Taip pat Strasbūro teismas pripažino, kad D.D. neturėjo galimybės savarankiškai kreiptis į teismą dėl jos prievartinio apgyvendinimo socialinės globos namuose, todėl buvo pažeista teisė į laisvę ir saugumą.
EŽTT priteisė D.D. 8 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 tūkst. eurų patirtoms teisinėms išlaidoms atlyginti – beveik 45 tūkst. Lt, informuoja Teisingumo ministerija.
D. D. yra Lietuvos pilietė, gyvenanti Kėdainių socialinės globos namuose. Kolegijos pirmininkas, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymą, nusprendė neatskleisti jos tapatybės.
2000 m. Kauno miesto apylinkės teismas, remdamasis medicinine eksperto išvada, pareiškėją pripažino neveiksnia. Nei pati pareiškėja, nei koks nors jos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
2002 m. pareiškėjos globėja paskirta psichiatrė D. G., kuriai 2003 m. šių pareigų atsisakius, Kauno miesto savivaldybė pradėjo procesą dėl naujo globėjo paskyrimo.
2004 m. Kauno miesto apylinkės teismas pareiškėjos globėju, jai teismo posėdyje nedalyvaujant, paskyrė jos įtėvį, kurio prašymu tais pačiais metais ji buvo apgyvendinta Kėdainių socialinės globos namuose.
2005 m. pareiškėja mėgino pasiekti globėjo pakeitimo, tačiau Kauno miesto apylinkės teismas atsisakė atnaujinti procesą dėl globos nustatymo, motyvuodamas tuo, kad pakeisti globėją nėra pagrindo. Aukštesniųjų instancijų teismai šį sprendimą paliko nepakeistą.
Pareiškėjos įtėviui paprašius jį atleisti nuo globėjo pareigų, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sprendimu jos globėju ir turto administratoriumi buvo paskirti Kėdainių socialinės globos namai, kurie šias pareigas vykdo iki šiol.
D.D. bylą EŽTT perdavė Vyriausybei dar 2007 m. Pareiškėja skundėsi dėl įvairių Konvencijos garantuojamų teisių tariamų pažeidimų Kėdainių socialinės globos namuose – dėl fizinės jėgos panaudojimo ir prievartinio gydymo, dėl pareiškėjos korespondencijos cenzūros, jos lankymo, bei dėl tariamo draudimo praktikuoti savo religiją.
Teismas konstatavo Konvencijos pažeidimus tik dėl 2 pareiškėjos skundų, didžioji dalis jos skundų buvo atmesti kaip aiškiai nepagrįsti.
EŽTT, pastebėjęs, kad psichikos negalia gali nulemti teisės į teisingą bylos nagrinėjimą tam tikrus suvaržymus, pabrėžė, kad negali būti pateisinami suvaržymai, paneigiantys pačią šios teisės esmę, nebent yra ypatingai išskirtinės aplinkybės. Nors tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, EŽTT atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nedalyvavo teismo procese, kurio metu buvo pripažinta neveiksnia 2000 m., ir kad Kauno miesto apylinkės teismas pripažindamas ją neveiksnia rėmėsi išimtinai rašytine medikų išvada.
Teismas pastebėjo ir tai, kad pareiškėja nedalyvavo 2004 m. Kauno miesto apylinkės teismo posėdyje, kuriame jos globėju buvo paskirtas įtėvis.
Vertindamas teismo procesą dėl bylos atnaujinimo dėl pareiškėjos globėjo paskyrimo (kuriuo pareiškėja siekė globėjo pakeitimo), Teismas pažymėjo, kad teisingumo interesai reikalavo, jog šioje byloje pareiškėjai būtų paskirtas advokatas.
Teismo manymu, vien pačios pareiškėjos ir jos įtėvio, tuo metu buvusio pareiškėjos globėju, kurį ji siekė pakeisti kitu globėju, dalyvavimo 2005 m. lapkričio 7 d. teismo posėdyje nepakako, kad būtų užtikrintas rungtyniškas procesas. Šiame kontekste Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje dalyvavusių institucijų atstovai palaikė jos įtėvio siekį likti pareiškėjos globėju.
Teismas konstatavo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 7 d. posėdis dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą dėl jos globėjo paskyrimo nebuvo teisingas, todėl buvo pažeista Konvencija.
Nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl to, kad jai tariamai buvo (ir yra) neteisėtai suvaržyta laisvė neribotam laikui apgyvendinus ją Kėdainių socialinės globos namuose priimtinumo klausimą, EŽTT konstatavo, kad nepaisant to, jog pareiškėja Kėdainių socialinės globos namuose buvo apgyvendinta privataus asmens prašymu (jos tuometinio globėjo), šį prašymą įvykdė valdžios institucijų žinioje esanti įstaiga – Kėdainių socialinės globos namai, kurie gali būti laikomi institucija, atitinkančia psichikos ligonių laisvės apribojimo institucijos požymius Konvencijos 5 straipsnio požiūriu.
Todėl, Teismo manymu, kyla valdžios institucijų atsakomybė už pareiškėjos laisvės apribojimą nuo 2004 m. rugpjūčio 2 d. iki šiol. Nagrinėdamas šį pareiškėjos skundą iš esmės, Teismas nustatė, kad vis dėlto pareiškėjos apgyvendinimas socialinės globos namuose buvo būtinas dėl jos psichinės sveikatos sutrikimo pobūdžio ir atitiko vidaus teisės reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos apgyvendinimas Kėdainių socialinės globos namuose yra teisėtas.
Nagrinėdamas skundą dėl to, kad pareiškėja negalėjo kreiptis į teismą, kad būtų priimtas sprendimas dėl jos laisvės apribojimo teisėtumo, Teismas, pripažinęs skundą priimtinu, priminė savo praktiką dėl asmenų su psichikos negalia. Teismo manymu, šių garantijų užtikrinimas ypač reikšmingas tais atvejais, kai priimant pirminį sprendimą suvaržyti asmens laisvę nedalyvauja jokia teisminio pobūdžio institucija (kaip buvo pareiškėjos atveju).
Teismas, pabrėžęs, kad Lietuvos teisė nenumato automatinio laisvės atėmimo teisėtumo peržiūrėjimo asmenims, apgyvendintiems tokioje ar panašioje institucijoje kaip Kėdainių socialinės globos namai, taip pat tai, kad pareiškėja pati kreiptis į teismą apskritai negali, nes yra neveiksni, konstatavo, kad pareiškėja neturėjo galimybės savarankiškai kreiptis į teismą siekdama pasinaudoti teisinės gynybos priemone dėl jos prievartinio apgyvendinimo globos namuose užginčijimo.
Teismas ypač pabrėžė galimybės kreiptis į teismą suteikimo ir teisinio atstovavimo užtikrinimo reikšmę tokiais atvejais, kai globotinio laisvė yra suvaržoma jo globėjo prašymu.
D.D. šioje byloje atstovavo Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius.