Valdžia, įtakota ES politikų ir Lietuvos ekspertų nuomonės, taip pat pradėjo kalbėti apie skiepų dokumentą, arba „pasą“.
Tai, kokia vakcinos sertifikavimo forma, turinys ir svarbiausia, teisinės pasekmės, išlieka aktyvių diskusijų objektu Briuselyje ir visose ES šalyse. Ar dokumentas leistų atstatyti visas asmens teises, tarp kurių ir teisę vaikščioti į renginius ar dirbti, o ne tik išvykti į užsienį? Ar asmuo galėtų nebepaisyti jokių karantino draudimų? Ar valdžia pagaliau pradės kurti Covid-19 suvaldymo politiką ne žiūrėdama iš kosminių aukštybių, o iš vaikščiojančio žeme žmogaus ir jo realios sveikatos pozicijų?
Surinkus reikiamus ir patikimus duomenis apie kiekvieną paskiepytąjį, būtų galima atsisakyti požiūrio, pagal kurį pavojingais epidemiologiniu aspektu apskritai traktuojami ištisi sektoriai ar įmonės, ar žmonių susibūrimai, visiškai ignoruojant konkrečių žmonių keliamą grėsmę savo ir kitų sveikatai.
Būtų ne tik atstatytos žmonių ir verslo teisės, bet ir sukurtos paskatos žmonėms vakcinuotis mastu, labiau atitinkančiu ambicingus valdžios planus.
1. Kaip atsirado skiepų dokumento idėja?
Ši mintis pradėjo aktyviai sklisti ekspertų bendruomenėje dar prieš pradedant masinę Covid-19 vakcinacijos programą praėjusių metų gruodžio mėnesį. Kita vertus, analogiškas dokumentas egzistuoja senokai. Tai skiepų „geltonoji knygelė“, oficialiai vadinama PSO Tarptautiniu vakcinacijos sertifikatu, kuri egzistuoja nuo 1969 metų.
Šiandien turim technologines galimybes, kurių nebuvo tada - skiepų dokumente apibendrintais duomenimis galima atsekti kelią nuo kiekvieno vakcinos buteliuko iki konkretaus paciento, nustatyti vakcinos suleidimo laiką ir vietą vakcinavusios šalies elektroninėse sistemose, automatiškai sugeneruoti šiuos duomenis dokumento patikrinimo atveju. Pagaliau, reiktų geriau ruoštis ir naujoms panašioms pandemijoms, standartizuojant skiepų dokumentacijos procesą.
2. Kam dokumentas, jei nėra pakankamai vakcinų?
Pagal ES kolektyviai suderėtą programą su gamintojais, Briuselis jau įsipareigojo aprūpinti Lietuvos valdžią 4 milijonais vakcinos dozių iki šių metų vasaros. Tai leistų per tą laiką paskiepyti bent du trečdalius visų šalies gyventojų. 2021 m. perspektyvoje didžiausia problema bus vakcinų paklausos, o ne pasiūlos, stygius.
3. Ar tai bus kelionės dokumentas?
„Geltonoji knygelė“ yra kelionės dokumentas. Diskusijos Briuselyje dėl naujo skiepų dokumento formos ir turinio turėtų nedelsiant baigtis. Tačiau pokalbis dėl jo teisinių pasekmių tęsis visus 2021 metus. Kol kas naudojamas oficialus dokumento pavadinimas yra „vakcinacijos sertifikatas“ (vaccination certificate), arba kitaip tariant skiepų pažymėjimas. Jis svarstomas ir kaip patvirtinantis atstatomą asmens judėjimo ES šalyse laisvę. ES nustatytas požiūris į dokumentą vėliau bus perduotas PSO ir gali tapti pagrindu pasauliniam standartui.
Tačiau ir nelaukdamos Briuselio nurodymų, ES šalys, tame tarpe ir Lietuva, kertant sieną jau nereikalauja izoliuotis paskiepytiems asmenims. Kai kurios ES šalys jau dabar galvoja ir apie platesnius palengvinimus paskiepytiems keliautojams. Verslas irgi nesnaudžia. JAV Nacionalinė Futbolo Lyga į svarbiausią metų renginį, Superbowl 2021, pakvietė papildomus 7,500 svečius - medikus dukart tinkamai paskiepytus nuo Covid-19. Tarptautinė aviacijos asociacija (IATA) kuria savo skiepų dokumento standartą. Izraelyje, šalyje lyderėje Covid-19 vakcinacijos maratone, nuo šių metų sausio mėnesio antros pusės išduodamas oficialus skiepų pažymėjimas, arba „žaliasis bukletas“. Jis galioja 6 mėnesius po paskiepijimo ir leidžia asmeniui laisviau judėti šalies viduje, nežiūrint į besitęsiantį karantiną.
