organizacijų atstovai, – jie sprendė, ką galima padaryti dėl smurtą patyrusių, artimoje aplinkoje jį mačiusių ir į teisinius procesus patekusių vaikų.

Norvegijos Karalystės ambasados Lietuvoje kancleris Bjornas Erikas Brustadas sako, kad tarptautiniai informacijos ir gerųjų patirčių mainai yra labai svarbūs kuriant tvaraus vystymosi projektus. Kancleris teigė, kad „tvarus vystymasis yra neįmanomas be vaiko teisių apsaugos“, su kuria susijusius klausimus sprendžia tiek valstybinės institucijos, tiek nevyriausybinės organizacijos. Šių įstaigų atstovų dalyvavimą tokiose iniciatyvose kaip ši apskritojo stalo diskusija ir panašaus turinio projektus ambasados atstovas įvardijo kaip didelį indėlį į žmogaus teisių apsaugą.

Statistika rodo poreikį ieškoti būdų padėti smurtą patyrusiems vaikams

Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, 2020 m. nuo įvairių nusikalstamų veikų nukentėjo 1720 nepilnamečių (2019 m. – 2522): net 499 iš jų nukentėjo nuo tėvų
(2019 m. – 637).

„O kiek vaikų stebi smurto protrūkius savo namuose? Kiek skaičių lieka už oficialios statistikos ribų? – retoriškai klausė Nacionalinės teismų administracijos direktorė Natalija Kaminskienė. – Šiandien susirinkome pasidalyti patirtimis ir sprendimais, kurie, tikiu, padės dar aiškiau suprasti, ko reikia, kad smurtą patyrę, jį matę vaikai sulauktų kuo draugiškesnio jiems teisingumo.“

Policijos atstovė Eglė Maziliauskienė pažymėjo, kad pandemijos sąlygomis sumažėjo tikimybė vaikams nukentėti nuo nepažįstamųjų, smurto prieš vaikus rodikliai krito. Vis dėlto namuose užsidariusiose šeimose buvo pradėta vartoti daugiau alkoholio, didžiausią dalį vaikams padarytos žalos (net 73 proc.) sudarė fizinis smurtas, o aplinka, kurioje jie patyrė smurtą net 68 proc. buvo artima aplinka. Pasak E. Maziliauskienės, nerimą kelia augantys mažamečių tvirkinimo atvejai ir „šešėlinės“ smurto artimoje aplinkoje grėsmės.

„Nustatoma, kad net 50 proc. nusižudžiusiųjų yra augę nedarniose šeimose, išgyvenę smurtą artimoje aplinkoje“, – nerimo priežastis vardijo pašnekovė.

Svarbiausia – vaiko interesai

Prokuratūros ir teismų atstovai kalbėjo apie probleminius vaiko atstovavimo teisiniuose procesuose aspektus. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro padėjėja Raminta Goštautaitė, kalbėdama apie vaiko interesų apsaugą ikiteisminiame tyrime, pabrėžė, kad visoms institucijoms būtina aktyviai bendradarbiauti, vykdyti savo funkcijas ir nedelsiant informuoti kolegas apie naujus smurto prieš vaikus atvejus.

Kauno apylinkės teismo pirmininkas Arūnas Purvainis savo pranešimą skyrė tinkamo vaiko atstovavimo temai ir pažymėjo, kad visais atvejais visų institucijų atstovams turi rūpėti vaiko interesai, į kuriuos atsižvelgdami atsakingi asmenys privalo kruopščiai atrinkti ir paruošti vaiko atstovus teisiniuose procesuose.

„Nukentėjusiojo vaiko atstovavimas baudžiamajame procese ypatingai svarbus ir reikšmingas teisinis mechanizmas, užtikrinantis jo teisių ir laisvių apsaugą, jam pačiam dėl amžiaus negalint tinkamai įgyvendinti savo teisių ir pareigų bei apginti savo teisėtų interesų“, – temos aktualumą grindė teisėjas.

Vaikams reikia padėti įveikti problemas ir jaustis saugiems

Nevyriausybinės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė Silvestra Markuckienė kalbėjo apie tai, kaip vaikai jaučiasi, ką išgyvena patirdami smurtą artimoje aplinkoje dar iki teisinių procesų ir kaip atrodo jų gyvenimas sulaukus teisingumo.

„Negalima sakyti, kad vaikų emocijos labai labilios, kad jie tai juokiasi, tai verkia, kad prieš savo vaiką pavartojau smurtą, mes susitaikėm ir jis viską pamiršo. Ne: vaikai tikrai mena viską“, – teigė S. Markuckienė.

Aptardama statistiką ji pastebėjo, kad smurtavimas šeimoje perduodamas iš kartos į kartą ir tampa užburtu ratu, kurį reikia nutraukti padedant netinkamo elgesio aukoms keisti mąstymą ir elgseną. Psichologė taip pat teigė, kad reikėtų tvirtinti socialinės pagalbos probleminėms šeimoms sistemą, kad problemos būtų sprendžiamos ne tik teisiniu, bet ir socialiniu lygmeniu.

