Turime susitarti, ką laikysime „komentaru internete“. Konstruktyviai diskusijai būtina suvokti tris pagrindines sudedamąsias technologijos dalis. Pirma, tai interneto portalo autorių valingai sukurta automatizuota forma (įrankis), kurios pagalba interneto portalo lankytojai gali pateikti savo riboto turinio, formos ir ilgio tekstą jį susiedami su savo identifikaciniais duomenimis (t.y. autorizuodami). Antra, tai pirminis interneto portalo objektas, kuriam priskiriama atitinkama komentavimo forma bei vėliau susiejamas iš lankytojų gautas turinys. Trečia, tai interneto portalo lankytojams nepasiekiamos turinio valdymo priemonės, kuriomis interneto portalo valdytojai gali redaguoti paskelbtą turinį.
Svarbiausias šios struktūros požymis – automatizuotas interneto portalo turinio gausinimas. Kitaip tariant, esminis interneto portalo privalumas (efektyvumo prasme) – tai galimybė automatizuotai rinkti bei kaupti lankytojų siunčiamą turinį ir jį sieti su pasirinktu interneto portalo objektu. Daugeliu atvejų – pavyzdžiui, www.delfi.lt – būtent lankytojų komentarai, o ne originalus turinys (straipsniai) tampa patraukliausia pridėtinę vertę kuriančia sritimi. Čia sąlyginai „gyvai“ vyksta lankytojų diskusija, keičiamasi nuomonėmis, visoms automatiškai suteikiant vienodą prioritetą (kas neįmanoma tradicinėje gyvoje diskusijoje).
Plačiausiai paplitusi interneto komentaro forma – nuomonės reiškimas tekstu. Populiarėjantis YouTube.com suteikia naujas išraiškos formos galimybes, formą plečiant vaizdais ir garsais. Pažymėtina, kad interneto portalas www.bernardinai.lt vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo skelbti vaizdo interviu, o lankytojų nuotraukų bei fotoreportažų archyvai nuo seno kaupiami visuose pagrindiniuose interneto portaluose.
Struktūriškai komentarą internete sudaro trys dalys:
· Autorius;
· Komentaro pavadinimas;
· Komentaro turinys.
Dažnai šios dalys persipina tarpusavyje, jų vidinė informacija keičiama vietoms, atskirų dalių gali būti apskritai atsisakoma.
Dažniausiai pasitaikantys teisės pažeidimai
Kaip jau minėta įžangoje, skiriamos kelios komentarais internete objektyviai pasireiškiančios teisės pažeidimų rūšys: visuomenės grupių nesantaika, asmenų šmeižtas, įžeidimas bei kiti.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(12)-214(13) straipsniai gina nacionalinę, rasinę ar religinę santaiką. Pirmasis straipsnis draudžia gaminti ar laikyti turint tikslą platinti, taip pat platinti arba viešai demonstruoti spaudinius, vaizdo, garso ar kitokią produkciją, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką. Antrasis draudžia kurti ar dalyvauti organizacijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, veikloje.
Neapykanta pagal Baudžiamojo kodekso XXV skyriaus „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei“ nuostatas gali pasireikšti tautybės, rasės, lyties, seksualinės orientacijos, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religijos, įsitikinimų ar pažiūrų, kitos grupinės priklausomybės atžvilgiu. Kodekso 169 straipsnis draudžia diskriminaciją dėl subjektų priklausymo tokioms grupėms, 170 straipsnis nustato atsakomybę už tyčiojimąsi, niekinimą, neapykantos skatinimą ar kurstymą diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti, o 171 straipsnis skirtas religinių įsitikinimų apsaugai ir draudžia trikdyti pamaldas, kitas apeigas arba iškilmes.
Atsakomybė už šmeižimą ir įžeidimą reglamentuojama Baudžiamojo kodekso XXII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens garbei ir orumui“. 154 straipsnyje „šmeižimas“ apibrėžiamas kaip „paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo“. Kvalifikuojančios aplinkybės –šmeižimas, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.
Pažymėtina, kad pagrindinė „šmeižimo“ savybė – tikrovės neatitinkanti informacija. Daugelyje šmeižimo bylų diskutuojama, ar atitinkama informacija iš tiesų neatitiko tikrovės (t.y. buvo melas). Svarbu, kad Europos žmogaus teisių teismas žiniasklaidos atstovams šią teisę aiškina pabrėždamas saviraiškos laisvės principų bei visuomenės informavimo principų svarbą. Todėl tas pats eilinio piliečio ir žurnalisto teiginys iš tiesų gali būti įvertintas tik dėl subjekto veiklos pobūdžio – ar jis veikia kaip žiniasklaidos atstovas, siekdamas informuoti (įspėti) visuomenę.
