Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo, kurio vėliausi pakeitimai padaryti 2020 m. gruodžio 21 d., numatyti ribojimai, susiję su valstybės sienos kirtimu, keliavimu bei judėjimu šalies viduje, tarp savivaldybių, naudojantis viešuoju transportu, renkantis darbo vietą, vykdant veiklą ir panašiai. Vienas iš ribojimų yra susijęs su galimybe susiburti į vieną vietą (privačią erdvę) daugiau nei vienam šeimos ūkiui. Šis ribojimas sutinkant gražiausias metų šventes leidžia kelti klausimą – kokiais atvejais pareigūnai, turintys pareigą užtikrinti karantino sąlygų laikymąsi, gali pasibelsti į namų duris ir patikrinti, kiek šeimos ūkių susirinko prie kalėdinės eglutės.
Kaip jau minėta, karantinas yra ypatinga situacija, lemianti teisę taikyti ypatingą teisinį režimą ir teisėtai kištis į įvairias asmens teisių sritis bei jas riboti, tačiau tai darant, turi būti laikomasi reikalingumo, proporcingumo ir adekvatumo principų. Vyriausybės nutarime dėl karantino sąlygų nurodyta, kad yra draudžiami daugiau nei vienos šeimos ir (ar) vieno namų ūkio artimi kontaktai, išskyrus neatidėliotinus atvejus, kai reikia suteikti pagalbą, prižiūrėti sergančius ar negalinčius savimi pasirūpinti asmenis; rengti asmenines šventes viešose ir privačiose erdvėse, jei jose dalyvauja daugiau nei viena šeima ir vienas namų ūkis. Tai yra imperatyviai apibrėžti draudimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma administracinė atsakomybė pagal Administracinių nusižengimų kodeksą.
Vienas šeimos ūkis turėtų būti suprantamas kaip šeimos nariai ir kiti asmenys, faktiškai gyvenantys viename būste. Šeimos nariais laikomi ir išsituokę tėvai vaikų atžvilgiu ir nepaisant to, kad asmuo ir jo vaikai gyvena skyrium, jie yra laikomi šeima, o vaikai, net ir išsituokus tėvams – laikomi kiekvieno iš išsituokusių tėvų šeimos nariais, todėl gali būriuotis vienuose namuose.
Nurodyti draudimai būriuotis daugiau nei vienam šeimos ūkiui lemia ir tai kad bet kuriuo metu, per šventes ir ne tik per jas, galime sulaukti policijos pareigūno vizito, kuris gali paprašyti leisti patikrinti, ar nėra susirinkę daugiau šeimos ūkių, nei leidžiama pagal karantino sąlygas. Toks patikrinimas yra susijęs su asmens privataus gyvenimo, teisės į būsto neliečiamumą ribojimais, todėl sukelia diskusijas ir priešinimąsi, motyvuojant nepagrįstu teisių varžymu.
Atsakant į diskusijas, reikėtų patikinti, kad policijos pareigūnai ar kiti pareigūnai, turintys pareigą užtikrinti karantino sąlygų laikymąsi, turi teisę patekti į privatų būstą ir įsitikinti, ar nėra daromas teisės pažeidimas. Šiuo atveju galimybė riboti asmens teisę į būstą yra pateisinama viešuoju interesu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje numatyti atvejai, kada kišimasis į privatų gyvenimą yra galimas, t. y. kai toks įsikišimas į asmens privatumą nustatytas įstatyme ir būtinas demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Tai reiškia, kad asmenų teisė į privatų gyvenimą, apimančią ir teisę į būsto neliečiamumą, yra svarbi, pripažįstama, tačiau tuo pačiu ir ribota. Teisę į būsto neliečiamumą gali nukonkuruoti viešasis interesas, kai neišvengiamai būtina patekti į žmogaus būstą ir užkardyti daromą galimą nusikaltimą ar administracinės teisės pažeidimą.
Taigi šiuo atveju karantino sąlygos, konkretus draudimas burtis į vieną vietą daugiau nei vienam šeimos ūkiui ir už tai numatyta administracinė atsakomybė pateisina pareigūnų teisę patekti į nuosavą būstą.
Kita vertus, derėtų priminti, kad policijos pareigūnų naudojamos prievartos priemonės turi būti adekvačios ir proporcingos. Nors Policijos įstatymas numato, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę, be kita ko, be patalpos savininko ar gyventojo sutikimo, be teismo sprendimo bet kuriuo paros metu įeiti į fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, o atsisakius paklusti, pareigūnas turi teisę prievarta atidaryti patalpas ir transporto priemones, tai nereiškia, kad šias priemones policijos ar kitos tarnybos pareigūnai gali naudoti visais atvejais.
Šiuo atveju svarbus pareigūnų naudotos prievartos pagrįstumas, adekvatumas ir teisėtumas ar, vaizdžiai tariant, kad nebūtų šaudoma iš patrankų į žvirblius. Tai reiškia, kad pareigūnai turi teisę užeiti į būstą, turi teisę paprašyti leisti apžiūrėti būstą, tačiau teisė jėga patekti į būstą, kai jo šeimininkai nesutinka geranoriškai įsileisti pareigūnų, gali būti naudojama tik išimtiniais atvejais, kai galimai daromas teisės pažeidimas yra tiek pavojingas, kad būtų pateisinamas jėgos naudojimas. Priešingu atveju, pareigūnams neadekvačiai panaudojus jėgą ir patekus prievarta į būstą, valstybei gali tekti pareiga atlyginti tokiais veiksmais padarytą turtinę žalą. Todėl proporcingumas iš pareigūnų pusės ir bendruomeniškumas bei bendradarbiavimas iš piliečių pusės užtikrintų, kad šventės, per kurias galioja įvairūs draudimai, neapkarstų dėl nemalonaus ir labiau nei būtina teises ribojančio policijos pareigūnų vizito.
Derėtų priminti, kad policijos pareigūnai ar kiti pareigūnai, atvykę patikrinti, ar susirinkusių daugiau nei vieno šeimos ūkio narių viename būste, turi dėvėti specialią uniformą, prisistatyti ir parodyti savo pažymėjimą. Priešingu atveju, gyventojai turėtų išlikti budrūs ir neįsileisti į namus neuniformuotų asmenų, prisistatančių policijos pareigūnais, kurių tikslas patekti į būstą gali būti piktavališkas.