Surinkus reikiamus ir patikimus duomenis tokiam dokumentui, jis galėtų leisti atstatyti visas asmens teises, tarp jų – ir teisę nedėveti kaukės, vaikščioti į renginius, bet svarbiausia – dirbti ir būti aptarnautam kaip klientui. Asmeniui ir ateityje nebereiktų paisyti naujų karantino draudimų. Būtų galima atsisakyti požiūrio, pagal kurį pavojingais epidemiologiniu aspektu apskritai traktuojami ištisi sektoriai ar įmonės, ar žmonių susibūrimai, visiškai ignoruojant konkrečių žmonių keliamą epidemiologinę grėsmę.
XXI-ajame amžiuje pagrindinis valstybių konkurencingumą skatinantis veiksnys, resursas ir brangiausia žaliava yra standartizuota ir suskaitmeninta informacija – duomenys. Turėtume siekti, kad Lietuva, turinti gerą duomenų resursą, jį išnaudotų visavertiškai. Valdžiai ir toliau nereiktų laukti „Briuselio nurodymų“ kuriant skiepų pažymėjimą ir galvojant apie jo teisines pasekmes. Ši idėja padėtų valdžiai glaudžiau bendrauti su visuomene bei padidintų pačios vakcinos paklausą, kuri šiuo metu tikrai atsilieka nuo pagaliau valdžios paskelbtų ambicingų vakcinacijos tikslų. Izraelis ir kelios kitos šalys jau dabar svarsto karantino draudimų panaikinimo „iš apačios“ strategiją. Izraelio valdžia taip pat leidžia verslui įvesti klientų ribojimo politiką, pagal kurią restoranai ar barai galės atsisakyti įleisti asmenį, neturintį „žaliojo bukleto“, net ir pasibaigus oficialiems karantino draudimams. Taip valdžia pasidalina reguliavimo naštą su verslu.
5. Skubotai pagamintos ir patvirtintos vakcinos greitai tapo populiariausia tarp pasaulio politikų kovos su Covid-19 priemone. Kas šioje kovoje laimės?
Vakcinuojant gali būti gauti objektyviausi įrodymai dėl Covid-19 krizės suvaldymo. Ir ne tik makro lygiu skelbiant paskiepytųjų ir susirgusiųjų statistikos priežastinį ryšį. Vakcinacijos didžiausia vertė – pagaliau galima suteikti individualų įrodymą kiekvienam paskiepytam žmogui, kad jis nekelia tokios pat epidiomiologinės grėsmės (sau ir kitiems), kaip nevakcinuotas žmogus.
Šią krizę pirmiausiai nugalės ne tos šalys, kurios greičiausiai pasieks visuomenės kolektyvinį imunitetą, bet tos, kurios tai įtikinamiausiai įrodys. O būti „teisiu“, ir įrodyti savo „teisumą“, nėra vienas ir tas pats. Tiek tarptautinėje bendruomenėje, tiek Lietuvos visuomenėje, geriausias toks įrodymas yra efektyvi vakcinacija, kurią nesudėtinga įforminti sertifikuojant.
6. Ar skiepų dokumentas bus 100% imuniteto nuo Covid-19 įrodymas?
Ne. Dokumentas tiesiog apibendrins vakcinos suleidimo aplinkybes ir galimas pasekmes pacientui. Ir pati vakcina 100% efektyvumo imunitetui neturės – to neslepia ir patys gamintojai. Dar daugiau, ir imunitetą turintis žmogus gali kelti epidemiologinę grėsmę. Bet paskiepyto žmogaus grėsmė savo ir kitų sveikatai bus mažesnė, nei neskiepyto žmogaus.
Modernus reguliavimas paremtas prielaidomis ir rizikų valdymu, o ne „100% įrodymais“ ar „fenomenų naikinimu“. Lietuvos piliečio pasas irgi nėra 100% įrodymas, kad esate pilietis, net jei tas pasas nepadirbtas. Asmens pilietybė yra sudėtinga faktinių ir teisinių aplinkybių visuma, kuri laikas nuo laiko gali pasikeisti netgi nepriklausomai nuo asmens valios. Bet dokumento turėjimas supaprastina gyvenimą, sukurdamas prielaidą apie pilietybę, kuri padeda efektyviau bendrauti, kol ta prielaida pasitiki kiti žmonės ir institucijos. Taip Covid-19 skiepų dokumentas sukurtų prielaidą apie imunitetą ir patvirtintų mažesnę turinčio dokumentą asmens grėsmę sau ir kitiems. O dokumentas turi atspindėti reikiamus ir patikimus duomenis.
