Kalinės laiškai iš Panevėžio zonos: apie mūsų kasdienybę, seksizmą ir kodėl vyrams yra geriau

Panevėžio pataisos namuose, kur už įvykdytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmę atlieka nuteistos moterys, kalinti nuteistoji toliau dalinasi savo įspūdžiais su Delfi skaitytojais. Moteris neslepia, kad ji, kaip ir kitos nuteistosios, tenori ramiai atlikti joms teismo skirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl ir nutarė savo pasakojimais atskleisti, kas iš tikrųjų, anot jų, vyksta įkalinimo įstaigoje.

Pirmąją dalį skaitykite paspaudę šią nuorodą.

Informuojame, kad tai yra subjektyvi nuteistosios nuomonė, už kurią redakcija neatsako.

„Prieš pasidalindama kita dalimi, šį tą pridėsiu dėl bendro aiškumo. Mūsų svarbiausieji valdžios organai – įstaigos dierektorius ir direktoriaus pavaduotojas. Visos istorijos tikriausiai lies tik moterų pataisos namų darbuotojus, gyventojus. Straipsnio niekas neužsakė ir su Valatka (Rimvydas Valaktka yra politikos apžvalgininkas – Delfi) nieko bendro neturiu. Naujosios teisingumo ministrės darbo nekritikuoju ir neaptarinėju, bet į ją dedami dideli lūkesčiai.

Toks rašymo stilius pasirinktas dėl mano požiūrio į visą šitą sistemą, valstybę valstybėje. Į tai žiūrint ne pro sarkazmo prizmę galima ir napastebėti kaip per laiką pačiuožia stogelis. Sveikesnio proto žmogui gali būti sunku suvokti, kaip gali vykti tai, kas vyksta, kaip elgiasi kai kurie darbuotojai ar gyventojai. Tos, kurios yra susidūrusios su šita sistema, žino kodėl negalime rašyti skundų, kuo baigiasi juos rašančioms.

Pasakojimas skirtas tikslinei grupei, kuri apie visas tas situacijas žino, gali atpažinti aprašomus asmenis. Kalėjimų departamentas tokio straipsnio niekur neviešintų, o šitokiu būdu galime pasiekti visų įstaigų darbuotojus, kurie turėtų tuo susidomėti.

Suprantu žmonių anapus tvoros pasipiktinimą: gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų, šiltnamio sąlygomis ir dar nori kažkokių patogumų... Tik viskas kiek kitaip. Vyrai įkalinimo įstaigose gyvena daug geriau, turi daugiau privilegijų, patogumų. O mes piktinamės ne kiek sąlygomis, o elgesiu.

Blogos sąlygos yra žeminančio, seksistinio elgesio, požiūrio pasekmė. Tikimės, kad jei ne žmogiškumas, tai bent gėda, kai bendradarbiai iš straipsnių atpažinę badys pirštais dėl elgesio, privers nebeužgaulioti, nesišvaistyti seksistiniais pasisakymais ir neberodyti savo valdžios vien dėl to, kad tai gali (pvz., neleidimas išardyti nešamų spintų, nes šios bus dar reikalingos, o tik nunešus prie mūsų akių sudaužomos).

Nepatekom čia nei viena per klaidą, bet mūsų bausmė yra teismo paskirti metai, atskirtis nuo artimųjų, o ne žeminimai. Tikriausiai nemaža dalis visuomenės būtų už sušaudymą, bet, jūsų nelaimei, ES to neleidžia...

Blogas elgesys, pyktis tik skatina tokį pat atsaką... Mes čia nepraleidžiame viso gyvenimo, išėję esame tokia pat visuomenės dalimi, mokesčių mokėtojai, esam jūsų kaimynai, bendradarbiai ir dauguma nei nenutuokia apie teistumą, ne visų veiduose, elgesyje šita vieta palieka antspaudą.

Nebandau pakeisti niekieno nuomonės, visi turim unikalų požiūrį, suvokimą į visą šitą nuostabų pasaulį. Tad gerbiu visų nuomonę, kokia ji bebūtų.

O dabar dalinuosi savaitės įspūdžiais po straipsnio paskelbimo.

