– Kaip vyksta ir kaip turėtų vykti nepilnamečių apklausos Lietuvos teismuose? Koks vaidmuo Jums, teismo psichologei, tenka apklausiant nepilnamečius liudytojus?
– Organizuojant ir vykdant nepilnamečių apklausas Lietuvos teismuose, vienas pagrindinių uždavinių yra kiekvieno parodymus duodančio vaiko saugumo užtikrinimas. Prie to labai prisideda teismuose dirbantys psichologai. Ikiteisminėse apklausose esu tarpininkė tarp vaiko ir teisėsaugos pareigūnų: bendrauju su nepilnamečiu specializuotame apklausos kambaryje, bandau jam suprantama kalba pateikti man per ausines teisėjo, prokuroro, advokatų sakomus klausimus.
Pastebėjau, kad dažnai vaikai, ypač jaunesni, negeba suprasti sudėtingų klausimų formuluočių, papasakoti apie detales, susijusias su, pavyzdžiui, laiku, dažnumu. Psichologas suformuluoja klausimą atsižvelgdamas į vaiko amžių, brandą, specialiuosius poreikius.
Dalyvaudama apklausose taip pat pastebėjau, kad tampu tarsi vaiko stebėtoja, reaguojančia į jo išgyvenamas emocijas, jausmus, prieštaras, kurių kitame kambaryje, posėdžių salėje per ekranus kiti proceso dalyviai dažnai nepastebi. Jausdamas empatiją vaikas daug laisviau bendrauja, drąsiau kalba, todėl džiaugiuosi, kad didžioji dalis ikiteisminio tyrimo apklausų Šiaulių mieste vyksta dalyvaujant psichologui.
– Teko girdėti, kad nepilnamečių apklausos Lietuvos teismuose vyksta kiek skirtingai. Kokie žingsniai vis dėlto būna praleidžiami? Kokią įtaką tai daro apklausos duomenų patikimumui ir paties liudytojo savijautai?
– Visų pirma, vaiką, atvykusį į ikiteisminio tyrimo apklausą ar teismo posėdį, būtina paruošti. Pasitaiko atvejų, kai šis žingsnis praleidžiamas. Kai nepasiruošęs vaikas patenka į specializuotą apklausos kambarį, mato kameras, ausines, nežino jų paskirties, jam nėra aiškios taisyklės, pvz., kaip reikės atsakyti į klausimus, ką reikės daryti, jei klausimo nesupras, nežinos atsakymo ir t. t. Tada jaunasis liudytojas pajunta baimę, nerimą, gali atsitverti tylos siena.
Noriu akcentuoti, kad paruošti nepilnametį apklausai itin svarbu prieš jam dalyvaujant teismo salėje vyksiančiame posėdyje. Daugeliui vaikų vien teismo posėdžių salės aplinka sukelia stresą. Be to, duodant parodymus jam tenka tiesiogiai susidurti su gynyba, dažnai provokuojančiais, menamais klausimais, kaltinamaisiais, jų pastabomis.
Tai turi neigiamos įtakos ne tik paties nukentėjusiojo ar liudytojo savijautai, bet ir apklausos duomenų patikimumui. Kai nerimas didelis, darosi sunku atgaminti su įvykiu susijusias detales, būna atvejų, kai vaikai pakeičia parodymus, pateikia patogesnę įvykių sekos versiją, siekdami, kad apklausa kuo greičiau baigtųsi. Dėl šių priežasčių manau, jog visos nepilnamečių apklausos turėtų būti vykdomos saugiai, specialiai tam pritaikytose patalpose, dalyvaujant psichologui, stengiantis išvengti tiesioginio kontakto su kaltinamuoju, jo gynėjais, kitais asmenimis, kurių buvimas salėje gali trikdyti vaiką, kelti neigiamas emocijas.
Per savo darbinę praktiką esu pastebėjusi, kad per nepilnamečių apklausas dažnai praleidžiamas vadinamasis laisvo pasakojimo etapas, kurio metu vaikas turėtų būti skatinamas savo žodžiais papasakoti, dėl ko atvyko duoti parodymų. Šiame etape vaikas neturėtų būti pertraukiamas, jam neužduodami jokie klausimai. Tačiau pasitaiko atvejų, kai parodymų davimas iš karto pradedamas nuo tikslinamųjų klausimų. Taip sutaupoma laiko, tačiau prarandama dalis naudingos informacijos, kuri galėtų būti atskleidžiama vaikui pačiam nuosekliai pasakojant apie įvykį.
– Žinoma, kad teismų psichologams tenka dirbti ne tik su teisėjais, bet ir su ikiteisminio tyrimo teisėjais, prokurorais. Su kuo ir kaip dažniausiai tenka bendradarbiauti?
– Galiu pasidžiaugti, kad per daugiau negu dvejus metus planuojant ir organizuojant apklausas psichologas tapo visaverte nepilnamečių apklausų komandos dalimi. Didžioji dalis ikiteisminio tyrimo apklausų prasideda nuo ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro ir psichologo kontakto, bendradarbiavimo.
