M. Bliumenzonienė mano, kad kuo skubiau būtina pertvarkyti kalėjimų sistemą, nes politikų kalbos apie teigiamus pokyčius įkalinimo įstaigose tėra tik tušti žodžiai.
„Politikai iki šiol visai nekreipė dėmesio, nedarė reformų, nekėlė reikalavimų įkalinimo įstaigų savivaldai, nesigilino, nepriiminėjo reikiamų įstatymų, nesiėmė kardinalių penitencinės sistemos pertvarkymų, – DELFI sakė ji. – Daugumos gyventojų požiūris į nuteistuosius vieningas: reikia juos laikyti įkalinime iki galo ir sudaryti jiems dar griežtesnes sąlygas. Politikai gi pataikavo rinkėjams ir todėl, akivaizdu, reformos nevyko.“
Jos teigimu, viena iš priežasčių, kodėl daugybę metų nesikeičia kalėjimų sistema, yra atsakomybės nebuvimas.
„Iki šiol įkalinimo įstaigų administracija neatsako už asmenis, kurie išeina į laisvę „su pabaiga“, – sakė M. Bliumenzonienė. – Ir dar galvoju, kad turėtų atsirasti atitinkamas dokumentas, įgalinantis pataisos namus atsakyti už savo auklėtinius. Nuteistieji, kurie prisitaikė gyventi pataisos namuose, yra atpratę dirbti, socialiniai ryšiai jų seniausiai nutrūkę, profesinės kvalifikacijos dažnai neturi, profesijų tinkamų dabartiniam gyvenimui įgyti nėra galimybių. Svarbu ir tai, kad socialinių įgūdžių dažnas visai neturi, todėl jie ir neturės galimybės integruotis į visuomenę ir tokių buvusių kalinių laisvėje vis daugės.“
Apie tai, kaip M. Bliumenzonienė susiduria su į laisvę iš įkalinimo įstaigų paleistais nuteistaisiais, ji rašo feisbuke.
„Eilinį laišką iš nemažos buvusios krūvelės paleidau į smulkintuvą – ir kam man juos kaupti... Šiuose laiškuose vienas ir tas pats prašymas: padėkite su gyvenamąją vieta.
Labai liūdnos tos mano mintys, bet tokia teisybė. Statistikos duomenimis, 62 proc. nuteistųjų, šiuo metu esančių įkalinimo įstaigose, bausmę atlieka ne pirmą kartą. Tai kas gi šie asmenys , ir kodėl jie vis nuolatine savo gyvenamąja vieta, renkasi pataisos namus...
Per netrumpą darbo Lietuvos kalinių globos draugijoje laiką mačiau ir supratau, kaip „užaugo“ toks didelis procentas. Pirmiausia tai dėl to, tikriausiai, kad nuteistieji visą laisvės atėmimo laikotarpį visiškai nebuvo ruošiami gyvenimui laisvėje. Jie tiesog „sėdėjo“ ir laukė bausmės pabaigos. Tai žinau iš pačių nuteistųjų.
Taip ir tapo šie asmenys kažkokiais „migruojančiais paukščiais“ – tai laisvė, tai – pataisos namai, ir nieko daugiau.. Dažnai man aiškina: „Nenori tai ir negyvena tie tavo kaliniai , kaip visi žmonės... Yra nakvynės namai, yra Užimtumo tarnyba, labdaringų valgyklų sočiai, gyvenk ir džiaukis“. Į tai atsakau: „O kad jums tokio gero gyvenimo... Jūs tik pagalvokite ką kalbate, juk asmenį, atlikusį bausmės laiką, išleidžia į niekur. Gerbiamieji, kas jį nuogą basą priims gyventi „ant buto“, juk turi „į priekį“ susimokėti. O kaip į darbą eis, jei neturi namų, o už ką valgyti, o, jei labdaros valgykloje valgo, tai į darbą eiti negali, nes pietūs tiekiami pagal labdaros valgyklos grafiką, o ne taip, kaip tai darbe yra pietų pertrauka, o ir atstumai..“.
