Atsakomybė už šiuos nusikaltimus numatoma ir mūsų šalies Baudžiamajame kodekse, jo Specialiojoje dalyje. Apie tai, kaip tokios bylos būtų nagrinėjamos Lietuvos teismuose pasakoja Kauno apylinkės teismo pirmininkas Arūnas Purvainis.
– Baudžiamojo kodekso (BK) Specialiojoje dalyje numatyta atsakomybė už eilę nusikaltimų, kurie iš esmės gali būti vykdomi tik tam tikromis, itin specifinėmis aplinkybėmis – karo ar ginkluoto konflikto atveju. Pvz., 107 straipsnis (Vilkinimas repatrijuoti karo belaisvius), 108 straipsnis (Vilkinimas paleisti internuotus civilius ar trukdymas repatrijuoti kitiems civiliams) ar 105 straipsnis (Civilių ar karo belaisvių prievartinis panaudojimas priešo ginkluotosiose pajėgose).
Kaip manote, kokią reikšmę įgauna ši Baudžiamojo kodekso dalis dabartinių įvykių, Lietuvai kylančios grėsmės dėl Rusijos pradėtos karinės agresijos prieš Ukrainą kontekste?
– Atsakomybės už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui įtvirtinimas mūsų nacionalinėje teisėje svarbus ir reikšmingas yra jau vien tik dėl to, kad minėti nusikaltimai yra išskirtinis bei tuo pačiu, manau, sukrečiantis fenomenas. Viena vertus, jis pažeidžia visas žmogaus teises, paniekina apskritai visos civilizacijos puoselėjamas vertybes, kita vertus, jeigu pažvelgsime retrospektyviai, viso pasaulio žmonijai yra atnešęs milžiniškus praradimus, tarp jų ir pareikalavęs milijonus žmonių gyvybių.
Karas Ukrainoje tik patvirtina, kad tokių nusikaltimų pavojingumas nemažėja, o jų grėsmė išlieka. Tai jau yra pakankama priežastis suprasti, kad baudžiamoji atsakomybė už tokius nusikaltimus turi būti neišvengiamai numatyta kuo plačiau ir universaliau įvairiose teisinėse sistemose, taip pat ir mūsų nacionalinėje teisėje.
Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai jau seniai yra aiškiai draudžiami tarptautinėje teisėje, pradedant dar 1907 m. Hagos konvencija (IV) dėl karo sausumoje įstatymų ir papročių bei prie jos pridėtu Reglamentu dėl karo sausumoje įstatymų ir papročių, kur pirmiausia ir susiformavo šių nusikaltimų samprata bei baudžiamosios atsakomybės už juos principai.
Kadangi tarptautinės teisės aktai, skirti baudžiamosios atsakomybės už šiuos nusikaltimus klausimams, nėra tiesiogiai taikomi nacionalinėje teisėje, tai daugelyje šių tarptautinės teisės aktų, kurių dalyvė yra ir Lietuvos Respublika, susitariančiosios valstybės savo nacionalinėje teisinėje sistemoje buvo įpareigotos įgyvendinti juose numatytas nuostatas siekiant užtikrinti dėl nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų kaltų asmenų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn.
Šiuo pagrindu Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse ir buvo įtvirtinta atsakomybė už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, taip ne tik įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus pagal įvairias tarptautines sutartis, įskaitant 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijas, jų 1977 m. papildomus protokolus, taip pat 1998 m. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutą, bet ir sukuriant teisinį instrumentą efektyviam tokius nusikaltimus padariusių asmenų baudžiamajam persekiojimui, jų patraukimui baudžiamojon atsakomybėn ir bausmės už tokių nusikaltimų įvykdymą neišvengiamumui.
Nepaisant to, kad nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai yra vieni iš pačių pavojingiausių nusikaltimų, taip pat skaudžiai palietę ir Lietuvą (pavyzdžiui, dėl Sovietų okupacijos metu vykdyto genocido, 1991 m. sausio 13-osios dienos įvykių), iki šių metų vasario 24 d. gal ir galėjo dar atrodyti, kad tokių nusikaltimų reglamentavimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra nelabai reikšmingas, o įstatymo nuostatos, numatančios atsakomybę už šiuos nusikaltimus yra tarsi „mirusios“, kurių praktikoje netenka kasdien taikyti, o jeigu ir tenka, – tai tik istorinėse (senų įvykių) bylose, kurių procesai dažniausiai stringa dėl kaltinamųjų sveikatos (pavyzdžiui, genocido bylose) ar didelės bylų apimties bei baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų didelio skaičiaus bei sudėtingo proceso surenkant įrodymus (pavyzdžiui, taip vadinamoje Sausio 13-osios byloje).
