Atsakyti į šiuos klausimus bei pasidalyti savo profesine patirtimi žurnalas TEISMAI.LT subūrė tuos, kurie nėra abejingi šiam reiškiniui ir jau daugelį metų kovoja su korupcija, dirba prevencinį ir mokslinį darbą.
Nuomonių ringe sutiko dalyvauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas prof. dr. Aurelijus Gutauskas, generalinis prokuroras Evaldas Pašilis, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pirmasis pavaduotojas Žydrūnas Bartkus, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro direktoriaus pavaduotoja Odeta Pušinaitytė, Lietuvos kriminologų asociacijos pirmininkas Algimantas Čepas.
– Su kokiais sunkumais susiduria pareigūnai tirdami korupcijos atvejus Lietuvoje?
Ž. Bartkus. 2015 m. Specialiųjų tyrimų tarnyba atliko 77 ikiteisminius tyrimus. Nors procentas nėra didelis, jei vertintume ne kiekybę, o kokybę, tie 6,7 proc. – tai ikiteisminiai tyrimai, išsiskiriantys sudėtingumu, padarytos žalos valstybei mastu ir veikas galimai padariusių asmenų statusu.
Vienas pagrindinių iššūkių – suspėti su besikeičiančia nusikalstamas veikas darančių asmenų praktika, jų veiklos metodais, visų pirma – technologiniu požiūriu. Tai ypač reikšminga nusikalstamas veikas darančių asmenų tarpusavio bendravimui ir atsiskaitymams užfiksuoti, įrodomajai medžiagai gauti. Pavyzdžiui, nors grynieji pinigai išlieka svarbūs darant korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, vis didesnė šių veikų dalis padaroma atsiskaitant per trečiuosius fizinius ir juridinius asmenis, nusikalstamus mokėjimus maskuojant teisėtais atsiskaitymais per kelias fiktyvių ar realią teisėtą veiklą vykdančių įmonių grandis.
Siekiant iš aibės finansinių operacijų, kurių kiekvienas iš veikiančių asmenų kasdien atlieka daugybę, išskirti būtent tas, kurios sudaro dalį pareigūnus dominančios korupcinės schemos, tenka analizuoti didelius bankinės informacijos kiekius, o kiekvieną nustatytą faktą gretinti su vis naujais duomenimis.
Šiame kontekste STT kriminalinę žvalgybą ir ikiteisminį tyrimą atliekančių padalinių galimybė stebėti finansinių srautų judėjimą yra gyvybiškai svarbi. O situacija, kai duomenys apie juridinių asmenų bankinius pavedimus yra saugomi ne mažiau nei privačių asmenų privatūs pokalbiai, atrodo gana kurioziškai. Tokie duomenys, pavyzdžiui, mokesčių inspekcijai, kuri tiria ne nusikaltimus, o mažiau pavojingus pažeidimus, yra prieinami visiškai laisvai, tam nereikalingas nei teismo leidimas, nei pagrindimas, kad mokesčių mokėtojas, kurio veikla tikrinama, daro pažeidimus. Tačiau teisėsaugos institucijai visa tai yra būtina.
E. Pašilis. Korupcinio pobūdžio bylos priskiriamos latentiškiausių nusikalstamų veikų kategorijai. Paprastai nė viena iš korupciniame sandoryje dalyvaujančių pusių nėra suinteresuota apie nusikalstamą veiką pranešti teisėsaugos institucijoms arba veikai paaiškėjus – su jomis bendradarbiauti. Dėl šios specifikos dažnai būna sudėtinga atskleisti ir ištirti korupcijos atvejus, o vienas pagrindinių įrodomosios informacijos šaltinių – kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys.
Neretai korupciniai susitarimai ir iš jų gautos pajamos yra maskuojami apsimestiniais sandoriais. Todėl greta korupcinės padaromos ir kitos susijusios nusikalstamos veikos – dokumentų klastojimas, nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, kitos nusikalstamos veikos finansų sistemai ir kt. Tokioms nusikalstamoms schemoms atskleisti nepakanka išmanyti vien baudžiamąją teisę; būtina turėti kompleksinių ekonomikos, verslo, mokesčių teisės žinių. Todėl sėkmingam korupcinių bylų ištyrimui būtinas nuolatinis ikiteisminio tyrimo subjektų kvalifikacijos kėlimas bei sistemingas įvairių institucijų bendradarbiavimas ir keitimasis informacija.
– Ar Lietuvoje galiojanti teisinė bazė leidžia pasiekti norimą rezultatą korupcijos bylose? Jeigu ne, ko trūksta, kad būtų pasiektas teisingumas?
Ž. Bartkus. Kalbant apie įstatymines korupcijos baudžiamojo persekiojimo prielaidas, paprastai pirmiausia kyla klausimas dėl tokių veikų kriminalizavimo, t. y. apibrėžimo, koks elgesys laikomas nusikalstamu, o koks – ne. Po paskutiniųjų Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) pakeitimų, kuriuos Seimas priėmė vos prieš kelias savaites, Lietuvos baudžiamasis įstatymas veikų kriminalizavimo požiūriu atitinka net ir aukščiausius tarptautinius standartus, kuriuos nustačiusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.
Abejonių dėl proporcingumo tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių dažniau kelia BK įtvirtinta sankcijų sistema, o dar labiau – jos taikymo praktika. Nuolatos stebėdami bylų, kuriose ikiteisminį tyrimą atliko STT, baigtį, dažnai aptinkame sprendimų, leidžiančių daryti išvadą, kad bendrosios finansinių sankcijų skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK ir išplėtotos teismų praktikoje, ne visai atitinka tokio masto korupcinių nusikaltimų, kuriuos tiria STT, realijas. Dėl šios priežasties manome, kad esama sankcijų sistema galėtų būti tobulinama diferencijavimo ir pritaikymo atskiroms nusikalstamų veikų rūšims linkme.
Vis dėlto toliau analizuodami teisinę bazę pasigendame minėto požiūrio į korupciją, kaip į grėsmę nacionaliniam saugumui, tąsos. Pats reiškinys prilygintas grėsmėms, su kuriomis dirba žvalgybos institucijos, tačiau galimi STT veiklos metodai iš esmės yra teisėsauginiai, t. y. jie pritaikyti pirmiausia atskiroms nusikalstamoms veikoms atskleisti ir kaltės įrodymams surinkti. Šiuo požiūriu teisinė bazė tikrai turėtų būti tobulinama.
E. Pašilis. Viena dažniausiai pasitaikančių kliūčių, trukdančių patraukti korupcinę veiką padariusį asmenį baudžiamojon atsakomybėn, – įrodomosios informacijos trūkumas. Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje iki šiol nėra aiškaus ir konkretaus reguliavimo asmenų, pranešusių apie galimas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, apsaugos ir konfidencialumo užtikrinimo srityje. Tokia situacija neskatina visuomenės pranešti apie galimus korupcijos atvejus.
Todėl, siekiant veiksmingesnio korupcinių veikų atskleidimo, galėtų būti svarstoma galimybė atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės taikyti asmeniui, padariusiam bet kurią korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, taip pat sutaptį su ja sudarančias kitas nusikalstamas veikas, be kitų sąlygų keliant reikalavimą aktyviai bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis padedant išaiškinti kitų asmenų korupcines nusikalstamas veikas.
– Kodėl visuomenė dažnai nusivilia korupcijos bylų baigtimi?
Ž. Bartkus. Esame įsitikinę, kad visuomenės nuomonė apie kovos su korupcija veiksmingumą glaudžiai susijusi su jos pasitikėjimu šią funkciją vykdančia teisėsauga. Visuomenės pasitikėjimas STT mums labai svarbus – tiek kaip veiklos praeityje kokybės matas, tiek ir kaip sėkmingos ateities veiklos prielaida. Todėl nuolatos stebime, kaip kinta visuomenės pasitikėjimas STT. Pastaruosius kelerius metus jis nuolatos auga ir praėjusiais metais pasiekė 55 proc., o tai aukščiausias rodiklis per pastaruosius septynerius metus. Manau, šie duomenys nemaža dalimi paneigia plačiai paplitusį įsitikinimą apie visuomenės nusivylimą korupcijos baudžiamojo persekiojimo rezultatais.
Kita vertus, šie duomenys atspindi visuomenės nuomonę apie tam tikro laikotarpio veiklą kaip visumą. Todėl nepaisant bendrų teigiamų tendencijų tenka sutikti, kad kai kurių atskirų bylų baigtis kelia nusivylimą.
Skirčiau dvi tokias situacijas. Pirma – tai atvejai, kai išteisinimo priežastimi tampa ne tiek asmens nekaltumas, kiek įvairiausios procesinės vingrybės, kurios tėra suprantamos baudžiamojo proceso teisės teoretikams, bet tikrai ne plačiajai visuomenei, besivadovaujančiai šiek tiek paprastesniu teisingumo jausmu. Antra – atvejai, kai asmenys pripažįstami kaltais, tačiau skiriamos sankcijos tesudaro menką dalį sumų, kurios figūruoja byloje. Tokiais atvejais reakcijas dėl baudų dydžio, kurias stebime betarpiškai bendraudami su visuomene, iš tiesų galima pavadinti nusivylimu.
E. Pašilis. Kai baudžiamasis procesas dėl korupcinių veikų vykdomas konkrečių visuomenei žinomų asmenų atžvilgiu, rezonansinėse bylose, iš teisėsaugos institucijų ir teismų tikimasi greito rezultato. Tačiau aptariamų tyrimų specifika ir sudėtingumas dažniausiai objektyviai lemia gana ilgą baudžiamojo proceso trukmę bylose dėl korupcinių nusikalstamų veikų. Daugeliu atvejų baudžiamoji atsakomybė realizuojama jau nuslūgus visuomenės susidomėjimui ir nebesukelia tinkamo atgarsio.
Kita priežastis – nemaža dalis korupcinių veikų savo esme yra tarnybiniai arba drausminiai nusižengimai ir nusikalstama veika gali būti pripažįstami tik tada, jei sukelia baudžiamajame įstatyme aprašytus pavojingus padarinius. Paaiškėjus, kad padaryta veika nesiekė baudžiamajai atsakomybei kilti būtino pavojingumo laipsnio ir už ją gali būti taikomos kitos atsakomybės rūšys, visuomenė tai įvertina kaip nepakankamą kaltininko nubaudimą.
Be to, žiniasklaidos priemonėse plačiausiai nušviečiami nerezultatyvaus korupcinių veikų baudžiamojo persekiojimo atvejai, formuojantys neigiamą visuomenės nuomonę. Tačiau iš šios informacijos galintis susidaryti įspūdis neatitinka realių prokuratūros veiklos rezultatų. Antai, 2015 m. pirmosios instancijos teismuose dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų buvo išteisinti tik 4 proc. kaltintų asmenų ir tai geriausias rodiklis per pastaruosius trejus metus.
– Kaip svarbus tarpinstitucinis bendradarbiavimas šiose bylose? Ar jis galėtų būti geresnis, nei šiuo metu yra?
Ž. Bartkus. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra būtina bet kokios sėkmingos baudžiamosios bylos sąlyga, nes nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios (o tais atvejais, kai jis pradedamas kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu, – ir dar anksčiau) ikiteisminio tyrimo pareigūnas neveikia vienas – jis veiksmus nuolatos derina su prokuroru, o jų bendros veiklos teisėtumą kontroliuoja teismas. Dėl šios priežasties ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros ir teismo veiksmų koordinuotumas yra būtinas.
Vis dėlto jis nėra pakankamas – ne mažiau svarbus ir panašus požiūris, vertybinė orientacija bei principingumas. Korupcija – tai ne vagystė ar smurtinis nusikaltimas, kai yra išlaužtos durys arba telkšo kraujo klanas, ir jau niekas nepasakys, kad čia viskas įvyko pagal įstatymą, o jei ne visai pagal jį – tai tam yra kitos atsakomybės rūšys.
Dažniausiai su kolegomis prokuratūroje ir teismuose randame bendrą požiūrį ir galime džiaugtis sklandžiu bendradarbiavimu. Vis dėlto būna ir situacijų, kai būtent tokio principingesnio požiūrio ir nepakantumo ne tik akivaizdžioms vadovėlinėms, bet ir rafinuotesnėms korupcijos apraiškoms pasigendame.
E. Pašilis. Veiksmingo tarpinstitucinio bendradarbiavimo reikšmę korupcinėse bylose sąlygoja jau minėta šio pobūdžio veikų sąsaja su įvairiomis visuomeninio gyvenimo sritimis, kuriose korupcinių veikų subjektai (valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys) turi tam tikrų įgalinimų. Neretai galimai korupcinių veikų požymiai paaiškėja kitoms institucijoms vykdant jų tiesiogines funkcijas – atliekant mokestinius patikrinimus, auditą, vertinant viešųjų pirkimų procedūrų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir pan. Svarbu, kad šių institucijų pareigūnai ne tik gebėtų identifikuoti galimus korupcinės veikos požymius, bet ir neapsiribodami vien savo tiesioginių funkcijų atlikimu apie galimai neteisėtą veiką nedelsdami praneštų kompetentingoms teisėsaugos institucijoms.
– Kokia yra teismų praktika skiriant bausmes už korupcinio pobūdžio nusikaltimus? Koks yra bausmės vidurkis Lietuvoje?