Ir dar galėčiau vardinti begales kitų priežaščių, kurios visiškai suvaržo bet kokias galimybes asmeniui net pabandyti gyventi kitaip nei lig šiol.
Teisingumo ministras žada daugiau nuteistųjų išleisti į laisvę taikant jiems intensyvią priežiūrą – uždedant elektroninio stebėjimo įtaisą (apykoję). Tik kur tas didžiulis procentas benamių su ta apykoje gyvens... Per visus Nepriklausomybės metus susidarė didžiulis skaičius asmenų, kurie dėl aukščiau mano išvardintų priežasčių niekaip negalėjo integruotis į visuomenę. Tiesiog susidarė savotiška „kupra“, kuri vis auga ir didėja, nes problema iš esmės nėra sprendžiama. Gal tik viena mintis buvo „racionali“, išgirsta iš pareigūno lūpų – girdi, juos (tą „kuprą“) reikėtų į negyvenamąją salą išgabenti ... Kažkaip ciniškai man nuskambėjo.
Man berašant čia savo mintis atsidarė kabineto durys ir vietoje „laba diena“ išgirdau sakant: „Tik prašau labai manęs daugiau nekonsultuoti – aš jau nuo ryto konsultuojamas, gal vandens su cukrumi ar arbatos galėtumėte...“ Žinoma, sakau, jei turite laiko, tai ir grikių užpilsiu. Turiu, atsako, jau nebeturiu kur eiti,o gatvė visada priims, nepavėluosiu...
Taip arbatą begeriant ir košę bevalgant papasakojo, kad tik šiandien išėjo „palei pabaigą“. Teistas aštuonioliką kartų, senai nebeturi namų: „Oi, kaip senai, dar mama gyva buvo, gėrėm abudu, užmigom ir štai nelaimė – namai sudegė. Mama greitai pasimirė, o aš likau gatvėje, bet neilgai, greitai sėdau jau ketvirtą tuomet kartą. Gerai visai kalėjime, jei nereiktų išeiti, bet kol sėdi tai manai, būtų gerai pagyventi kitaip, kuri planus, mąstai. Bet išeini į laisvę ir viskas „pabyra“, supranti, kad durų į kurias pasibelstumei tiesiog nėra.“
Bet, sakau, beldėtės šiandieną. Juokiasi: „Tikrai beldžiausi, bent į šešerias. Vienur iš karto pasakė, kad nėra galimybės padėti tokiems, kitur klausė apie ką galvojau, kai nusikaltimus dariau. Kai atsakiau, kad negalvojau, tai pasijuokė, paprašė lape pasirašyti ir atsisveikino. Trečioje vietoje sakė, kad seniai nėra tos organizacijos, kuri užrašyta, ketvirtoje pasakė, kad su tiek teistumų vis tiek darbo nerasiu, bet paprašė pasirašyti lape... Tik Kauno g. užregistravo ir liepė laukti pašalpos. Tai ir palauksiu, o ką su ja veiksiu, tai ir nežinau, gal su draugais laisvę atšvęsim, o paskui vėl į pataisos namus“.
Klausiausi ir supratau, kad ir aš nieko negaliu jam padėti.
Taip mudu sulaukėme vakaro. Jis nusijuokė, sakė nepykstąs, kad aš jam negaliu niekuo padėti, padėkojo, kad „kaip su žmogum“ pasikalbėjau. Pakviečiau užeiti rytoj, ir košės pavalgysim, o gal ką ir sugalvosime... Ryte gal minčių daugiau rasis...“
O ką Jūs manote apie valdžios ketinimus pakeisti kalėjimų sistemą? Gal turite idėjų, kaip tai galima padaryti? O gal esate tas žmogus, kuris atliko bausmę pataisos namuose, ar nukentėjo nuo tų, kurie buvo uždaryti į zoną? Pasidalinkite savo mintimis su DELFI skaitytojais: parašykite komentarą prie šio teksto arba laišką el. paštu teise@delfi.lt .