Visiškai kitaip šių nuostatų reikšmę galime vertinti jau po to, kai šių metų vasario 24 d. Rusijos prezidentas V. Putinas pasirinko agresijos prieš suverenią ir nepriklausomą valstybę kelią bei pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą. Nuo tos dienos visas pasaulis mato, kaip Ukrainos žmonės patiria neišprovokuotą ir nepateisinamą Rusijos ginkluotųjų pajėgų puolimą, kuris jau atnešė nesuskaičiuojamą daugybę civilių gyventojų mirčių naikinant ukrainiečių tautą bei destrukciją griaunant visą Ukrainos valstybę.
Manau, kad nuo tos dienos nebeliko nei vieno abejojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatų, numatančių baudžiamąją atsakomybę už tokius nusikaltimus, reikšmingumu. Jau vien tik Rusijos agresijos ir pradėto karo prieš Ukrainą faktas yra pakankama priežastis mums visiems suprasti, kad nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų draudimas ir baudimas už juos turi būti kiek įmanoma universaliau, plačiau ir unifikuotai įtvirtintas įvairiose teisinėse sistemose, tarp jų ir Lietuvos. Taigi, atsakomybės už tokius nusikaltimus įtvirtinimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse neabejotinai prisideda prie visuotinio, kiek įmanoma vienodesnio, šių nusikaltimų reglamentavimo tarptautiniu mastu, tai užtikrina, kad nusikaltėliams būtų sudėtinga išvengti atsakomybės.
Tai, kaip veikia toks universalios jurisdikcijos principas, jau galime matyti ir šiandienos Ukrainos karo kontekste. Lietuva pirmą kartą pasinaudojant Romos statuto galimybe jau kreipėsi į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą dėl Rusijos karinių veiksmų prieš Ukrainą, traktuojant tai kaip karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui ir šio teismo prokuroras pradėjo tyrimą.
Tuo pačiu Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Rusijai užpuolus Ukrainą. Toks tyrimas atliekamas ir pačioje Ukrainoje. Be to, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos prokuratūros sudarė jungtinę tyrimo grupę minėtiems karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui tirti. Vis daugiau pasigirsta diskusijų apie tikslingumą tarptautinio susitarimo pagrindu steigti tribunolą, skirtą V. Putino režimo nusikaltimams taikai tirti, tokį, kaip Niurnbergo tribunolas, kuris teisė nacistinės Vokietijos atstovus už jų padarytus nusikaltimus.
Tai būtų dar viena teisinė priemonė užtikrinti, kad Rusijos vadovui ir visam jo vadovaujamam režimui išvengti atsakomybės būtų neįmanoma. Nors visi šie teisingumo vykdymo V. Putinui ir Rusijos režimui procesai gali užtrukti, tačiau nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų draudimo ir baudimo už juos, kaip jau minėta, universalumas, platus ir unifikuotas įtvirtinimas įvairiose teisinėse sistemose neleidžia abejoti, kad teisingumas dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui Ukrainoje vėliau ar anksčiau bus įvykdytas. Juolab, kad senaties termino tokiems nusikaltimams nėra.
– Jeigu Lietuvoje kiltų karinis konfliktas, neišvengiamai teismams tektų nagrinėti bylas, kuriose kaltinimai būtų pareikšti pagal atitinkamus BK Specialiosios dalies straipsnius, numatančius atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus. Su kokiais iššūkiais tektų susidurti teismams, nes nesama nei patirties nagrinėjant bylas, susijusias su nusikaltimais žmogiškumui ir karo nusikaltimais, taip pat nėra ir susiformavusios teismų praktikos?
– Nesutikčiau su tuo, kad Lietuvos teismai neturi pakankamai patirties nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų ar kad nėra Lietuvos teismų praktikos tokiose bylose. Teismų praktika formuojama teismams nagrinėjant tokių nusikaltimų bylas ir su kiekviena byla ši praktika gausėja.
Iš tiesų Lietuvos teismams praktikoje yra tekę nagrinėti tiek bylas dėl nusikaltimų žmoniškumui, tiek ir dėl karo nusikaltimų. Tokių bylų buvo. Pavyzdžiui, Lietuvos teismuose buvo išnagrinėta ne viena byla dėl genocido, taip pat vyko teisminiai procesai dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis Medininkų byloje ar dėl tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, dėl tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo Sausio 13-osios byloje.
Teismai šiose bylose siekdami užtikrinti tinkamą Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų vykdymą ir nuoseklų bei numatomą atitinkamų baudžiamosios teisės normų taikymą, jas išaiškino atsižvelgdami ne tik į bylose tirtų nusikaltimų požymių reikšmę, bet ir į baudžiamosios atsakomybės principų turinį pagal tarptautinės teisės aktų nuostatas, prireikus – savo išaiškinimus pagrindė tarptautinių bei kitų teismų praktika, reikšminga analizuojant nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų sudėties požymių turinį ir šių požymių pasireiškimą šiose bylose atsakomybėn traukiamų asmenų padarytose veikose.
Taigi, sakyčiau, kad teismų praktika šios kategorijos bylose yra pakankamai išsami ir aiški. Be to, svarbu pažymėti, kad mano jau minėtas visuotinis, kiek įmanoma vienodesnis, šių nusikaltimų reglamentavimas tarptautiniu mastu tam, kad būtų užtikrinta, jog nusikaltėliams taptų sudėtinga išvengti atsakomybės, savo ruožtu prisideda ir prie vienodesnės teisminės praktikos skirtingose teisinėse sistemose susiformavimo. Tad Lietuvos ir tarptautinių teismų praktika jau išnagrinėtose tokio pobūdžio bylose, jose suformuotais precedentais bus remiamasi ir ateityje nagrinėjant analogiškas ar iš esmės panašias bylas.
Be abejo, teismų praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas neapsieinama ir be tam tikrų iššūkių. Nors daugiau jų turbūt būna dar ikiteisminėje tokių bylų tyrimo stadijoje. Paprastai šie iššūkiai susiję su tyrimų ir atitinkamai bylų didele apimtimi tiek dėl tiriamų ar nagrinėjamų nusikaltimų didelio masto, tiek ir dėl didelio bylose dalyvaujančių asmenų skaičiaus, taip pat įrodymų surinkimo problemomis dėl nusikaltimus darančių asmenų pastangų sunaikinti ar paslėpti visus įkalčius, taip pat ir gyvus tokių įvykių liudytojus. Be to, gali būti praėjęs ilgas laiko tarpas nuo nusikaltimų padarymo iki bylų nagrinėjimo teisme, o tai taip pat sunkina teismų pareigą atkurti praeities įvykius ir nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes.
Nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų bylose teismams tenka remtis ne tik liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais bei kaltinamųjų paaiškinimais, tačiau ir įvairiausiais archyviniais dokumentais, kurių patikimumas dėl susiklosčiusių istorinių ar kitų aplinkybių tokiuose procesuose neretai kelia abejonių.
Tiek teisminius, tiek ir ikiteisminius tokių bylų procesus ir įrodymų surinkimą bei ištyrimą apsunkina ir tai, kad kaltinamieji būna pasislėpę, vengia proceso bei kartu su jų kilmės šalimis ar kitomis valstybėmis, kurios juos slepia ir palaiko, su tyrimus atliekančiais pareigūnais, prokurorais ar bylas nagrinėjančiais teismais nebendradarbiauja. Dėl to procesai tokiais atvejais paprastai vyksta jiems nedalyvaujant, kitaip tariant „už akių“. Pavyzdžiui, Lietuvos teismų nagrinėtoje Sausio 13-osios byloje didžioji dalis kaltinamųjų kaltais pripažinti buvo jiems nedalyvaujant procese, o Rusija šioje byloje nebendradarbiavo nei juos apklausiant, nei vykdant kitus prokuratūros ar teismo teisinės pagalbos prašymus.
Sunku būtų patikėti tuo, kad ir Ukrainoje Rusijos režimo vykdomos agresijos ir kitų karo nusikaltimų bei nusikaltimų žmoniškumui tyrimo metu Rusija kokiu nors būdu bendradarbiautų ir padėtų surinkti įrodymus, kurie padėtų ištirti visus V. Putino ir jo vadovaujamo režimo daromus nusikaltimus bei kuo greičiau įvykdyti teisingumą. Nebent šis režimas būtų nuverstas Ukrainai pasiekus pergalę. Tad esant tokiems iššūkiams ir dėl jų kylančioms situacijoms tokio pobūdžio bylose, ypatingą svarbą įgyja ne tik išlikusių gyvų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai, bet ir daiktiniai įrodymai įvykio vietose, rašytiniai dokumentai, vaizdo ir garso medžiaga, o taip pat ir įvairių sričių ekspertų bei specialistų išvados.
