Nors turiu prisipažinti, jei ne 6 metai teisės mokslų, taip pat keli metai teisinės praktikos, galbūt ir aš stovėčiau už gandais pagrįstų kategoriškų nuomonių lavinos, jog visi tie, kurie priima mums nenaudingus, nepalankius sprendimus, yra neišmanėliai, nesąžiningi.
Vasario 17 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) nutarė atmesti Šiauliuose vadinamųjų kanibalių nužudytos nepilnametės tėvų kasacinį skundą, kuriuo buvo prašoma Viktorijai Lietuvininkaitei ir Viktorijai Vaitiekaitytei vietoj 20 metų nelaisvės paskirti maksimalią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos. V. Lietuvininkaitė ir V. Vaitiekaitytė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų buvo nuteistos pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 2 d. 6 p. už žmogaus nužudymą itin žiauriai ir pagal 311 straipsnio 1 d. už mirusiosios palaikų išniekinimą.
Norint bent kažkiek suprasti, kaip skiriamos bausmės, pirmiausia tikslinga aptarti jų skyrimo taisykles.
BK 54 str., kuris vadinasi „Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai“, nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Minėto straipsnio 2 dalis skelbia, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:
1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;
2) kaltės formą ir rūšį;
3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;
4) nusikalstamos veikos stadiją;
5) kaltininko asmenybę;
6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;
7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Minėto straipsnio 2 d. nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Paminėtina ir tai, kad, pagal Baudžiamojo proceso kodekso 305 str. 1 d. 4 p., teismas privalo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus.
Pažymėtina, jog BK, be nustatytų bausmės skyrimo taisyklių, nustatyti ir bausmių tikslai, kurių visuma sudaro vieningą bausmių paskirtį:
1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;
2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;
3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;
4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;
5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Kaip matyti, baudžiamasis įstatymas nesuabsoliutina vieno bausmės tikslo, juo labiau nubaudimo.
Taigi, atsižvelgdami į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, paanalizuokime, kokie buvo V. Lietuvininkaitės ir V. Vaitiekaitytės baudžiamojoje byloje bausmių skyrimo motyvai:
1) kaltinamosios padarė labai sunkų ir nesunkų nusikaltimus, be to, padarytas nužudymas yra kvalifikuotas (itin žiauriai), o tai dar labiau išreiškia veikos pavojingumą, nužudymo nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė, šis nusikaltimas buvo iš anksto suplanuotas, kaltinamųjų padarytų nusikaltimų pavojingumas, atsižvelgus į nusikaltimų padarymo būdą ir kaltinamųjų veiksmų išraišką, palyginus su rūšiniu tokių nusikaltimų pavojingumu, lemia didesnį padarytų nusikaltimų pavojingumą, jų elgesys įvykio metu buvo išskirtinai brutalus, nukentėjusiai nužudyti ir vėliau išniekinti jos palaikus buvo panaudoti įvairūs įrankiai ir priemonės;
2) kaltinamosios veikė tiesiogine tyčia;
3) nusikalstamų veiksmų dingstis buvo tik iš kitų asmenų girdėtos apkalbos apie tai, kad nužudytoji neva kaltinamąsias vadina narkomanėmis, savižudėmis ir „pijokėmis“, taigi pyktis dėl pagrįstų ar tariamų apkalbų, noras atkeršyti;
4) nusikaltimai baigti, nenutrūkę parengtinėje stadijoje;
5) teismai, be abejo, negalėjo ignoruoti faktų, jog kaltininkės anksčiau nebuvo teistos, nebaustos administracine tvarka, turi 11 klasių išsilavinimą, nedirba, pagal mokyklos pateiktą informaciją, apibūdinamos patenkinamai, į policijos įskaitas neįrašytos, pareiškimų dėl jų elgesio negauta, taigi iš baudžiamosios teisės pozicijų jos vadintinos „pirmą kartą teisiamomis arba pirmą kartą padariusiomis nusikalstamą veiką“.
Verta pažymėti, kad jeigu toks asmuo pirmą kartą padaro nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, įstatymas nustato, jog paprastai turėtų būti skiriama kita, nei laisvės atėmimas, bausmė (BK 55 str.). Kita vertus, teismai įvertino ir nuteistųjų požiūrį į jų padarytas nusikalstamas veikas: jos pripažino ne visas joms inkriminuotų nusikaltimų esmines aplinkybes, savo veiksmų padarinių sunkumo, žiaurumo bei cinizmo kritiškai nevertino, gailesčio dėl padarytų nusikaltimų taip pat neparodė.
Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimai dėl savo brutalumo sukėlė labai didelį rezonansą visuomenėje ir labai neigiamai apibūdina kaltininkių asmenybes, tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, jog pačios brutaliausios nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nukentėjusiosios kūno supjaustymas dalimis ir kūno dalių slėpimas, yra sietinos ne su nužudymo nusikaltimu, o mirusiojo palaikų išniekinimu, už kurį kaltininkėms buvo paskirta baudžiamojo įstatymo nustatyta maksimali bausmė – dvejų metų laisvės atėmimai;
6) nusikaltusios veikė bendrininkų grupe, abi buvo nusikaltimų vykdytojos;
7) nustatyta viena nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
Pabrėžtina, kad šiuolaikinėje visuomenėje paskirta bausmė nėra ir negali būti suprantama kaip tiesioginis keršto aktas, priešingu atveju vis dar galiotų archajiškas taliono principas („akis už akį, dantis už dantį, gyvybė už gyvybę“).
