Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad D. Černo priekaištai Lietuvai, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, yra nepagrįsti, todėl pareikštas ieškinys dėl daugiau kaip 621 tūkst. eurų žalos priteisimo buvo atmestas.
„Nėra duomenų, kad būtų nustatyti kokie nors ieškovo atžvilgiu įvykdyti neteisėti teisėsaugos pareigūnų veiksmai, – nurodė trijų teisėjų kolegija. – Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindą šioje byloje konstatuoti, kad tokie veiksmai buvo atlikti. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, kardomosios priemonės ieškovui buvo pritaikytos teisėtai, ikiteisminis tyrimas vilkinamas nebuvo, kas reiškia, kad valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju nėra galima.“
Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti dar praėjusių metų sausį Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą – tuomet teisėja Regina Eltermanienė paskelbė, kad pareigūnai turėjo pagrindą pradėti tyrimą ir tik apklausus įtariamąjį bei atlikus kitus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus pareigūnai „padarė išvadą apie tyrimo nutraukimo būtinumą“.
Atmesdamas ieškovo skundą teismas taip pat pabrėžė, kad D. Černas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog kitaip vertina tuos pačius įrodymus, tačiau tai savaime nėra pagrindu naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
„Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, – pažymėjo teisėjai. – Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.“
Kreipdamasis į teismą D. Černas nurodė, kad dėl esą „neteisėtų ir nekompetentingų veiksmų tiriant J. Antanavičiaus pareiškimą ir nenutraukiant neteisėtų Panevėžio vyskupijos kurijos veiksmų, pažeidžiančių Lietuvos Respublikos ir Šventojo sosto sutartį“, patyrė neturtinę žalą.
Tuo metu Danijoje gyvenęs ir studijavęs vyras teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo skirtas įpareigojimas registruotis policijoje, taip pat buvo uždrausta išvykti iš jo motinos gyvenamosios vietos, taip pat buvo paimti dokumentai bei skirtas piniginis užstatas.
„Iš manęs buvo atimtas pragyvenimo šaltinis, teisė tęsti studijas, kilo emocinių pergyvenimų“, – ieškinyje D. Černas teigė, kad padarinius jaučia iki šiol, nes privalo grąžinti studijoms gautą paskolą.
Ieškovas taip pat pabrėžė, kad esą nebuvo pagrindo pradėti tyrimą. „Mano laiškai, rašyti bažnyčios institucijoms, negalėjo būti perduoti prokurorui pagal Lietuvos Respublikos sutartį su Šventuoju Sostu dėl pasaulietinės ir bažnytinės valdžios atribojimo“, – aiškino D. Černas.
Tačiau su tokiais ieškovo skundais nesutiko Generalinė prokuratūra – atsiliepime į skundą prokurorai pažymėjo, kad būtent D. Černo rašyti laiškai ir buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl turto prievartavimo iš monsinjoro J. Antanavičiaus.
„Juose buvo aiškiai reikalaujama atlyginti žalą, taip pat buvo daromos nuorodos į kėsinimąsi susidoroti“, – prokurorai pabrėžė, kad tyrimo metu D. Černas nebendradarbiavo su teisėsauga ir ilgą laiką neigė, jog rašė bažnyčios prokuratūrai pateiktus laiškus.
Į šią bylą trečiaisiais asmenimis buvo įtrauktas ir monsinjoras J. Antanavičius bei Panevėžio vyskupija, tačiau jie neteikė atsiliepimų į apeliacinį D. Černo skundą, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ikiteisminio tyrimo institucijos ieškovo atžvilgiu nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Be to, jie nurodė, kad J. Antanavičius, gindamas savo teises, nepažeidė jokių bažnytinių įstatymų, kai kreipėsi į policiją ir D. Černą apkaltino dėl turto prievartavimo.
Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria paliktas galioti apylinkės teismo sprendimas, įsiteisėjo nuo pat jos paskelbimo. Tiesa, dėl teisės taikymo ji dar galės būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Kunigas neslėpė, kad laiškų turinys buvo šokiruojantis
Iš J. Antanavičiaus pinigų už tariamą ramybę D. Černas pareikalavo praėjus keliolikai metų po tariamo nusikaltimo įvykdymo – dar 2002 m. jis pareiškė, kad monsinjoras 1992 m. esą prieš jį panaudojo seksualinę prievartą. Tuo metu D. Černui buvo septyniolika metų, iki pilnametystės jam tebuvo likęs vos mėnuo.
Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau buvo nutrauktas, nors ir buvo nustatyta, kad D. Černas iš J. Antanavičiaus reikalavo pinigų ir atsisakyti kunigystės, kitaip grasino paviešinti informaciją apie galimus seksualinės prievartos veiksmus.
Panevėžio kurijai atstovaujantis kunigas Romualdas Zdanys teisme yra pasakojęs, kaip iš tikrųjų Bažnyčia vertino situaciją, į kurią pateko D. Černui prabilus apie monsinjoro esą panaudotą seksualinę prievartą.
„Taip, 2004 m. kurijoje buvo gautas kažkoks pareiškimas dėl neteisėtų veiksmų, vyskupas dėl to nutarė nepradėti informacinio tyrimo, tai buvo padaryta 2008 m. pabaigoje, Kalėdų laikotarpiu, po dar vieno gauto rašto, – sakė R. Zdanys. – Kaip bebūtų, įvykiai apie kuriuos kalbame, įvykę 1992 m., pagal tuo metu galiojančius Kanonų teisės įstatymus senaties terminas buvo taikomas 5 m., todėl jis jau buvo suėjęs 1997 m. O bažnytinėje teisėje įstatymas atgal netaikomas, jeigu ir yra keičiamas.“
Pasak dvasininko, nuo 2004 iki 2008 m. Panevėžio vyskupija elektroniniu paštu gavo daugybę D. Černo laiškų, bet jų turinys toks baisus, kad garsiai apie tai net nesinori kalbėti.