– Gal šioms byloms nagrinėti, valstybėje susiklosčius itin specifinėms aplinkybėms, kilus karui ar karinei intervencijai reikėtų specialių teisėjų, kurie specializuotųsi būtent šiose bylose ?
– Nebūtinai valstybėje turi susiklostyti kažkokia specifinė situacija, nekalbant jau apie karo padėtį, kad būtų galima nustatyti teisėjų specializaciją tokio pobūdžio byloms nagrinėti. Teisėjų specializacija gali būti nustatoma bet kuriuo metu ir bet kurių kategorijų byloms, jei tik teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į teisėjų kvalifikaciją ir atskiros srities žinias, įžvelgia poreikį tokią specializaciją nustatyti (pavyzdžiui, padidėjus tam tikros kategorijos bylų skaičiui teisme). Tai šiuo atveju, jeigu jau atsitiktų taip, kad bylų dėl karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui skaičius išaugtų tiek, kad galima būtų tokį poreikį įžvelgti, manytina, kad specializacija galėtų būti nustatyta ir šios kategorijos byloms. Bet šiuo metu, atsižvelgiant į santykinai nedidelį teismuose išnagrinėtų tokių bylų skaičių, manau, kad tokio poreikio nėra.
Be to, svarbu pažymėti, kad už daugelį nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų baudžiamajame įstatyme numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė (pavyzdžiui už genocidą, tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą, agresiją, draudžiamą karo ataką prieš didelį pavojų aplinkai ir žmonėms keliantį objektą (pavyzdžiui, atominę elektrinę), nes tai yra labai sunkūs nusikaltimai.
Dėl to tokios bylos pagal įstatymą nagrinėjamos kolegialiai (trijų teisėjų kolegijose) apygardos teismuose. Manau, kad toks teisinis reguliavimas pakankamai užtikrina, kad tokio pobūdžio bylas nagrinėtų daugiau patirties ir žinių šioje srityje turintys teisėjai.
– BK 111 str. numato atsakomybę už draudžiamą karo ataką. Ar šiuo atveju gali būti teisiamas asmuo „už akių“, kai jis nėra pasiekiamas Lietuvos teisėsaugos institucijoms?
– Kaip rodo teismų praktika, nagrinėjant bylas dėl bet kurio iš nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų paprastai kaltinamieji yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais atvejais net negali būti išduoti ar perduoti Lietuvos Respublikai (pavyzdžiui, yra Rusijoje ar Baltarusijoje), o valstybės, kuriose jie yra, ar patys kaltinamieji visiškai nebendradarbiauja tokiose bylose nei dėl procesinių dokumentų įteikimo, nei dėl įrodymų pateikimo. Tačiau tai nereiškia, kad tokie asmenys negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir teisiami už nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus jiems faktiškai nedalyvaujant procese.
Svarbu tai, kad pagal įstatymą, kai asmuo, įtariamas dėl nusikaltimo, už kurį numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir kitais įstatyme numatytais pagrindais, arba dėl nusikaltimo, kuriuo padaryta didelės žalos, yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais atvejais negali būti išduotas ar perduotas Lietuvos Respublikai, prokuroro prašymu jis įtariamuoju pripažįstamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi.
Kadangi už visus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus atsakomybė yra numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu, be to, asmenys, kurie padaro tokio pobūdžio nusikaltimus, atsako pagal šį Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, tai tokiam asmeniui (asmenims) tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis pripažinti įtariamuoju, tiek pranešimas apie ikiteisminio tyrimo pabaigą bei kaltinamasis aktas siunčiami Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytoms centrinėms susižinojimo įstaigoms užsienio valstybėje (pavyzdžiui, jeigu toks įtariamasis (kaltinamasis) yra Rusijoje, tai siunčiama būtų Rusijos Federacijos generalinei prokuratūrai).
Šiais atvejais bylą perdavus teismui, ji paprastai nagrinėjama tokiems kaltinamiesiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, jeigu nagrinėjimo metu paaiškėtų, kad nedalyvaujant kaltinamiesiems bylos teisingai išnagrinėti yra neįmanoma.
