Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis išplaukia iš Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 144 straipsnio 1 dalies, – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Iš esmės laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti asmens, reikalaujančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, interesus ir teises, kol pasibaigs pradėtas teisminis procesas ir teismas.
Tačiau visuomenei yra žinoma, kad tikrieji asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tikslai nebūtinai sutampa su Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtimi. Būta atvejų, kai tokiu prašymu būdavo siekiama padaryti priešingai bylos šaliai ekonominį ir/ar kito pobūdžio spaudimą. Turto ar piniginių lėšų areštai taikomi ir beveik visuose didesnį visuomenės dėmesį sulaukusiuose ikiteisminiuose tyrimuose, nors jų pabaigos dažnai nevienareikšmės.
Todėl teismai, formuodami praktiką, pradėjo imtis veiksmų mažinant prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimą, siekiant apsaugoti šalių interesų pusiausvyrą, t. y. užtikrinant būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau varžyti ir atsakovo teises.
Visų pirma, šiuo tikslu 2016 m. buvo priimti CPK pakeitimai, numatantys žyminio mokesčio mokėjimą teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tačiau ši priemonė reikšmingai nesumažino prašymų skaičiaus ir, lyginant su galimu atsakomo teisių pažeidimu, neturėjo pakankamos prevencinės paskirties.
Antra, ėmė kisti pati teismų praktika ir laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik išimtinais atvejais. Tokiu būdu nuo kraštutinumo taikant laikinąsias apsaugos priemones beveik visais atvejais yra linkstama prie kito kraštutinumo – laikinosios apsaugos priemones netaikomos net ir tais atvejais, kai pateikiami įrodymai dėl realios grėsmės.
Tačiau dėl valstybės atsakomybės, kai netaikomos laikinosios, pakeitimų nėra, t. y. šalys toliau sukasi teismų karuselėje, jei per tą laiką turtas yra perleidžiamas ir nebėra iš ko įvykdyti teismo sprendimo. Šiandien tai yra problema, kurios teismai dar nesureguliavo.
Trečia, nors įstatymas nuo 2011 m. numatė galimybę atsakovui reikalauti iš ieškovo atlyginti nuostolius, dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių šio instituto taikymas pagreitį įgavo būtent nuo 2019 m. LAT suformavus naują praktiką arti 100 milijonų eurų vertės M. Marcinkevičiaus ir Vilniaus prekybos ginče. Tad tokia nauja teismų praktika asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, padėtis tik dar pasunkėjo, nes be dviejų jau minėtų sąlygų tenkinimo asmuo turi įvertinti ir galimą grėsmę dėl atsakovo ateityje patirtos žalos atlyginimo.
Šioje byloje pirmai ir apeliacinei instancijai atmetus prašymą dėl nuostolių priteisimo, o tik LAT suformavus naują praktiką, kyla klausimas, jeigu net 3 instancijų teismai nesutarė vienbalsiai vertindami, ar toks prašymas teisėtas, tai tikėtina, kad prašančiajam dar sunkiau įvertinti, kaip jo elgesį taikyti laikinąsias įvertins teismai, tad kaip nuspėti, kada toks veiksmas sugrįš „bumerangu“?
O realiai tai reiškia, kad šalys stumiamos į ilgus bylų maratonus ir nežinią dėl pabaigos.
Iki 2019 m. pabaigos suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika dėl žalos, kilusios nepagrįstai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo apėmė situacijas, kai laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos atmetus ieškinį, iš kurio kylančių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui jos buvo pritaikytos arba baigus bylą jos neišnagrinėjus iš esmės. Taigi neteisėti veiksmai buvo konstatuojami, jei ieškinys atmetamas arba nustatoma, kad ieškinys būtų atmestas, jei byla būtų išnagrinėta iš esmės.
2019 m. buvo nagrinėjamas ginčas tarp Mindaugo Marcinkevičiaus UAB „Vilniaus prekyba“ ir pirmą kartą LAT civilinėje byloje teko spręsti klausimą iki šiol nenagrinėtoje situacijoje: kaip vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, kai jos panaikinamos net nepradėjus nagrinėti bylos iš esmės, jų taikymo prašiusiam asmeniui ieškinio atsisakius ar nepareiškus.
2019 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje e3K-3-391-421/2019 LAT suformulavo naują teisės aiškinimo taisyklę būtent tokiems atvejams, kuri yra itin aktuali taikant minėtą institutą ir užkardant nepagrįstų prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikimą, tačiau ir iškelianti naujų teisinių klausimų. Ieškovė byloje prašė priteisti žalą, kilusią dėl atsakovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo metu ieškovė negalėjo sudaryti planuoto akcijų įsigijimo sandorio. Ieškovė atnaujino derybas dėl akcijų perleidimo sandorio po to, kai taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos, tačiau dar nepradėjus nagrinėti bylos, kurioje reiškiamiems reikalavimams užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovas Maltos teisme ieškinį atsiėmė, kai atsakovas tenkino jo reikalavimus, o Lietuvos Respublikos teismuose taip ir nepadavė.