7. Tai vis dėlto – vakcinacija vienintelis efektyvus sprendimas?
Jau dabar aiškėja, kad skirtingos vakcinos gali skirtingai reaguoti į naujas Covid-19 atmainas. Kol kas gamintojai neskambina pavojaus varpais dėl to, kad vakcinos bus neveiksmingos pasireiškiant naujoms atmainoms. Tačiau įvairių vakcinų efektyvumas skirsis, o kaip jau minėta, bet kuri vakcina nebus 100% efektyvi. Kaip rodo Kanados, JK, JAV patirtis, dėl šių rizikų kalti gali būti ne tiek gamintojai, kiek Vyriausybės, kurios vakcinos dozavimo ir reguliarumo klausimais ne visuomet seka gamintojų instrukcijomis. Jos jau dabar savaip organizuoja bei reguliuoja logistikos ir vakcinos platinimo grandinę priklausomai nuo politinių prioritetų, o ne kompetetingų ekspertų nuomonės
8. Kokie duomenys bus reikalingi ir patikimi?
Lietuva gali nesunkiai įvykdyti reikalavimus tikėtino ES požiūrio į Covid-19 skiepų sertifikavimą . Tam, matyt, pakaks surinkti duomenis apie vakcinos suleidimo asmeniui istorinį faktą. Tačiau Lietuvos valdžia, įgyvendindama Briuselio nurodymus, paraleliai gali rinkti kiek įmanoma daugiau duomenų apie kiekvieną vakciną, kuriuos leidžia egzistuojančios technologinės galimybės, kad nustatytų aukštesnį dokumento standartą. Tokio papildomo darbo tikslas būtų suteikti įtikinamesnę asmens imuniteto ir mažesnės sveikatos grėsmės prielaidą. Tam reiktų, kad figūruotų duomenys apie testavimą prieš ir po kiekvienos vakcinos dozės, vakcinos dozavimą ir periodiškumą, suleidimo vietą ir laiką, o taip pat vėlesnes vakcinos pasekmes – periodinių testų rezultatus, alergines reakcijas ir t.t. Jei ši informacija būtų periodiškai atnaujinama, sertifikatas būtų pagrįstas gyvais duomenimis realiu laiku. Ar tai būtų 100% įrodymas, kad įgytas imunitetas ir nėra grėsmės? Ne. Tačiau tai būtų objektyviausiai įmanomas mažesnės grėsmės sau ir kitiems įrodymas.
9. Ar Lietuva turi reikiamas technologines salygas?
Lietuva turi reikalingą informacinę infrastruktūrą, įskaitant informacinę sistemą eSveikata. Tačiau tai nėra pilnavertis pacientų registras, kurio jau kelios valdžios iš eilės neskuba kurti dėl politinių priežasčių. Todėl eSveikatoje esantys duomenys tarp institucijų nejuda automatiškai, o priklauso nuo biurokratinių sprendimų. Būdas, kuriuo realybėje renkami duomenys ir keičiamasi jais Lietuvoje, išlieka problematiškas. Reikiamų ir patikimų duomenų surinkimas kovoje su Covid-19 turėtų tapti vienu pagrindinių Vyriausybės prioritetu. Lietuvos valdžia iššvaistė daug brangaus laiko pernai, negalvodama apie Covid-19 vakcinacijos strategiją. Tuo tarpu Izraelis paruošė skiepų sertifikavimo sprendimą dar praeitą vasarą ...
Nežiūrint to, Lietuvos situacija šioje srityje yra geresnė nei daugelio kitų ES šalių, kurios neturi interoperabilių bazinių registrų, nėra surinkusios tokio kiekio standartizuotos ir suskaitmenintos informacijos, plačiai nenaudoja asmens elektroninio identifikavimo priemonių. Tikėtina, kad Lietuvos požiūrį turėti kiek įmanoma daugiau duomenų apie Covid-19 vakcinaciją palaikytų ir kitos išvysčiusios eVyriausybę ES partnerės, ypač Šiaurės šalys, su kuriomis galima būtų diskutuoti apie platesnes tokio dokumento pripažinimo pasekmes ne tik asmeninių kelionių, bet ir judėjimo ir susirinkimų laisvės, darbo santykių ir kitais tikslais.