Nagrinėjant bylą kaltinamiesiems nedalyvaujant jiems privalomai paskiriami gynėjai, jei kaltinamasis nėra iš anksto pasirinkęs gynėjo ar gynėjo nepakviečia jo artimieji giminaičiai ar šeimos nariai, kuriems paprastai taip pat įteikiami jų ginamiesiems surašyti pranešimai apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir jie supažindinami su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Taigi, tolesnėse baudžiamojo proceso stadijose nagrinėjant tokio pobūdžio bylas visus nuteistųjų interesus užtikrina, juos atstovauja ir jų teisių gynyba rūpinasi jiems paskirti gynėjai (pavyzdžiui, teikia prašymus, reiškia nušalinimus, pareiškia nuomonę dėl kaltinimo, užduoda procese apklausiamiems asmenims klausimus, teikia papildomus įrodymus, pasisako baigiamosiose kalbose, turi galimybę pasakyti baigiamąjį žodį, imasi kitų aktyvių gynybos veiksmų, be kita ko, turi teisę pateikti ir apeliacinius skundus).
Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, nuteistasis, kurio byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant, bet kuriuo baudžiamojo proceso metu (net ir sprendimo vykdymo procese) gali pateikti apeliacinį skundą. Tai laikytina papildoma jo teisių (tarp jų ir teisės į gynybą) užtikrinimo garantija. Taigi, tokio pobūdžio bylose, esant jau aptartiems įstatymo pagrindams ir užtikrinus įstatymo reikalavimus dėl tokiems kaltinamiesiems numatytų papildomų garantijų, byloje tiesioginis kaltinamojo nedalyvavimas nėra kliūtis bylą teisme nagrinėti iš esmės ir paskelbti joje nuosprendį. Vien tik kaltinamojo nedalyvavimas procese tokiais atvejais pats savaime nevertinamas kaip galimas jo teisės į gynybą suvaržymas ar pažeidimas.
– Renkant įrodymus apie konkrečius karo veiksmus, kaip rodo pavyzdžiai Ukrainoje, itin dažnai remiamasi karo belaisvių parodymais. Tačiau jie, tikėtina bandydami sumenkinti savo vaidmenį, gali nurodyti tik vykdę aukštesnių vadų nurodymus bei nesupratę, jog elgiasi nusikalstamai. Kaip tokiais atvejais būtų vertinami tokie parodymai teisme, jeigu asmuo ar asmenų grupė būtų teisiami „už akių“, jiems tiesiogiai nedalyvaujant teismo posėdžiuose?
– Nepriklausomai nuo to, ar kaltinamieji dalyvautų nagrinėjant bylą teisme, ar tuo metu nebūtų Lietuvoje ir būtų teisiami, kaip klausiama „už akių“, aplinkybės dėl bandymo pateisinti savo nusikalstamus veiksmus įsakymo vykdymu, būtų vertinamos tapačiai. Nors savaime suprantama, kad Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą, tačiau ši baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė nėra taikoma, jeigu asmuo įvykdė žinomai nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą.
Atkreiptinas dėmesys, kad tiesioginės įtakos šios baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės taikymo apribojimams būtent karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui baudžiamosiose bylose atvejais turi ir tarptautinių teisės aktų nuostatose įtvirtintas principas, kad vyriausybės nurodymų ar vado įsakymų vykdymas neatleidžia šiuos nurodymus ar įsakymus įvykdžiusio asmens nuo baudžiamosios atsakomybės (šis principas buvo įtvirtintas 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute, pridėtame prie 1945 m. rugpjūčio 8 d. Londono susitarimo, kuriame įtvirtinti principai vėliau buvo įvardinti tarptautinės teisės principais).
Taigi, nagrinėjant nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų bylas paprastai tokie kaltinamųjų ar jų gynėjų dėstomi argumentai, kaip antai, kad jie negalėjo nepaklusti jiems duotiems vadų įsakymams, nes jie tokiu atveju patys būtų buvę patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal savo valstybių režimų įstatymus ir (ar) kariuomenės vidaus teisės aktus, ir tai turi būti laikoma, kad tokioje situacijoje egzistuoja kaltinamųjų baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, įvertinami visais atvejais laikantis jau mano paminėto principo.
Dėl to vien tik faktas, jog asmuo veikė, vykdydamas savo šalies Vyriausybės ar vado įsakymą, pats savaime neatleidžia asmens nuo atsakomybės nei pagal nacionalinę, nei pagal tarptautinę teisę, jei jis turėjo bent moralinio pasirinkimo galimybę arba, jeigu jis įvykdė žinomai nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą.