Sako, kad pasidalintas džiaugsmas – dvigubas džiaugsmas. Ir tikrai, jaučiamės laimingesnės, dalis prižiūrėtojų taip pat atrodo laimingos, būreliais šnekučiuojas su šypsenomis veiduose. Saugumo valdymo skyriaus viršininkas vaikšto išraudęs ir net atsisuka eidamas pro šalį, palydi visas žvilgsniu. Kaip ir mūsų svarbiausieji – drovūs, nenori viešų liaupsių, turbūt svarsto kurią apdovanoti už paskleistą gerą žodį apie jį.

Atsiranda pasipiktinusių darbuotojų, skundžiasi, kad apie juos nei žodžio neparašyta, jog pažeidžiu autorines teises pasiskolindama kai kurių posakius, taip pat manančių, kad jei nieko neparašyta, tai ką, nėra ko gero apie juos pasakyti?! Aplink tiek gėrio, kad nei nežinau kuris didesnis, nuo ko pradėti.

Svarbiausieji suka galvas kas galėjo juos šitaip išgirti, ir apskritai, kas iš mūsų moka rašyti? O aš džiaugiuosi bet kokia veikla, kuri suvienija šitais gūdžiais karantino laikais, kas tai bebūtų, rašymas ar aiškinimasis, kas rašė. Žmonės, bendras tiklslas yra svarbu, taip pat kaip ir dėmesys vieni kitiems.

Ir mes drovios, nemėgstam, kai mus giria, todėl tik netiesiogiai sužinome, kad mus apkalba. Vienas iš darbuotojų išdavė paslaptį, kad kiti įkvėpti neseksisto viršininko pradeda imti iš jo pavyzdį ir keičia požiūrį į mus. Sako, kad pastarasis mus dar nuvertina ir mes galime kur kas daugiau.

Į pataisos namų kiemą dėl konteinerio su senų baldų atliekomis negalėjo įvažiuoti transportas, atvežęs iš užsienio produkciją valstybės įmonei „Mūsų amatai“. Buvo iškeltas pasiūlymas sukviesti moterytes ir tą konteinerį patraukti. Bet iki mūsų tas pasiūlymas neatkeliavo. Na gi, neabejokite mūsų galimybėmis, jei viena gali tiek, kiek trys vyrai, tai pagalvokite, ką gali mūsų būrelis. Mus pataiso ne tik psicholigiškai, bet sustiprina ir fiziškai, dėl to esame dėkingos.

Prieš porą dienų išgirdau blogėjimo ženklus – iš šildymo sistemos išleidžiamas vanduo, po kelių valandų pjaunami radiatoriai. Apėmė panika, aš gi užsigrūdint nespėjau! O konteineris su medinėmis atliekomis jau išvežtas. Prisiminėme medinį prižiūrėtojų postą, bet gaila tetos, kur ji sėdės..?

Greituoju būdu kreipiamės į geruosius žmonės iš televizijos, kviečiame juos kartu išsikepti bulvių ir padainuoti „Laužo šviesą“. Po kelių valandų sužinome, kad kitą dieną kažkas iš rimtųjų žmonių apsilankys. Jei žinom mes, tai žino ir mūsų geriausieji, tad pasiruoš.

Svarbiają dieną, kaip ir tikėjomės, lauko kavinė papuošiama radiatoriais. Iš karto šilčiau ir jaukiau. Tik keista, nes vamzdžių prie jų tai nėra. Stebiuosi technologijų tobulėjimo sparta. Neilgai jais pasidžiaugėme, išvažiavus svečiams, dingo ir radiatoriai, turbūt ir su mums žaidžia slėpynių.

Nereikėjo toli ieškot – guli čia pat ant grindų, bet šalti kaip ledas. Ieškom mygtuko on/off, bet tokio nerandame, turbūt pradeda veikti tik pakabinus ant sienos. Svarstome, kaip parsinešti į gyvenamąją patalpą, jei jie bekontakčiai, tai nereikės ir grūdintis. Viena garsiai svarsto, kad gal daugiafunkcinis, šildys ir grindis..? Širdy šiluma ir ramuma.

Tik lieka neatsakytas klausimas – kas tie gerieji žmonės, kurie buvo atvažiavę? Tetos į mojavimą neatsakė, o į kvietimą apžiūrėti konkrečius gyvenamuosius kambarius atsakė viršininkas : „Nėra laiko“. Ir per jokias informavimo priemones niekas nepagyrė, kaip gerai gyvenam.... Nieko nesuprantame. Matyt, kai savi tikrina savus, tai ir informuoja tik savus.“