Kad ir kaip teismų sprendimai atrodytų neteisingi buitine prasme, manytina, jog šioje byloje teismai iš baudžiamosios teisės pozicijų įvertino visas įstatyme nustatytas aplinkybes, pasirinko įtikinamus motyvus, todėl kaltinamosioms ir paskyrė maksimalias įstatymo sankcijoje už padarytas nusikalstamas veikas numatytas terminuotas laisvės atėmimo bausmes. O kadangi paskirtų bausmių bendrinimas dėl padarytų nusikaltimų priskyrimo labai skirtingoms nusikaltimų kategorijoms (labai sunkus ir nesunkus) galimas tik bausmių apėmimo būdu, buvo paskirta po 20 metų nelaisvės, o ne po 22.
Net nediskutuotina, kad kaltininkės iš tikrųjų nusipelno būti vadinamos žudikėmis, tačiau, kokia būtų visuomenės reakcija, jei kaltininkės nusikaltimų darymo metu būtų nesulaukusios pilnametystės, galima tik įsivaizduoti, – BK 90 str. 5 d. nustato, jog nepilnamečiams maksimali terminuoto laisvės atėmimo bausmė negali viršyti daugiau kaip 10 metų, o įkalinimo iki gyvos galvos bausmė apskritai negalima.
Galima pateikti kitų bausmių skyrimo pavyzdžių maždaug panašiose teisiniu kvalifikavimu bylose.
Štai Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu R. G. buvo nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. už žmogaus nužudymą itin žiauriai 17 metų nelaisvės. Buvo nustatyta, jog nuteistasis tyčia nukentėjusiajam sudavė 69 smūgius į įvairias kūno vietas, žudikas teistas jau 10 kartų, pripažintas pavojingu recidyvistu.
LAT 2014 m. spalio 7 d. byloje paliko galioti teismų sprendimą, kuriuo G. D. už tai, kad peiliu smogė bandančiam gintis nukentėjusiajam ne mažiau kaip trylika smūgių į kaklo bei krūtinės sritis, vieną smūgį į galvą ir ne mažiau kaip šešis smūgius bukais kietais daiktais į įvairias kūno vietas, nuteistas 16 metų laisvės atėmimo bausme.
Trečioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi atmetė D. Š. skundą dėl bausmės sumažinimo. Šioje byloje D. Š. nužudytajam kapokle smogė ne mažiau kaip 8 kartus į galvą, taip sulaužė kaukolės skliauto kaulus ir skliauto protezą, už tai jis gavo 15 metų nelaisvės.
Visuomenės informavimo priemonėse buvo kelti klausimai, o kodėl V. Lietuvininkaitei ir V. Vaitiekaitytei buvo paskirti ne laisvės atėmimai iki gyvos galvos kaip Almos Bružaitės (buvusios Jonaitienės) byloje, kurioje kaltininkė pasmaugė du savo vaikus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad A. Bružaitės byloje buvo atimtos dvi gyvybės, nužudytieji buvo mažamečiai, žudikės vaikai, o tai jau trys nužudymą kvalifikuojantys požymiai, kurie ypač padidina nužudymo pavojingumą, nusikaltimui buvo kruopščiai ruošiamasi, nusikaltimą tiriantys pareigūnai buvo klaidinami ir pan. Todėl lyginti šių atvejų nelabai galima.
Savo studentams baudžiamosios teisės seminarų metu, kai V. Lietuvininkaitės ir V. Vaitiekaitytės byla buvo ikiteisminio tyrimo stadijoje, sakiau, jog teisėjai nepaskirs laisvės atėmimo iki gyvos galvos, jei principingai laikysis visų bausmės skyrimo taisyklių, įskaitant ir vienodos teismų praktikos principo. Tiesa, buvo labai įdomu išgirsti studentų, kurie karštligiškai bandė dėlioti savo pirmuosius teisinius motyvus už izoliavimą nuo visuomenės visam laikui ar net mirties bausmės grąžinimą.
Sutiktina, kad proporcingą ir adekvačią bausmę padarytam neteisėtam veiksmui nustatyti yra labai sudėtinga, nes čia reikia lyginti nepalyginamus dalykus: padarytą baudžiamąjį nusižengimą, apysunkį ir sunkų nusikaltimus, prarastą turtą, sutrikdytą sveikatą, padarytą didelę žalą, neišnykusius teistumus ir pan.
Tai lyg sverti nepalyginamus ir dažnai vienas kitam prieštaraujančius objektus: visuomenės apsaugą, sulaikymą, žalos atlyginimą ir kt. Toks balansavimo procesas, JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjo žodžiais tariant, lyg klausti, ar konkreti linija yra ilgesnė už konkretaus akmens svorį (J. J. Spigelman, 2008).
Tačiau jei laikomasi visų formalių taisyklių, įtvirtintų įstatymuose, taip pat kai nėra esminių prieštaravimų suformuotai teismų praktikai (jei dauguma teisėjų paskirtų analogišką ar labai panašią bausmę toje pačioje byloje), galima teigti, jog tokia bausmė yra teisinga.
Straipsnio autorius Giedrius Būdvytis yra Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnas, lektorius.