155 kodekso straipsnyje nustatoma atsakomybė už „įžeidimą“ – t.y. užgaulų žmogaus pažeminimą veiksmu, žodžiu ar raštu. Atsakomybė mažinama, jeigu įžeidimas buvo neviešas. Pagrindinis „įžeidimo“ ir „šmeižimo“ skirtumas, jog įžeisti gali ir tikrovę atitinkanti informacija (t.y. teisybė). Pavyzdžiui, pagal Baudžiamąjį kodeksą turėtų atsakyti asmuo viešai tyčiojęsis (t.y. žeminęs) iš fiziškai neįgalių asmenų.
Lietuvoje iki šiol nė karto nebuvo pritaikytas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(6) straipsnis „Respublikos Prezidento įžeidimas arba šmeižimas masinės informacijos priemonėse“, tačiau akivaizdu, kad išrinkus Rolandą Paksą Lietuvos Respublikos Prezidentu bei iki jį nušalinant apkaltos proceso metu žiniasklaidoje buvo dešimtys, jei ne šimtai, atvejų, kai tuometinis Prezidentas buvo laikomas Rusijos specialiųjų pajėgų statytiniu (tai atitiktų „šmeižimą“, nes toks kaltinimas vėliau buvo visiškai atmestas), žeminamas kaip žmogus (pavyzdžiui, tyčiojantis dėl fizinės būklės).
Atskirai paminėti verta komercinių (gamybinių) ir profesinių paslapčių atskleidimą. Kaip nustato Civilinio kodekso I knygos 116 straipsnis, informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama. Už tokios informacijos atskleidimą atsako asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, darbuotojai, pažeidę darbo sutartį, kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį.
Tuo tarpu profesinė paslaptis – tai informacija, kurią pagal įstatymus ar sutartį privalo saugoti tam tikros profesijos asmenys (advokatai, gydytojai, auditoriai ir kt.). Dėl neteisėto profesinės paslapties atskleidimo padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais.
Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas detalizuoja, kokia informacija sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. Pirmąją gali sudaryti net 28, o antrąją – 25 kategorijų informacija.
Atskira teisės pažeidimų grupė – tai viešosios informacijos, darančios neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi, skleidimas. Tokios informacijos požymius nustato Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnis, o atsakomybę įtvirtina Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214(19) straipsnis.
Kas atsako gatvėje, o kas internete?
Bendru atveju už bet kurį paminėtą teisės pažeidimą atsako viešosios informacijos rengėjas (komentaro internete atveju – komentaro autorius) ir skleidėjas (tiesiogiai taikant analogiją su tradicine žiniasklaida tokiu reikėtų laikyti interneto portalo valdytoją ir/ar interneto paslaugų tiekėją.
Kaip jau minėta, viena iš esminių komentarų internete savybių – automatizuotas turinio generavimas. Tai reiškia, kad redakcinis interneto portalų valdytojų įsikišimas iš esmės neegzistuoja. Tokiu atveju visa atsakomybė turėtų tekti komentaro autoriui. Tradicinėje žiniasklaidoje taikoma atsakomybė visuomenės informavimo priemonės rengėjui/skleidėjui galėtų būti keičiama į atsakomybę interneto portalo valdytojui ar interneto paslaugų tiekėjui, užtikrinančiam prieigą prie tarnybinės stoties ir jos veikimą, tačiau ES elektroninės komercijos direktyvos 14-15 straipsniai imperatyviai draudžia atsakomybę skirti tarpinių informacinės visuomenės paslaugų tiekėjams, kuriais šiuo atveju ir reikėtų laikyti tiek interneto portalo valdytojus, tiek interneto paslaugų tiekėjus.
Tad esminiai klausimai, nagrinėjant komentarų internete autorių atsakomybę, yra du:
· Autorių identifikavimas (t.y. tapatybės nustatymas);
· Turinio autorizavimas (t.y. valios pateikti atitinkamą turinį buvimas).
Pagrindinis identifikavimo kriterijus – komentarą pateikusio įrenginio IP (angl. internet protocol) adresas. Daugeliu atveju tai yra pakankama priemonė, leidžianti nustatyti komentaro kilmės šaltinį. Interneto paslaugų tiekėjo vidinių duomenų bazių įrašai leidžia vienareikšmiškai nustatyti fizinį ar juridinį asmenį, kuriam atitinkamu momentu buvo suteiktas atitinkamas IP adresas. Nors technologiškai gali atsirasti kliūčių dėl tarpinių (pavyzdžiui, proxy) tarnybinių stočių veikimo ar jurisdikcijos klausimų, tačiau tai jau kasdienės teisėsaugos veiklos klausimai, kurių daugelį galima išspręsti atsakomybę perkeliant asmeniui, valdančiam atitinkamą IP adresą.