A. Čepas. Pirmąsyk nusikaltusiesiems paprastai skiriamos ne laisvės atėmimo bausmės. Ir tai yra gerai. Taip pat anksčiau teisti asmenys nelabai gali užimti pareigas, kuriose kyšiai duodami, pvz., teistumą turintys asmenys išvis negali būti valstybės tarnautojai. Mano nuomone, už nesmurtinius nusikaltimus ir neturi būti skiriamas laisvės atėmimas. Bėda ta, kad baudos, skiriamos už nusikaltimus valstybės tarnybai, vis dar labai varijuoja. Atlikti tyrimai rodo, kad skirtinguose Lietuvos teismuose už panašias veikas (pvz., 200 litų kyšį policijos patruliui siekiant išvengti atsakomybės už vairavimą apsvaigus) skiriamos ir 3, ir 30 MGL'ų dydžio baudos. Tad teismų praktikoje nuoseklumo, vienodumo pasigendama.
O. Pušinaitytė. Bausmės efektyvumas priklauso ne vien nuo jos rūšies ir dydžio. Svarbu siekti, kad teisėsaugos atstovai pastebėtų kuo daugiau korupcijos atvejų, o ketinantiems siekti naudos nelegaliai bausmės atrodytų neišvengiamos. Pats įstatymų pažeidimas turi sietis su nemaloniais padariniais, neturi būti suvokiamas kaip situacija „nepasisekė, tai ir pagavo“. Ypač svarbu, kad bylos būtų ir greitai ištiriamos, ir sparčiai nagrinėjamos. Kartais juk būna, kad per kelerius metus trunkančius procesus visuomenė ima pamiršti – tai vis dėlto ką tas kaltinamasis padarė. Bylų nagrinėjimo paspartinimas sustiprintų prevencinę bausmės funkciją: bausmė liktų nusikaltimo, o ne pralaimėto teismo pasekmė.
A. Gutauskas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas A. Gutauskas sako, jog nuo 2006 m. šalyje įgyvendinta daug antikorupcinių priemonių. Tačiau remiantis Jungtinių Tautų Konvencijos prieš korupciją įgyvendinimo peržiūros grupės (angl. Implementation Review Group of the United Nations Convention against Corruption) dar 2013 m. pateikta ataskaita greta visų šalies pasiekimų pastebėta ir neaiški teismų praktika bei poreikis ją nuosekliai plėtoti.
Konvencijoje numatyta, kad kiekviena valstybė visų pirma užtikrina, jog atsakomybėn patrauktiems juridiniams ir fiziniams asmenims būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios arba nebaudžiamosios sankcijos, įskaitant pinigines baudas. Aktualu, kad šios nuostatos yra susijusios, be kita ko, su priemonėmis, skirtomis veiksmingiau užkirsti kelią korupcijai ir kovoti su ja.
– Kas lemia bausmės dydį?
A. Gutauskas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta, kad bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Teismas yra įpareigotas nusikaltusiems asmenims skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.
– Kokios yra vyraujančios teismų praktikos tendencijos Lietuvoje?
A. Gutauskas. Laisvės atėmimo bausmės skyrimo tendencijų apžvalga šios kategorijos bylose rodo, kad teismai paprastai skiria terminuoto laisvės atėmimo bausmes, neviršijančias sankcijoje numatytos bausmės vidurkio, ir taiko bausmės vykdymo atidėjimą. Teismai už padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas dažnai skiria baudas, kurių dydis nesiekia šios bausmės vidurkio.
Korupcinių nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose bausmių skyrimo motyvavimo lygis teismų praktikoje nevienodas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad galbūt per švelnių bausmių paskyrimo klausimai prokurorų paduotuose apeliaciniuose ar kasaciniuose skunduose yra keliami itin retai, todėl svarstytina, ar prokurorai visais atvejais išnaudoja baudžiamojo proceso įstatymo suteiktas galimybes, leidžiančias pateikus apeliacinį ar kasacinį skundą patikrinti teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Teisinių pasekmių individualizavimo apžvalga rodo, kad teismai ne visuomet įvertina bausmei skirti svarbių aplinkybių visumą, dažnai suteikia prioritetą kažkuriai vienai aplinkybei, tinkamai neatsižvelgia į korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų pavojingumą. Tikėtina, kad tai ir lemia bausmių, savo dydžiu mažesnių nei bausmės vidurkis, skyrimą korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo atveju.
Teismų sprendimuose, kuriuose konstatuotas kyšininkavimo, prekybos poveikiu, papirkimo arba piktnaudžiavimo padarymo faktas, matyti, kad teismai bausmės skyrimo motyvuose paprastai nurodo tik kaltės formą, tačiau detalesnės jos analizės, būtinos skiriant bausmę, nepateikia.
Teismų sprendimuose galima pastebėti gana formalius įstatymo reikalavimų įgyvendinimo atvejus, kai bausmės skyrimo motyvuose tik lakoniškai atsižvelgta į nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (cituojant bendruosius bausmės skyrimo pagrindus), tačiau jų nekonkretizuojant, nesiejant su padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis.
