Apie teismams nebūdingas funkcijas ir teisingumo vykdymą kalbamės su Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėju, socialinių mokslų daktaru Žilvinu Terebeiza.
– Į teismus žmonės užsuka ne tik iškilus ginčui, įvykus nusikaltimui ar kviečiami liudyti. Čia ateinama ir tada, kai pavyzdžiui, reikia leidimo norint parduoti butą ar nutraukti santuoką bendru sutarimu. Tačiau pagrindinis teismo darbas – vykdyti teisingumą. Priminkite, ką reiškia sąvoka „teisingumo vykdymas“?
– Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nepateikia nei norminiai teisės aktai, nei teismų praktika, o mokslinėje doktrinoje teisingumo vykdymas aiškinamas labai įvairiai, priklausomai nuo konteksto. Nepaisant nuomonių įvairovės, galima būtų išskirti tai, kad teisingumo vykdymas – Konstitucijoje įvardintos institucijos – teismo, vykdoma veikla, pagal griežtai įstatymuose nustatytą tvarką, priimant visuotinai privalomus ir galutinius sprendimus, sprendžiant įvairius ginčus dėl teisės (turtinius, darbo, šeimos ir kt.). Būtent įvairių teisinių konfliktų (ginčų) sprendimas yra pagrindinė teismo, kaip išimtinai teisingumą vykdančios institucijos, paskirtis.
Todėl sprendžiant teismui priskirtų funkcijų apimties klausimą, pirmiausia vertėtų atsižvelgti teismo teisinės prigimties procesinius klausimus, nes būtent tai, o ne teisingumą vykdančios institucijos teisinis statusas, apsprendžia teisingumo vykdymo turinį, į kuriuos įstatymo leidėjas galėtų atsižvelgti, priskirdamas teismui tam tikras funkcijas. Jūsų nurodyti pavyzdžiai, kuomet asmuo priverstas kreiptis į teismą, nors ginčo dėl teisės nėra (dėl teismo leidimų parduoti, įkeisti turtą, išdavimo, santuokos nutraukimo bendru sutarimu), galėtų būti diskusijų objektu, sprendžiant klausimą dėl tokio pobūdžio klausimų perdavimo kitoms institucijoms.
– Taigi tuo atveju, jeigu ginčo dėl teisės nėra, tokio pobūdžio klausimai galėtų būti perduoti kitai institucijai, tačiau, ar galėtų būti priskirtas tam tikrų klausimų sprendimas kitai institucijai kai yra kilęs ginčas dėl teisės?
– Tiek konstitucinės justicijos bylose, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Teisingumo Teismo praktikoje, sąvoka „teismas“ suvokiama ne vien tik kaip šalies Konstitucijoje apibrėžtos teismų sistemos dalis, tačiau kaip įvairios institucijos, turinčios visišką kompetenciją įstatymų numatytais atvejais spręsti teisės ir fakto klausimus, ir kurių atliekamos funkcijos turi tam tikrų tik teismui būdingų teisingumo vykdymo požymių – vykdytinos funkcijos apibrėžtos įstatyme, nuolat veikiančios, priimamų sprendimų privalomumas, procesas pagrįstas rungimosi principu, teisės normų taikymu.
Kaip pavyzdį galima būtų pateikti Lietuvoje veikiančias ikiteismines ginčus nagrinėjančias institucijas – Darbo ginčus nagrinėjanti komisija, Mokestinių ginčų komisija, Administracinių ginčų komisijos ir kt. Taigi, vien teisingumą vykdančios institucijos teisinis statusas – teismas – savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės deleguoti kitoms valstybės institucijoms teisę nagrinėti fakto ir teisės klausimus bei priimti sprendimus. Todėl tam tikrų teisinių ginčų nagrinėjimo perdavimas ne teisminėms institucijoms yra galimas ir priklauso nuo įstatymų leidėjo apsisprendimo.
Svarbu tai, kad teisiniu reguliavimu nebūtų paneigta asmens teisė, esant ginčui, kreiptis į teismą teisminės gynybos. Būtent įvairių teisinių konfliktų (ginčų) sprendimas yra pagrindinė teismo, kaip išimtinai teisingumą vykdančios institucijos, paskirtis.
Kalbant apie teismo funkcijų siaurinimą civiliniame procese, galima būti paminėti suprastintą teismo įsakymų išdavimo procesą, kuomet teismas, iš esmės nevertindamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrįstumo, išduodą teismo įsakymą. Tokio pobūdžio teismo priskirtų funkcijų atlikimas turi tam tikrą administracinį pobūdį, todėl svarstytina, ar būtinas teismo dalyvavimas sprendžiant tokio pobūdžio klausimus. Kai kuriose šalyse tokio pobūdžio procesas yra patikėtas ne teisėjams, o teismo tarnautojams (Vokietija ir Austrija), o kai kuriose valstybėse – vykdomosios valdžios institucijoms (Švedija). Paprastai toks teisinis reguliavimas paaiškinamas tuo, kad teismo įsakymo procesas neapima ginčo sprendimo ir yra skirtas vien išsiaiškinti, ar ginčas tarp šalių egzistuoja.
– Kai kurias teismų funkcijas perdavus vykdyti kitoms institucijoms visuomenė pajustų naudą? Ar galima tikėtis tam tikrų padarinių?
– Teismui nebūdingų funkcijų atsisakymas bei tam tikrų teisinių ginčų, atsižvelgiant į jų pobūdį, perdavimas kitoms institucijos, sudarytų prielaidas teismui maksimaliai susikoncentruoti ties ginčų, kuriuos šalys siekia išspręsti teismo pagalba, nagrinėjimu, o ne administracinio pobūdžio funkcijų atlikimu. Be to, protingo balanso tarp teisingumo vykdymo ir formalaus tam tikrų teisės klausimų sprendimo radimas bei teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, veiklos ribų identifikavimas, galėtų prisidėti prie teisminio proceso operatyvumo.
Ar žinote, kad...
* 2014 m. Lietuvos apylinkių, apygardų ir administraciniai teismai iš viso gavo 323 197 bylas.
* per praeitus metus išnagrinėtos 309 996 bylos.
* vidutiniškai per dieną vienas teismas išnagrinėja 1400 bylų.
*lyginant su 2012 m., per dvejus metus bylų skaičius išaugo 10 proc., išnagrinėtų – 8 proc.
Daugiau apie Lietuvos teismus skaitykite www.teismai.lt