Turinio autorizavimo klausimas yra faktinio pobūdžio, todėl kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai. Pavyzdžiui, tėvui ginčijant, kad atžalos nepaskelbė ginčą sukėlusios komentaro, įrodinėjimo pareigos paskirstymas leidžia leistų rasti teisinio ginčo balansą. Interneto kavinių, viešų terminalų ar kitų neregistruojamos prieigos situacijų atvejais būtent paslaugų tiekėjai turėtų įvertinti savo teikiamų paslaugų naudojimo pavojus ir sukurti priemones, kurios leistų identifikuoti atitinkamą turinį skelbiančius asmenis.
Kai kuriuos atsakomybės subjekto klausimus galima būtų spręsti ir savireguliacijos metodais. Pavyzdžiui, komentarų internete skelbimui dažniausiai taikomi trys baziniai modeliai:
· Pilna identifikacija – šiuo atveju asmens tapatybė yra nustatoma vienareikšmiškai (pavyzdžiui, bankų paslaugos internete, deklaracijų teikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai);
· Dalinė identifikacija – komentaras interneto portale skelbiamas tik praėjus tam tikrą registracijos procedūrą (tai gali būti veikiančio el. pašto tikrinimas, kreditinių kortelių autorizacija, minimalių duomenų pateikimas). El.), kuri vėliau gali būti atšaukiama (pavyzdžiui, www.bernardinai.lt buvo įvestas el. pašto registracijos reikalavimas buvo buvo laikinai naudojamas interneto portale www.bernardinai.lt, tačiau vėliau jo atsisakyta);
· Savanoriška identifikacija – lankytojai gali pateikti savo duomenis, tačiau tai nėra privaloma (pavyzdžiui, interneto portalai www.delfi.lt, www.omni.lt pateikia galimybę įvesti savo vardą, el. pašto duomenis ir pateikti savo komentarą, tačiau šių duomenų nepateikus komentaras vis tiek skelbiamas).
Akivaizdu, kad griežtesni reikalavimai tiesiogiai mažina lankytojų skaičių, todėl interneto portalo valdytojai visada sieks mažinti privalomus reikalavimus. Tokią tendenciją visuomenė turi vertinti rezervuotai, nes kartu tai simbolizuoja ir komentarų autorių baimę ginti savo nuomonę, tam tikrą atsiribojimą nuo jos.
Naujovės naujajame Visuomenės informavimo įstatyme
Nors galiojančios Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 11 punktas įtvirtina nuostatą, kad už interneto tinklalapio turinį atsako to interneto tinklalapio įkūrėjas (valdytojas), tačiau reglamentavimą iš esmės keičia naujasis Visuomenės informavimo įstatymas, kuris pateikia dvi naujoves:
· Nustato, jog už informacinės visuomenės informavimo priemonėse (ši sąvoka apima ir interneto portalus) pateikiamą informaciją atsako interneto svetainės (t.y. portalo) valdytojas;
· Įtvirtina, kad atsakomybės reguliavimo principai įtvirtinami pagal ES elektroninės komercijos direktyvą parengtame Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo.
Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14-15 straipsniai, atkartodami ES elektroninės komercijos direktyvos nuostatas numato, kad paslaugos teikėjas, paslaugos gavėjo prašymu saugantis jo pateiktą informaciją, už ją neatsako, jeigu:
· neturi faktinių duomenų apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba apie tai, kad paslaugos gavėjo pateikta informacija įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama neteisėtu būdu ir, kai reikalaujama atlyginti žalą, nežino apie faktus ir aplinkybes, rodančius neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba tai, kad paslaugos gavėjas teikia neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją;
· sužinojęs arba gavęs žinių apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba apie tai, kad paslaugos gavėjo pateikta informacija įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama neteisėtu būdu, skubiai imasi veiksmų, kad panaikintų galimybę tokią informaciją pasiekti.
Vietoj išvadų
Pabaigai belieka paprastai atsakyti į visus dominantį klausimą – kas atsakys už www.delfi.lt paskelbtą keiksmažodį? Atsakymas – komentaro autorius, kurį policija nustatys pagal interneto portalo tarnybinių stočių duomenų bazių įrašą, rodantį komentaro autoriaus IP adresą.
Būtent pareigūnai kreipsis į IP adresą valdantį fizinį ar juridinį asmenį su prašymu paaiškinti, koks asmuo naudojosi interneto prieiga nurodytu metu ir tikėtinai užpildė interneto portalo komentaro formą. Nustačius fizinį asmenį bus įvertintas jo teisnumas ir veiksnumas, imtasi tolesnių teisinių priemonių, kurios realizuos teisinę atsakomybę.