– Korupciniai nusikaltimai būdingi valstybės tarnautojams. Kokia bausmė yra efektyviausia jiems?
A. Gutauskas. Valstybės tarnautojams skiriamos bausmės (pavyzdžiui, bauda) nėra vienintelės neigiamos teisinės pasekmės, kylančios dėl tokių nusikalstamų veikų padarymo. Teistumas, kaip baudžiamosios atsakomybės elementas, užkerta kelią nuteistiems asmenims eiti pareigas valstybės tarnyboje, taigi ir daryti naujus tokio pobūdžio nusikaltimus naudojantis valstybės tarnautojo pareigomis. Aktualu ir tai, kad, be kitų priemonių, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas ir turto konfiskavimas gali būti skiriami kartu ir su bausme.
– Kodėl dažnai nesuprantamas bausmės individualizavimas?
A. Gutauskas. Šiame kontekste reikėtų atkreipti dėmesį į tinkamą bausmės individualizavimui turinčių reikšmės baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymą. Bausmės individualizavimo procese teismų vertintinos aplinkybės neturėtų būti nurodomos formaliai, jų turinio nesiejant su konkrečiomis korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų baudžiamosiose bylose nustatytomis aplinkybėmis. Priešingu atveju, analizuojant teisines pasekmes (pvz., baudos paskyrimą), teismo pateikti bausmės skyrimo motyvai gali būti neinformatyvūs, taigi neleidžiantys aiškiai suprasti, kodėl kaltininkui bausmė individualizuota būtent taip. Taip pat skirtingas tų pačių aplinkybių traktavimas, atskirais atvejais nepakankamas arba tik formalus skiriamos bausmės motyvavimas gali sudaryti prielaidas nukrypti nuo nuostatų, įpareigojančių nusikalstamą veiką padariusiam fiziniam ar juridiniam asmeniui taikyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias poveikio priemones.
Problemiškas turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymas ateityje vertinant kyšininkavimą, nors, manau, ši priemonė turėtų užimti svarbią vietą. Vien represijomis korupcijos neįveiksime, būtina su ja kovoti ir kitomis priemonėmis. Nesąžiningi asmenys turi būti šalinami iš valstybės tarnybos, o asmenims, kurių turtas neatitinka gaunamų pajamų, taikoma mokestinė atsakomybė, todėl būtina plėsti pajamas ir turtą privalančių deklaruoti asmenų ratą.
Bausmės tinkamumo problema sietina su tikslais, keliamais jai. Bausmė efektyvi bus tada, kai ji optimaliai pasieks ar yra pajėgi pasiekti visus šiuos tikslus. Be to, bausmės tikslų pasiekimas – nevienintelis dalykas; svarbu, kad jie būtų pasiekiami minimaliai panaudojant kriminalinę represiją – bausmė bus tuo efektyvesnė, kuo mažiau kriminalinės represijos bus panaudota siekiant konkretaus tikslo.
STATISTIKA
• 77 ikiteisminius tyrimus atliko Specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – STT) – 85 proc. baudžiamosiose bylose, kuriose ikiteisminį tyrimą atliko STT, teisme asmenys pripažįstami kaltais.
• 2015 m. registruotų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų sumažėjo apie 15 proc. Lemiamos priežastys:
1) padaryta mažiau korupcinių veikų (aktyvių socialinės reklamos kampanijų įtaka, antikorupcinio švietimo sklaida, visuomenės sąmoningumo didėjimo tendencija, nusikalstamumui būdingi augimo bei mažėjimo periodai),
2) nusikalstamas veikas tampa sunkiau išaiškinti dėl kintančio jų padarymo mechanizmo (veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams priskiriamos latentiškiausių nusikalstamų veikų kategorijai).
3) 2014 m. iš esmės pasikeitė teismų praktika korupcinio pobūdžio bylose aiškinant specialiojo subjekto požymius, dėl to reikšmingai susiaurėjo ratas asmenų, galimų traukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamas veikas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams.
• 2015 m. teismui perduotos 898 bylos dėl 990 veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (2014 m. – 1 067 bylos dėl 1 137 veikų).
• 110 veikų (11 proc.) kvalifikuotos kaip sunkūs korupcinio pobūdžio nusikaltimai (2014 m. – 92, arba 8,6 proc.).
• Pastebimas dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų išteisintų asmenų skaičius mažėjimas (2014 m. buvo išteisinti 7 proc. kaltinamųjų, o 2015 m. – 4 proc. kaltintų asmenų).