Visų pirma, suderinamas apklausos laikas, aptariama bylos esmė, klausimų formuluotės, taip pat apklausos strategija. Dažnai prieš apklausas bendraudami su prokurorais, remdamiesi turima informacija numatome galimus sunkumus (pavyzdžiui, jei vaikas nekalba, yra uždaras, turi raidos sutrikimų ir panašiai). Tai leidžia daug efektyviau pasirengti apklausai, dažnai numatyti papildomas priemones, kurios padėtų vaikui atgaminti, pateikti su įvykiu susijusias detales (naudojami žmogaus kūno piešiniai, lėlės ir kiti būdai). Būna atvejų, kada rengdamiesi apklausoms bendradarbiaujame su vaiko teisių apsaugos skyrių specialistais. To reikia norint gauti detalesnės informacijos apie artimą vaiko aplinką, gyvenimo sąlygas, specialiuosius poreikius, ugdymą ir t. t.
– Prezidentė pasirašė pataisas dėl privalomo psichologo dalyvavimo vaikų apklausose. Kaip manote, kas pasikeis priėmus šias pataisas? Ar tai duos praktinės naudos?
– Džiaugiuosi, kad pagal šalies vadovės inicijuotas pataisas, kurios įsigalios nuo 2018 m. liepos 1 d., bus įvedama prievolė visais atvejais nukentėjusiųjų ir liudijančių vaikų iki 14 metų apklausas vykdyti dalyvaujant profesionaliam psichologui ir tik specialiose patalpose. Labai gera iniciatyva, jog psichologas turės dalyvauti ir vyresnių nei 14 metų nepilnamečių apklausose vaiko psichinės ir fizinės sveikatos sužalojimo, seksualinės prievartos, smurto, prostitucijos, prekybos žmonėmis atvejais.
Psichologas bus privalomas ir tais atvejais, kai to prašys proceso dalyviai, arba pareigūnų iniciatyva. Galima tikėtis, kad įsigaliojus šioms pataisoms pagerės Lietuvos teismuose atliekamų apklausų kokybė, bus labiau apsaugoti atvykstančių vaikų interesai, daugiau atsižvelgta į jų poreikius.
Manau, kad įgyvendinant šias pataisas daug dėmesio turėtų būti skiriama ir tinkamoms psichologų darbo ir tobulinimosi sąlygoms, adekvataus atlygio už jų darbą klausimui.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įvedus privalomo dalyvavimo apklausose reikalavimą reikės ir daugiau šias pareigas atlikti galinčių atitinkamos kvalifikacijos specialistų.
Pagal turimus duomenis, šiuo metu Lietuvoje yra 46 specialūs kambariai, kuriuose apklausiami nukentėję nepilnamečiai ir liudytojai. Matau, kad tokių tinkamai įrengtų kambarių šalyje trūksta: ne visi didžiausi Lietuvos teismai turi įrengę tokias patalpas, o dalyvaudama mažesniuose rajonuose vykstančiose apklausose neretai pastebiu, kad tokiose patalpose esanti įranga nėra visiškai tinkama naudoti.
Ne kartą yra pasitaikę atvejų, kai apklausa neįvykdavo arba įvykdavo ne visai tinkamai dėl techninių trikdžių. Be to, daugelyje apklausų kambarių trūksta priemonių, kurių prireikia dirbant su vaiku, pvz.: rašymo, spalvinimo priemonių, lavinamųjų žaidimų, kad vaikas galėtų žaisti laukdamas apklausos protokolo, ir pan.
– Kaip atrodo teismo psichologo diena?
– Pastaruoju metu tiek aš, tiek kolegos jaučiame gerokai padidėjusį poreikį dalyvauti ikiteisminio tyrimo apklausose. Yra pasitaikę atvejų, kai per dieną tekdavo apklausti 7 vaikus. Pastaruoju metu kiekvieną dieną vidutiniškai dalyvauju 3–4 nepilnamečių apklausose. Apygardos teisme dirbančio psichologo veikla apima visus to teismo teritorijoje esančius apylinkių teismus.
Dažnai gavus prašymą dalyvauti nepilnamečių apklausose tenka važiuoti ir į atokiai esančius rajonus. Todėl kartais juokauju, jog būna dienų, kai didžiąją dalį laiko tenka praleisti kelyje. Nemažai laiko praleidžiame ir rengdamiesi apklausoms, susipažindami su bylų medžiaga. Dėl šių priežasčių teisme dirbančio psichologo dienotvarkė gana įtempta, dažnai neapsiriboja 8 darbo valandomis.
Komentaras
Dar prieš kelerius metus psichologo dalyvavimas vaiko apklausoje buvo gana retas dalykas. Pastaruoju metu vaikų apklausų, kuriose dalyvauja psichologas, padaugėjo ir tai vertintina teigiamai. Ypač per pastaruosius kelis mėnesius iš esmės visos vaikų apklausos organizuotos dalyvaujant šiems specialistams.
