Paprašius papasakoti apie vaikystę, seserys noriai dalijasi prisiminimais apie nedidelį Valavičių kaimelį, esantį Marijampolės rajone, kuriame praleido savo vaikystę. Augdamos šešių vaikų šeimoje, keturios seserys ir du broliai svajojo apie įvairias profesijas – Ingrida norėjo būti mokytoja, Reda ir Viktorija – dirbti policininkėmis. Tačiau susiklosčiusios gyvenimiškos aplinkybės privertė išbandyti įvairaus pobūdžio darbus, visos ragavo nelengvos emigracijos duonos ir dirbo Anglijoje.
Ilgiausiai net 10 metų svečioje šalyje praleido Ingrida, kuri tuo metu norėjo pagerinti savo bei šeimos gerovę. Tačiau nė viena iš seserų niekada nenorėjo likti gyventi užsienyje, todėl sugrįžusios į Lietuvą, susirado darbus ir daug metų dirbo kazino bei degalinėse.
Pavargusios nuo sunkaus darbo pamainomis, seserys puse lūpų pasikalbėdavo apie tai, kad norėtų keisti darbus, tačiau vis nesiryžo.
Pirmoji į kitokio pobūdžio darbo paiešką leidosi Reda, kuri internete rado skelbimą, kad reikalingi pareigūnai, kurie dirbtų muitinėje. Reda nusprendė užsiregistruoti ir sudalyvauti konkurse dėl galimybės ten įsidarbinti. Iš šešių dalyvavusių pretendentų Redai tuo metu nepavyko praeiti atrankos, tačiau ji nenuleido rankų ir nusprendė laimę pabandyti įsidarbinant tuomečiuose Marijampolės pataisos namuose – juk nebuvo ko prarasti! Be to, ji jau buvo praėjusi sveikatos patikrą Vilniuje, Centrinėje medicinos ekspertizės komisijoje, kur tikrinami pretendentai į pareigūnus, kurios irgi nenorėjo prarasti. Atkaklumo bei šeimos narių palaikymo dėka, Reda sėkmingai laimėjo konkursą bei įsidarbino kalėjime būrio auklėtoja.
Redą šiame nelengvame kelyje ypač palaikė dvi seserys Ingrida bei Viktorija, nors tėvai į šį darbą žiūrėjo gana skeptiškai.
Po kurio laiko, pamačiusios, kad vyresnėlei puikiai sekasi dirbti įkalinimo įstaigoje bei paragintos jau ten dirbančios sesers, Ingrida ir Viktorija taip pat nusprendė pabandyti įsidarbinti jau Kalėjimų tarnybai priklausančiame Marijampolės kalėjime. Šį kartą viskas klostėsi seserų naudai – jos laimėjo konkursus ir Marijampolės kalėjime įsidarbino kontaktinėmis pareigūnėmis.
Seserys Reda, Ingrida ir Viktorija pasirinko nelengvą bausmių vykdymo sistemos pareigūnių darbą, kadangi šis joms pasirodė labai įdomus, kiekvieną dieną kitoks, nemonotoniškas. Be to, jaunoms moterims patiko būti tarp žmonių ir su jais bendrauti. Anot jų, labai gaila, kad visuomenėje vis dar ne mažai sklandančių gandų bei nusistovėjusių stereotipų, jog „nuteistieji yra kaliniai, žudikai, ne žmonės, su vienodomis, dryžuotomis uniformomis, skustomis galvomis, be dantų ir kalbantys „zonos“ žargonu“.
Reda Marijampolės kalėjime sėkmingai darbuojasi jau trejus metus, seserys Ingrida ir Viktorija – metus. Per šį laikotarpį seserys įsitikino, kad čia bausmę atliekantys žmonės niekuo nesiskiria nuo esančių už sienų laisvėje, tik yra stipriau suklydę, dėl geresnio gyvenimo ar noro turėti daugiau čia ir dabar sulaužė įstatymus, nemokėjo valdyti emocijų, trūko socialinių įgūdžių bei turėjo įvairių priklausomybių, kurios ir paskatino nusikalsti. Paklausus, kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, norintis įsidarbinti kalėjime, seserys vienbalsiai vardija savybes, kurios itin padeda šiame nelengvame darbe.
Pirmiausia, pasak pareigūnių, reikia išmokti pozityviai žiūrėti į nuteistuosius, neteisti, nes jie kalėjime jau neša atsakomybę už gyvenime padarytas klaidas ar netinkamus pasirinkimus.
Taip pat, anot pašnekovių, bendraujant su nuteistaisiais reikia rasti susitarimus t. y. kompromisus, mokėti išlaikyti atstumą ir nesileisti į asmeniškumus ir, žinoma, bendradarbiaujant mokėti susitarti bei išmokti valdyti emocijas. Be abejonės, pripažįsta, kad, kaip ir kiekviename darbe, taip ir šiame, būna situacijų, kurios nuvilia, kai, pavyzdžiui, nuteistieji geriau žino savo teises nei pareigas ir nemoka prašyti, o tik reikalauti. Tačiau yra nemažai dalykų, kurie ir motyvuoja, įkvepia ir skatina stengtis dirbti resocializacijos linkme t. y. nuoširdi padėka, pozityvus geranoriškas grįžtamasis ryšys ir sėkmingi reintegracijos į visuomenę atvejai.
Žinoma, seserys sutinka, kad, norint įsidarbinti Lietuvos kalėjimų tarnyboje, reikės nueiti nelengvą kelią: sveikatos patikrą Vilniuje, išlaikyti fizinio pasirengimo testus, dalyvauti atrankos konkurse ir pabaigti įvadinius mokymus Kompetencijų ugdymo valdyboje, kurie trunka 6 savaites.
Nors visuomenės požiūris į kalėjimus vis dar gan skeptiškas, tačiau darbas, pasak moterų, Lietuvos kalėjimų tarnyboje turi ir nemažai privalumų: socialinės garantijos, kurias užtikrina įstaiga, pareigūnų pensija sistemoje išdirbus 25 metus, darbas pamainomis ir kita. Taigi seserys džiaugiasi, kad pavyko įsidarbinti Marijampolės kalėjime ir rekomenduoja šį prasmingą darbą kitiems, norintiems prisidėti prie nuteistųjų resocializacijos bei integracijos į visuomenę.
Parengė Renata Kiverienė, Lietuvos kalėjimų tarnyba
