Bandėme kalbėtis su pačia auklėtine, klausti, kodėl ji taip dažnai lankosi to vyro namuose, aiškinti pasekmes, sustabdyti tokį jos elgesį. Kilo konfliktas, mergaitė tapo uždara, bėga iš globos namų. Nebežinome, kaip elgtis toliau, kokiu būdu bendrauti su vaiku, sužinoti tiesą?
Į DELFI skaitytojos klausimą atsako Šiaulių apygardos teismo psichologė Vaida Šarauskienė.
Esant tokioms aplinkybėms susipina įvairūs, kartais net dviprasmiški jausmai, Jūsų lūkesčiai auklėtinės atžvilgiu. Kyla pyktis, nes negalite kontroliuoti situacijos, susilaukiate gynybiškos vaiko reakcijos, neturite žinių, kaip reikėtų elgtis toliau, kur kreiptis, negalite sustabdyti tokio auklėtinės elgesio. Tai natūralu, kadangi situacija nėra kasdienė.
Šaunu, kad žengėte pirmąjį žingsnį – pastebėjote, kad „kažkas ne taip“. Suprantama, jog vyresnio amžiaus vyriškio išskirtinis dėmesys, perkami daiktai, finansinė „parama“, nuolatinis poreikis palaikyti ryšį su vienuolikmete, kelia rimtų įtarimų, įvairių minčių – tampa iššūkiu tiek Jums, tiek visai globos namų bendruomenei.
Iš savo darbinės patirties pastebiu, kad vaikai, gyvenantys globos namuose – pažeidžiama, jautri grupė. Tai vaikai, reikalaujantys išskirtinio dėmesio, dažnai nepaklūstantys galiojančioms visuomenėje priimtoms taisyklėms, įstatymams, tai vaikai, nepasitikintys savimi ir kitais, esančiais šalia, vaikai, su kuriais mums, suaugusiems – be galo sunku ir pikta (dažniausiai iš nežinojimo).
Neveltui minėjau, kad bendravimas su šiais vaikais kiekvienam iš mūsų – iššūkis. Augdami „valdiškoje“ aplinkoje, „kovodami“ už savo vietą po saule, šie vaikai nepatenkina vieno svarbiausio – saugumo poreikio. Pabandykite įsivaizduoti, jei prabudę vieną rytą pamatytumėte, jog dideliame pasaulyje likote vienas, be artimiausių žmonių, jų šilumos, paramos, supratimo, namų aplinkos. Kaip pasikeistų Jūsų požiūris į save ir į kitus? Ar pasikeistų Jūsų elgesys?
Šiems vaikams dar sunkiau. Jie kovoja, dažnai „nesocialiais“ būdais, nepasitiki pasauliu, yra pilni baimių, nuvertina save. Dalyvaudama tokių vaikų teisminėse apklausose pastebiu, kad viena sunkiausių užduočių vaikui tampa gebėjimas atsiverti, pasitikėjimas tuo, kas klauso.
Labai dažnai išgirstu atsakymus: „Nežinau, „Neatsimenu“, „Nenoriu pasakoti“. Natūralu, kad vaikui ar paaugliui kalbėti apie intymius dalykus – sunku, tai sudėtinga ir suaugusiems. Todėl ir šiuo atveju bendraujant su mergaite būtina atrasti žmogų, kuriuo ji pasitikėtų, jaustųsi saugi. Kalbantis su tokiu vaiku pagrindinė užduotis – stengtis išklausyti, suprasti, nekritikuoti ir nevertinti elgesio, nenuvertinti pačios mergaitės asmenybės.
Bendraujant su vaikais, patyrusiais seksualinę prievartą, iš šalies girdžiu klausimus, dažnai su ironijos gaidele, skirtus išsiaiškinti tokio bendravimo su vyresniais asmenimis priežastis („Kodėl lankosi, jei skriaudžia?“; „Nepatiktų neitų ten“; „Niekas neverčia“, „Turbūt pačiai buvo įdomu“ ir pan.).
Būtina akcentuoti, kad dažnai seksualiai išnaudojami vaikai negali įvardyti „tikrųjų“ savo elgesio priežasčių. Taip yra dėl daugelio dalykų. Visų pirma, pasitaiko atvejų, kada auka jaučiasi prisirišusi prie smurtautojo ir bijo jį „išduoti“, atskleisti jųdviejų paslaptį.
Dažnai už susitikimus yra dovanojamos brangios dovanos, atsilyginama pinigais. Vaikai, bandydami įgyvendinti savo materialias svajones, gauti pinigų – tai kenčia.
Taip pat praktikoje pastebiu, kad dažnai tokie vaikai įbauginami, bijo, kad niekas iš jų artimos aplinkos (pvz., mokykloje, namuose) nesužinotų, kas su jais vyksta. Dažnai smurtautojai vaikus įbaugina grasinimais paplatinti tam tikro pobūdžio informaciją (pvz., turėdami vaizdo įrašus, nuotraukas, žinutes ir pan.).
Suprantama, kad tokiais atvejais, išgyvendamas įvairias baimes, vaikas ir toliau matysis su prievartą naudojančiu žmogumi, priešinsis suaugusiems. Savo laiške nurodote, kad Jūsų auklėtinė, nepaisydama pokalbio ir draudimų, toliau lankosi, susitinka su vyresniu vyru. Dėl šių priežasčių būtina tinkamais būdais išsiaiškinti tokio elgesio motyvus.
Pasitvirtinus informacijai dėl galimai naudojamos seksualinės prievartos, būtina informuoti teisėsaugos, vaiko teisių apsaugos institucijas. Tačiau derėtų neužmiršti pačios mergaitės, kuo didesnį dėmesį skirti jos emocinei būsenai, saugumo užtikrinimui.
Dažnai pastebiu, kad prasidėjus tyrimui – vaikai keliauja iš vienos apklausos į kitą, yra prašomi daug kartų prisiminti ir atgaminti prievartos detales, pakartotinai išgyvena neigiamas emocijas. Dėl šių priežasčių būtina vaiką jo suprantama kalba supažindinti su laukiančiomis teisinėmis procedūromis, jų tikslu, paaiškinti dalyvaujančių asmenų funkcijas, vaidmenį.
Suprantamas Jūsų nerimas dėl auklėtinės elgesio, noras kuo greičiau išsiaiškinti susidariusią situaciją, bandyti ją išspręsti, padėti mergaitei. Tačiau skubėkite lėtai.
Ne vienerius metus Lietuvos teisininkų komentarus įvairiomis temomis publikuojantis pagrindinis naujienų portalas DELFI savo skaitytojams siūlo užduoti klausimus Jums aktualiais ir svarbiais klausimais – tikimės, kad profesionalių teisės ekspertų požiūris padės ne tik pasirinkti tinkamą problemos sprendimo variantą, bet ir suteiks žinių, kaip ateityje išvengti nemalonių rūpesčių.
Savo klausimus „Klausk teisininko“ prašome siųsti elektroniniu paštu: teise@delfi.lt. Į aktualiausius klausimus bus atsakyta, o atsakymai bus išspausdinti DELFI.