Psichologo vaidmuo labai svarbus itin emociškai jautriose, pvz., smurto artimoje aplinkoje, bylose, kuriose vaikui neretai didžiulę įtaką daro tėvai, ar seksualinio išnaudojimo bylose, kai vaikas paprastai sunkiai atsiveria ir bendrauja. Šiais atvejais svarbu, kad su byla susipažinęs ir kompetentingas psichologas su vaiku užmegztų kontaktą, padėtų jam jaustis saugiai, paaiškintų situaciją jam suprantama kalba ir galiausiai užtikrintų kiek įmanoma išsamesnę apklausą.
Šiuo metu psichologų labai trūksta, jų poreikis labai išaugo. Didžiausiame Lietuvos mieste Vilniuje yra tik viena psichologė, todėl vaikų apklausas dažnai galima organizuoti tik praėjus mėnesiui nuo tokios apklausos poreikio atsiradimo. Paprastai apklausa turi būti atlikta kaip įmanoma greičiau, taigi toks ilgas laiko tarpas gali suprastinti pokalbio su vaiku kokybę. Kita problema – vaiko apklausai paruoštų posėdžių salių trūkumas. Nors Vilniaus miesto apylinkės teisme tokia salė yra (kai kuriuose teismuose tokių salių apskritai nėra), tačiau šiuo metu greitai ja pasinaudoti tiesiog neįmanoma.
Mano nuomone, siekdami pagerinti esamą situaciją teismai galėtų įsteigti daugiau psichologų etatų ir įrengti pakankamai poreikius atitinkančių specialių vaikų apklausos kambarių. Kiekvienas vaiko apklausą atliekantis teisėjas turėtų preciziškai įvertinti psichologo būtinumą ir poreikį vaiko apklausoje, vaiką į pakartotinę apklausą kviesti tik išimtiniais atvejais (nors tai įtvirtinta įstatyme, tačiau ne visada taip elgiamasi), kiekvienu atveju užtikrinti minimalią proceso žalą vaikui, t. y. jį apklausti specialioje salėje nuotoliniu būdu, užduoti klausimus per psichologą ir pan. Manau, kad taip būtų gerokai pagerinta apklausų kokybė ir nepilnamečių savijauta jose būtų kur kas geresnė.
Priimtos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos skirtos tiek baudžiamajame procese dalyvaujantiems vaikams apsaugoti nuo pakartotinės traumos, tiek padėti teisėsaugai nustatyti bylai reikšmingus faktus, užtikrinti vaiko duodamų parodymų patikimumą ir tikslumą. Anksčiau įstatyme buvo įrašytos rekomendacijos, kad vaikas būtų apklausiamas tik vieną kartą, šiomis pataisomis įtvirtinamas nepilnamečių liudytojų ir nepilnamečių nukentėjusiųjų ikiteisminių apklausų vykdymas tik tam pritaikytose patalpose privalomai dalyvaujant psichologui.
Kyla klausimas, ar yra psichologų. Yra. Tačiau kompetentingų psichologų, kurie specializuotųsi atlikti vaikų apklausas, trūksta. Bet tai nėra universitetų ar specialistų parengimo klausimas – tai požiūrio, finansavimo ir sistemos sukūrimo klausimas.
Yra iniciatyvų kviesti psichologus iš kitų įstaigų, pvz., pedagoginių psichologinių tarnybų, mokyklų ar ligoninių. Manau, tai ydinga praktika, jei to psichologo specializacija nėra vaikų apklausos. Toks psichologas tikrai gali mokėti užmegzti kontaktą su vaiku, jį nuraminti, su juo pakalbėti, tačiau nežinos, kokios informacijos iš vaiko reikia teisėsaugai, kad būtų surinkti įrodymai byloje, ar kokiais būdais apklausti vaiką, siekiant gauti patikimų ir tikslių duomenų.
Apygardų teismuose jau kelerius metus darbuojasi penki psichologai, dalyvaujantys vaikų apklausose. Tačiau jų tikrai nepakaks įgyvendinant šias pataisas. Teismuose įdarbinus daugiau psichologų būtų galima užtikrinti bendrą atliekamų nepilnamečių apklausų standartą ir kokybę, kas nėra įmanoma kviečiant specialistus iš skirtingų žinybų.
Priėmus naujų psichologų vaikų apklausoms atlikti, pirmiausia būtini specializuoti mokymai, darbas su labiau patyrusiu kolega, ir tik tada specialistai galės savarankiškai dirbti. Sistema būtų panaši į teismų ekspertų ar teisėjų pasirengimo dirbti sistemas: kadangi darbas atsakingas ir specialus, būtina investuoti į specialistų parengimą ir nuolatinį kvalifikacijos kėlimą.