Lietuvos teismų psichologų kuratorė Neringa Grigutytė teigė, kad smurtas prieš moteris yra plačiai aprašytas, tyrinėtas, tačiau „mažiau kalbama apie smurto poveikį vaikams, kai jie patys nėra tiesiogiai mušami, tik stebi, kaip jų vienas iš tėvų ar globėjų yra skriaudžiamas. Tokie vaikai vadinami – pamirštomis buitinio smurto ar smurto šeimose aukomis.“

S. Markuckienei pritardama N. Grigutytė teigė, kad smurtą stebėjusiems kaip ir jį patyrusiems vaikams reikia pagalbos formuojant tinkamus socialinius įgūdžius ir saugant jo psichinę sveikatą: „Tokiems vaikams reikia suaugusiojo asmens, kuriuo jie pasitikėtų, ir kuris galėtų užtikrinti jiems saugumą bei suteikti nusiraminimą ir jaukumą. Taip pat reikia tarnybų, kurių dėka vaikas galėtų susitvarkyti su savo neigiama patirtimi.“

Europos Tarybos Lyčių lygybės skyriaus programų patarėja Jenna Shearer Demir atskleidė, kad Stambulo konvencija pasisako ne tik prieš smurtą prieš moteris, bet ir jų atžalas. Pranešėja tvirtino, kad dokumente nurodyta daug būdų, kaip užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje.

„Dažniausiai smurtą patiria moterys, tačiau Stambulo konvencija saugo ne tik jas, bet ir jų vaikus, – esminius principus minėjo J. Sh. Demir. – Konvencijoje gausu lyčiai neutralių nuostatų, kuriomis nuo smurto siekiama apsaugoti tiek moteris, tiek vyrus, tiek mergaites, tiek berniukus.“

Vaiką apginti pavyks tik bendradarbiaujant ir kokybiškai atliekant savo pareigas

Baltijos jūros valstybių tarybos Vaikų rizikos grupės vadovė iš Švedijos Olivia Lind Haldorsson pristatė daugelyje Europos šalių taikomą tarpinstitucinio bendradarbiavimo siekiant draugiško vaikui teisingumo ir globos – Barnahus – modelį.

„Daugialypis tarpdisciplininis bendradarbiavimas svarbus tam, kad galėtume padėti vaikui fiziškai ir morališkai atsigauti po patirtų traumų bei užtikrinti paramą jam ir tinkamą jo dalyvavimą baudžiamajame procese, – kalbėjo O. L. Haldorsson. – Barnahus yra fizinė vieta, vadinama „vaiko namu“, kuriame yra 4 kambariai. Juose dirba skirtingos tarnybos: socialinės ir medicinos tarnybos, teisėsaugos institucijos. Vaikas jaučiasi patogiai, saugiai, jam nereikia keliauti iš vienos įstaigos į kitą ar kartoti savo parodymų.“

Diskusijoje taip pat dalyvavęs teisėjas iš Norvegijos Jon Gunnar Kaplerud pademonstravo vaizdo įrašą, kuriame buvo iliustruota, kaip šioje šalyje būtent tokiuose „vaiko namuose“ gaunami vaikų parodymai, daromi jų vaizdo įrašai, kurie vėliau naudojami kaip įrodymai bylose taip išvengiant papildomų vaiko apklausų.

Renginį vainikavusioje žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės moderuotoje diskusijoje buvo aiškintasi, ar Lietuvoje pakankama įstatyminė vaikų smurto prevencijos bazė, bandyta atrasti spartesnio ir kokybiškesnio institucijų bendradarbiavimo būdų, prisiminti skaudūs smurto prieš vaikus Lietuvoje atvejai. A. Purvainis pažymėjo, kad teisinių instrumentų Lietuvoje pakanka, tereikia juos tinkamai taikyti: kiekvienam su itin jautriais vaiko interesų gynybos klausimais dirbančiam specialistui savo darbą dera atlikti ne formaliai, o iš esmės ir detaliai įvertinant visus aspektus.

S. Markuckienė pabrėžė, kad vaikui patekus į teisinius procesus, duodant parodymus svarbu jaustis saugiai, turėti žmogų, kuriuo galėtų pasitikėti, ir būti aplinkoje, kuri jam nekeltų streso. Diskusijos kolegoms saugios vaiko savijautos apklausose klausimais pritarė ir parlamentaras Stasys Šedbaras. Jis pabrėžė, kad smurto prieš vaikus prevencijos mechanizme atsakomybę privalo prisiimti ir laiku reaguoti turi ir vaiką supanti aplinka: darželio, mokyklos bendruomenės, užklasinių veiklų vykdytojai ir kt.

Dalyviams diskutuojant apie vaikų liudytojų padėtį Lietuvoje A. Purvainis pastebėjo, kad kiekvienu atveju turėtų būti vertinama, ar tikrai reikia apklausti vaiką, o gautas jo liudijimas „turėtų būti patikrinamas visomis prasmėmis ir labai skrupulingai vertinamas“, mat vaiko parodymai neretai būna fragmentiški, formuluojami kitaip nei suaugusiųjų liudytojų atvejais. Visi pašnekovai vieningai sutarė, kad visos institucijos ir kiekvienas su smurto artimoje aplinkoje aukos – vaiko – klausimais susiduriantis specialistas (atstovas, prokuroras, teisėjas ir kt.) turėtų labai gerai pasiruošti vaiko apklausai, kad joje gauti atsakymai būtų kokybiški, padėtų tinkamai įvykdyti teisingumą ir nebereikėtų pakartotinių apklausų, kurios neretai iškreipia parodymų tikslumą ir pakartotinai traumuoja nepilnamečius liudytojus.