10. Ar geriau turėti dokumentą elektronine ar popierine forma?
Esminio skirtumo nėra. Bet koks „dokumentas“ yra praeitų amžių instrumentas, nepriklausomai nuo to, ar jį valdžios atstovas pristatė (peruką dėvėdamas) atjojęs ant žirgo, ar atsiuntęs el. paštu PDF ar QR kodu. Bet 21-ame amžiuje faktų konstatavimas ir teisinio statuso suteikimas tų faktų pagrindu matuojami, pirmiausia, dokumente esančiais reikiamais ir patikimais duomenimis, o ne dokumento forma ar jį išdavusios institucijos autoritetu. Tikėtina, kad Lietuvos valdžia sugebės surinkti kiek įmanoma daugiau duomenų, kad dokumento turinys būtų kuo labiau naudingas vakcinuotam žmogui įvairiausiais tikslais. O dokumento formalizavimo sprendimą gali pasiūlyti ir privatus sektorius. Microsoft, Oracle, IBM ir kelios kitos žymios korporacijos šiuo tikslu jau kuria specialias iniciatyvas.
11. Gal verčiau sukurti „imuniteto pasą“ tiesiog registruojant visus persirgusius Covid-19, nelaukiant skiepijimo?
Teoriškai įdomi idėja, bet praktikoje potencialiai kurianti daugiau problemų, nei jų sprendžianti. Dėl persirgus Covid-19 natūraliai įgyto imuniteto stiprumo ir trukmės ginčyjamasi medikų bendruomenėje. Bet tokio dokumento patikimumas neįmanomas dėl teisinių, o ne medicininių, priežasčių. Pirmiausia, jį kurti per vėlu, nes susitarti kokius ir kaip rinkti duomenis apie persirgusiuosius reikėjo prasidėjus krizei 2020 metų pradžioje, o ne beveik po metų persirgus šimtams tūkstančių žmonių. Antra, tokiu būdu surinktų duomenų patikimumą garantuoti būtų sudėtinga, nes žmonės testuojami 3 skirtingais būdais, kurių tikslingumas ir efektyvumas skiriasi. ES iki šiol nėra suformavusi vieningo požiūrio į Covid-19 testus ar duomenis apie juos. O koks tikslas ruošti dokumentą, kuris nepripažintas užsienyje, ar nebus patikimas šalies viduje? Nenuostabu, kad tokio požiūrio pilotavimui nesiryžta išsivysčiusios valstybės, nors vieną projektą šiuo metu bando pilotuoti Čilė. O apie tokią iniciatyvą Estijoje kol kas garsiau kalba privataus sektoriaus smartfono programėlių kūrėjai, nei Vyriausybė. Bet tai gera pamoka politikams ateičiai, įvykus panašiai krizei iš karto galvoti apie strategiją, jos įgyvendinimui reikalingų duomenų rinkimo standartus ir procesą. Juk ir statant namą pradedame nuo konstrukcijos atsparumui nustatyti reikalingų skaičiavimų, o ne nuo mojavimo kirviu ar šokinėjimo ant jau pastatytos perdangos.
12. Gal geriau būtų, užuot ruošus dokumentą, suleisti vakcinuotajam microchip‘ą su duomenimis apie skiepus, testus ir t.t.?
Panašų pasiūlymą prieš dešimtmetį yra pateikęs Saudo Arabijos Karalius Abdullah pokalbyje su John Brennan, buvusiu CŽV Direktorium ir tuometiniu JAV Prezidento padėjėju. Pokalbis buvo užfiksuotas slaptose JAV diplomatinėse depešose, kurias vėliau paviešino Wikileaks. Karalius pasiūlė suleisti slaptąsias tarnybas dominantiems asmenims elektroninį procesorių ir stebėti jų judėjimą: „mes taip atsekame (dykumoje per medžioklę pasimetusius) sakalus ir arklius“, sakė jis.
„Arkliai neturi gerų advokatų“ – atsakė John Brennan.
Dovydas Vitkauskas daugiau nei du dešimtmečius dirba teisingumo ir viešojo valdymo reformų srityje įvairiose Europos šalyse, pataria valdžiai kaip ekspertas ir vadovauja įvairiems ES projektams.