Pažymėtina, kad būtent šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje greta moralinio pasirinkimo buvo įvesta ir „neteisėto įsakymo“ sąvoka, kuri yra atspindėta ir mūsų šalies baudžiamajame įstatyme. Tai, kaip šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra suprantamas įsakymo vykdymas kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iliustruoja ir 1998 m. liepos 17 d. priimtas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutas, kuriame nustatyta, kad tai, jog nusikaltimą asmuo padarė, vykdydamas vyriausybės arba karinio ar civilio vadovo įsakymą, neatleidžia to asmens nuo baudžiamosios atsakomybės, išskyrus atvejus, kai: a) vykdyti tos vyriausybės arba vadovo įsakymus buvo šio asmens pareiga pagal įstatymą; b) šis asmuo nežinojo, kad įsakymas yra neteisėtas; ir c) įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas.
Svarbu pažymėti, kad šiame statute numatyta, jog įsakymai vykdyti genocidą arba nusikaltimus žmoniškumui yra aiškiai neteisėti. Pavyzdžiui, Ukrainos karo atveju tiriant Rusijos įvykdytą agresiją bei kitus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui šioje šalyje bei šio tyrimo metu vertinant, kaip klausime nurodyta, į nelaisvę paimtų ar pasidavusių Rusijos režimo karių paaiškinimus, kad jie nieko nežinojo apie suplanuotą agresiją, nes manė, kad atvyko į mokymus pasienyje, ar panašius kitus paaiškinimus, kad nieko nežinojo ir nesuprato, kad prisideda prie bendrai Rusijos režimo vykdomų nusikaltimų, būtų vertinama laikantis tapačių principų ir taisyklių, tai yra vertinant, ar kaltinamiesiems įvykių metu buvo duotas žinomai (aiškiai) neteisėtas įsakymas, ar šį akivaizdų neteisėtumą jie suvokė.
Tuo tikslu neabejotinai būtų įvertinta, ar šiems kariškiams ar jų vadams, kaip ir visos karinės agresijos planuotojams (iniciatoriams), buvo iš anksto žinoma, kad tose vietovėse, kur planuojami karinės agresijos veiksmai, bus civilių žmonių, ar tam buvo ruošiamasi iš anksto (pvz., gal kariškiai jau prieš įvykius buvo telkiami, instruktuoti, kaip konkrečiai elgtis įvykio vietoje, kaip ir kokius ginklus, šaudmenis naudoti, ar iš anksto kariniams agresijos veiksmams buvo parengta sunkioji ginkluotė – tankai, aviacija ir suformuotos jų įgulos ir t.t.).
Ukrainos karo atveju vertinant jau vien tik tai, kas žinoma iš viešai prieinamos informacijos, tai yra, kad apie karo prieš Ukrainą pradžią paskelbė bei įvykdyti agresiją pradedant ginkluotą puolimą nurodė pats Rusijos vadovas V. Putinas, kurio nurodymus uoliai ėmėsi vykdyti jam pritarianti Rusijos armijos vadovybė, duodama atitinkamus įsakymus kitiems kariškiams, taip pat žinant, kad prieš šią agresiją jau kurį laiką prie Ukrainos buvo telkiamos gausios Rusijos ginkluotosios pajėgos ir vykdė aiškiai puolamojo pobūdžio karines pratybas su įvairiais užpuolimo scenarijais, taip pat suprantant, kad Ukraina niekaip neišprovokavo šios agresijos, o taip pat esant informacijai apie Rusijos karinių pajėgų naudojamą tarptautinės teisės draudžiamą ginkluotę bei matant jau šiuo metu šimtais skaičiuojamas civilių Ukrainos gyventojų aukas, sušaudytas, prieš tai atėmus joms bet kokią galimybę priešintis (aukos surištos) ir kankintas (pavyzdžiui, masiniai sušaudymai ir prievartavimai Bučoje), manau, kad nėra jokios perspektyvos vykdomo tyrimo dėl Rusijos režimo Ukrainoje įvykdytų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui metu pripažinti, kad visi Rusijos politinio režimo vadovo ar šio režimo armijos vadų įsakymai dėl karo prieš Ukrainą buvo teisėti ar, kad šių nusikaltimų vykdytojai, iniciatoriai negalėjo suvokti minėtų įsakymų aiškiai neteisėto pobūdžio.
Priešingai, manau, kad jau šiuo metu vien tik viešoje erdvėje matomi duomenys neabejotinai patvirtina, kad agresorius ir jo armijos kariškiai suvokė, jog vykdant agresiją prieš Ukrainą ir įsakant užimti Ukrainos valstybę ar atskiras jos teritorijos dalis bei objektus teks ginkluota jėga veikti ir prieš civilius neginkluotus asmenis, kurie dėl to net negalėjo pasipriešinti. Jau vien tik šios aplinkybės byloja apie akivaizdžiai neteisėto įsakymo – pavyzdžiui veikti prieš tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis – civilius, vykdymą, kurio neteisėtą pobūdį tiek pats Rusijos režimo vadovas ar jo armijoje vadovaujančias pareigas ėję karininkai ir visi kiti kariškiai, kuriems buvo nurodyta tokius įsakymus vykdyti, neabejotinai suvokė. Pažymėtina, kad jeigu būtų surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių galimus genocido nusikaltimus Ukrainos teritorijoje (Bučoje ir kitur), tai jau savaime reikštų visų su tuo susijusių agresoriaus ir jo vadų įsakymų neteisėtumą.
Tokį išvardintų aplinkybių vertinimą suponuoja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kuomet šis teismas, spręsdamas dėl kariškių veiksmų, nužudžius kelis civilius, vertinimo karo nusikaltimų kontekste, yra pažymėjęs, kad asmenys, užsiimantys profesionalia veikla, atlikdami savo pareigas, turi veikti su dideliu atsargumu, ir iš jų gali būti tikimasi ypatingo atidumo, įvertinant galimą jų veiklos riziką, ir yra padaręs išvadą, kad atliktų veiksmų neteisėtas pobūdis (civilių nužudymas), net ir esant labai paviršutiniškam pareiškėjo požiūriui (kaip ir šiuo atveju klausime nurodytų karo belaisvių), turėjo leisti nustatyti, kad tokie veiksmai gali būti vertinami kaip prieštaraujantys karo įstatymams ir papročiams ir yra rizika, kad jie bus laikomi karo nusikaltimais (Didžiosios Kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Kononov prieš Latviją).
Be to, šio teismo jurisprudencijoje suformuluota ir dar viena nuostata, pagal kurią net ir eilinis kareivis, dėl politinio režimo esantis sudėtingoje situacijoje, negali aklai paklusti įsakymams, akivaizdžiai pažeidžiantiems fundamentaliąsias žmogaus teises (2001 m. kovo 22 d. Didžiosios Kolegijos sprendimas byloje K.-H. W. prieš Vokietiją).
Taigi, įsakymo vykdymas tam tikrais atvejais yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, tačiau baudžiamąją atsakomybę pašalinti gali tik teisėto įsakymo vykdymas. Tais atvejais, kai nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose surinkti duomenys ir nustatytos faktinės įvykių aplinkybės neleidžia abejoti, kad kaltinamiesiems įvykių metu buvo duotas žinomai (aiškiai) neteisėtas įsakymas, kurio akivaizdų neteisėtumą jie suvokė, toks įsakymo vykdymas (įvykdymas) nėra pripažįstamas kaltinamųjų atsakomybę šalinančia aplinkybe ir bet kokie teiginiai, kad jie turi būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nes veikė tik vykdydami aukštesnių karininkų įsakymus, visada turėtų būti atmetami kaip nepagrįsti.
– Kurie iš BK Specialiosios dalies straipsnių, numatančių atsakomybę už karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmoniškumui, jums kaip teisininkui, atrodo patys sudėtingiausi įrodomumo prasme?
– Analizuojant Lietuvos baudžiamajame įstatyme numatytų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų sudėties požymių turinį ir šių požymių pasireiškimą atitinkamose situacijose, negalėčiau taip akivaizdžiai išskirti, kad vienas kuris nors tokio pobūdžio nusikaltimas yra paprasčiau įrodomas, o kito įrodinėjimas yra žymiai sudėtingesnis. Turime suprasti, kad didžioji dalis nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų –tai sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai ir apskritai jie yra bene žiauriausi iš visų tarptautinių nusikaltimų. Jau vien tik dėl to jų visų be išimties įrodinėjimas, įrodymų vertinimas ir kvalifikavimas, nors ir skirtingais aspektais, yra iš tiesų pakankamai sudėtingas ir priklauso nuo to, kokios faktinės aplinkybės ištyrus įrodymus bus nustatytos ir nekels abejonių.
Tarkime vertinant neteisėtus veiksmus prieš civilius, kurie buvo padaryti agresijos, karo, okupacijos, aneksijos metu ar tiesiog tarptautinio ginkluoto konflikto metu (pavyzdžiui, žudymai, sunkus sveikatos sutrikdymas, bauginimo ir teroro priemonių naudojimas, neteisėtas laisvės suvaržymas ar atėmimas, kankinimai, žaginimas ar seksualinis prievartavimas žmonių, jų įtraukimas į seksualinę vergovę, pagrobimas, civilių gyventojų trėmimas iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios šalies teritoriją ir kt.), tai priklausomai nuo konkrečių objektyvių veiksmų, kurie būtų įrodyti, jie galėtų būti kvalifikuojami tiek kaip tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas, tiek ir kaip tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas, o taip pat ir kaip tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis ar civilių asmenų trėmimas ar perkėlimas.
Nustačius, kad neteisėti veiksmai prieš civilius buvo atlikti sukėlus agresiją prieš kitą valstybę ar vykdant tarptautinės humanitarinės teisės draudžiamą karo ataką, o įsakymas vykdyti draudžiamą karo ataką ar tokios atakos vykdymas, atsižvelgus į šios atakos dalyką, šiuo konkrečiu atveju galėtų būti kvalifikuojama ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę ir už agresiją ar draudžiamą karo ataką. Na, o nustačius, kad minėtų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo naudojamos dar ir tarptautinės teisės uždraustos karo priemonės (pavyzdžiui, cheminiai ginklai, kasetiniai šaudmenys), tai tokie veiksmai jau užtraukia atsakomybę ir už uždraustų karo priemonių panaudojimą.
Tam tikra prasme specifiškai sudėtingesnis galbūt yra genocido įrodinėjimas jau vien tik dėl to, kad šio nusikaltimo atveju be žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, žudymų, jų kankinimo, žalojimo, deportacijų, ar kitokių veiksmų atlikimo, kurie sąlygojo (lėmė) visų tokių žmonių ar jų dalies žūtį, dar papildomai turi būti įrodyta, kad tokiais veiksmais buvo siekiama tiesiog fiziškai sunaikinti visus ar dalį aukščiau nurodytoms grupėms priklausančių žmonių (pavyzdžiui, būtų nustatyta, kad planuojant ir vykdant agresiją ar draudžiamą karo ataką, o taip pat ir kitus tokio pobūdžio nusikaltimus būtų iškeltas toks tikslas, kurio ir būtų siekiama darant karo nusikaltimus ir kitus nusikaltimus žmoniškumui). Tai reiškia, kad be visų objektyviųjų aplinkybių, turi būti įrodyta ir subjektyvioji šio nusikaltimo pusė, o tai yra pakankamai sudėtinga dėl to, kad, kaip jau minėjau, yra apsunkintas įrodymų tokiose bylose rinkimas.
Taip pat ir įrodinėjimo procesas nelengvas, nes baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybės tokiais atvejais paprastai ginčijamos nurodant įvairias aplinkybes, kurios, kaltinamųjų manymu, turėtų pagrįsti tuometinėmis sąlygomis jų priimto ar jiems duoto įsakymo dėl agresijos, ginkluoto puolimo ar kt. vykdymo teisėtumą. Šios aplinkybės dažnai siejamos su kaltininko galimybėmis suvokti tuo metu susiklosčiusią politinę situaciją ir galimybėmis atsisakyti vykdyti įsakymą.
Dėl nurodytų priežasčių net ir tokiais atvejais, kai baudžiamosiose bylose neneigiamas dalyvavimas įvykiuose (objektyvioji pusė), paprastai baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybės ginčijamos nurodant įvairias aplinkybes, kurios neva tai pagrindžia toje situacijoje priimto įsakymo teisėtumą ar jo vykdymo teisėtumo suvokimą. Tokiais atvejais šios aplinkybės dažnai siejamos ir su kaltininko galimybėmis suvokti tuo metu susiklosčiusią visą politinę situaciją ir galimybėmis joje atsisakyti vykdyti įsakymą. Taigi, tokiose bylose reikalingi įrodymai ne tik apie pačią situaciją ir atliktus veiksmus bei jų objektyviai matomą rezultatą, bet ir kuo išsamesnė informacija, kurios pagrindu galėtų būti įvertintas ir visos situacijos politinis kontekstas.