Ieškovė kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovo susidariusį kainų skirtumą, kuris, anot ieškovės, atsirado galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, nes per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpį siekiamo įgyti turto kaina išaugo ir ieškovei teko ją dengti.
Minėtoje 2019 m. gruodžio 20 d. nutartyje LAT išaiškino, kad tokio pobūdžio situacijose asmens neteisėti veiksmai gali pasireikšti kaip bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (generalinis deliktas). Vertinant, ar pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai buvo pažeista, būtent atsižvelgiama į laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą lėmusias priežastis.
Minėtos bylos kontekste laikinosios apsaugos priemonės teismų buvo panaikintos nurodant, kad jos nebuvo būtinos siekiant užtikrinti jų taikymo prašiusio asmens teisėtus interesus.
Tokia LAT pozicija turėtų būti prevenciškai užtikrinanti, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutu bus naudojamasi itin atsargiai, o ne siekiant daryti spaudimą priešingai šaliai, tačiau iš čia kyla net keli klausimai:
1. ar pagrįstai remiantis tokia praktika atsakomybė už žalą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra perkeliama išimtinai tik ant prašymą pateikusio asmens?
2. Kaip šiuo atveju su teismo, kaip institucijos, atsakomybe, jei prašymas netenkinamas, o per tą laiką nebelieka turto, iš kurio būtų galima išieškoti?
3. Ir kurgi čia ta LAT formuojama šalių ir teisingumo vykdymo pusiausvyra?
Negana to, tokia nutartimi suformuota ir nauja teismų praktika paskirstant įrodinėjimo naštą tokio pobūdžio bylose. LAT taikant ankstesnę praktiką, pagal kurią pareigą įrodyti, kad ieškinys, kurio įvykdymui užtikrinti buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, būtų atmestas, turi nukentėjęs asmuo. Šiuo atveju „Vilniaus prekybai“ būtų tekusi nepagrįstai didelė įrodinėjimo našta, o galimybės įrodyti, kad ieškinys būtų atmestas, nėra, nes toks ieškinys taip ir liko nepateiktas Lietuvoje, o tik Maltoje. Lietuvos teisme taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrino Maltos teisme nagrinėjamos bylos būsimą sprendimą.
Tačiau LAT sukūrė ir dar vieną nišą formuotis naujai praktikai. Šiuo atveju turėtų būti keliamas ir nagrinėjamas klausimas, ar tokiose situacijose nėra svarstyta bendra asmens ir valstybės atsakomybė nepagrįstai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, sukėlusias žalą.
Kaip jau buvo minėjau, asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, veiksmai yra pripažįstami neteisėtais generalinio delikto pagrindu. Tačiau asmens prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nagrinėjamas būtent kompetentingo subjekto – teismo, teismui valstybės vardu priimant nutartį ir pritariant asmens prašymui, laikant jį teisėtu ir pagrįstu. Juk asmuo, kurio veiksmų teisėtumas patvirtinamas tokia nutartimi, vėliau tampa civilinės atsakomybės subjektu ir traukiamas atsakomybėn asmeniškai, nekeliant solidariosios atsakomybės generalinio delikto pagrindu, nesidalinant šios naštos su nutartį priėmusiu subjektu, t. y. nutartį valstybės vardu priėmusiu teismu. Juk būtent jis ir priėmė nutartį, iš kurios vėliau kilo žalos ginčas.
Apie šią situaciją vis garsiau kalba ne tik teisės mokslininkai, bet ir praktikai, todėl šiuo aspektu teismų praktika artimoje ateityje, tikėtina, bus pradėta formuoti.
Tačiau labai svarbu, kad vengiant galimos atsakomybės už nepagrįstų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nebūtų sukurta situacija, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas ims neveikti, t. y. teismai, vengdami bylų dėl žalos atlyginimo solidariai su prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiais asmenimis, laikinąsias apsaugos priemones taikys itin pasyviai, o pritaikius tenkins ieškinius vien tuo pagrindu, kad netektų atsakyti už jau priimtus sprendimus.
Tokiu būdu ateityje galime turėti ir kardiniai kitokią situaciją, kai teks spręsti klausimus, kas ir kokiu būdu turi atlyginti žalą dėl laiku netaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Juk laiku nepritaikius būtinų laikinųjų apsaugos priemonių, kyla grėsmė, kad bus pažeidžiami teisėti interesai, teisinės valstybės ir kiti pamatiniai principai, kaip ir situacija, taikant laikinąsias apsaugos priemones visiškai nepagrįstai.