„Neslėpsiu, laiškų turinys buvo vulgarus, įžeidžiantis, kartais pereinantis į liaupsinimą, o po to – į grasinimus, reikalavimus pinigų, – pasakojo R. Zdanys. – Buvo rašoma, kad jeigu bus susimokėta, jeigu bus parduotas J. Antanavičiaus namas, nedarysiu to, jeigu ne, padarysiu šitaip. Mes visi buvome pasimetę, nežinojome, kaip reaguoti – iš vienos pusės atrodė, kad tai rašo žmogus, kuris buvo nuskriaustas bažnyčioje ir prašo teisingumo, o iš kitos pusės... Juk jis ir privačiai su vyskupu susitikinėjo jo namuose, kurijoje, ne kartą bendravo telefonu. Ir po tokių susitikimų ateidavo laiškai kur rašo kur... globėjau, ped... globėjau, po savaitės reikėtų milijono ar kitos sumos. Ir tikrai nebuvo aišku, kaip į tai reaguoti.
Dabar aš kaip ir jums „atlieku išpažintį“ – sakau, kad suprastumėte ir kitą pusę: kiekvieną kartą buvo bandoma pasikalbėti, kas įvyko, bet kiekvieną kartą buvo pateikiama vis kitokia versija, pasakojimai labai skirdavosi – prieš savaitę sakydavo, kad (prievartaujant) buvo vienas, po to – tryse, kažkas laikė (už rankų)...
Norėjo išsaugoti bendrą gėrį
Kunigas pabrėžė, kad tyrimo metu bažnyčios atstovai „jautėsi pasimetę dėl neadekvataus D. Černo elgesio“: „Buvo sunku suprasti, ar tai yra bobelių apsižodžiavimas turguje ar rimtas tiesos ieškojimas, bet kaip bebūtų, buvo vedamas dialogas su kenčiančiu bažnyčios žmogumi, nes norėjome išsaugoti bendrą gėrį.“
Pasak R. Zdanio, po atlikto tyrimo visa medžiaga buvo peduota Apaštalų sostui Vatikane.
R. Zdanys prisipažino, kad į policiją dėl D. Černo veiksmų, kai jis iš J. Antanavičiaus reikalavo pinigų, buvo nukreipta kreiptis ne iš karto – tik tada, kai suprato, jog jokių sprendimų taip ir nepavyks priimti.
D. Černo laiškai, rašyti Panevėžio vyskupui, yra griežtai saugomi slaptajame kurijos archyve ir teisę su jais susipažinti gali duoti tik vyskupas. Tačiau apie laiškų turinį, jo teigimu, seksualine prievarta kaltintas monsinjoras J. Antanavičius turėjo teisę žinoti, jokia bažnytinė paslaptis nebuvo atskleista.
„Kadangi laiškuose buvo prašoma parduoti J. Antanavičiaus namą ir atiduoti gautus pinigus, mes privalėjome jam pasakyti – tai lietė jį tiesiogiai, – kalbėjo kunigas. – Ir tuose pačiuose laiškuose būdavo klausiama, ar jau apie mano reikalavimus pasakėme J. Antanavičiui.“
Tuo metu D. Černas sako, kad po 2004 m. kreipimosi bažnyčia ne tik dangstė J. Antanavičių, bet ir melavo – esą dėl galimos seksualinės prievartos panaudojimo fakto yra atliekamas tyrimas, visa medžiaga yra perduota Vatikanui.
Kreipdamasis į teismą D. Černas siekė, kad jam nutikusi istorija nepasikartotų su kitais vaikais.
„Mane visą laiką bandė nutildyti, sakė, kad tai, ką darau, yra konfliktas su Dievu, bet iš tikrųjų bažnyčioje esantys pedofilai tuo labai naudojasi ir sako, kaip tu taip kalbėdamas gali eiti prieš Dievą, bet aš drąsiai sakau – Lietuvos vaikai nėra tokie, kaip paršiukai“, – prisipažino D. Černas.
Jis teigė, kad pirmą kartą seksualinę prievartą iš dvasininko patyrė būdamas septyniolikos metų, kai iki pilnametystės tebuvo likęs vos mėnuo, o dar kartą monsinjoras jį esą apsvaigino neaiškiais skysčiais, kuriuos įpylė į arbatą, ir seksualiai prievartavo jau po gimtadienio, kai jau buvo sukakę aštuoniolika metų.
„Tada jaučiausi kaip vaikas, dar ėjau į mokyklą, stengiausi gyventi krikščionišką ir dorą gyvenimą, iki to laiko nebuvau bučiavęsis netgi su mergaite – tokia patirtis, kokią mane privertė patirti kunigas J. Antanavičius, vienareikšmiškai buvo pedofilija“, – sakė D. Černas.
Daugybę metų tylėjęs D. Černas šiandien drąsiai jau kalba garsiai ir net neslėpdamas nei savo vardo, nei pavardės, nei veido – esą po to, ką patyrė, baisiau ir blogiau jau būti negali. Ir čia pat dar priduria, kad daugiau gyvenime nekels kojos į bažnyčią ir padarys viską, kad čia nevaikščiotų jo vaikai.
„Noriu, kad tokie dalykai daugiau neįvyktų kitų Lietuvos vaikų gyvenime, tikiuosi, jog mano skaudi patirtis bus naudinga kitiems Lietuvos vaikams ir jie nestos į Kunigų seminariją, suvoks, kad neverta eiti į pedofilų klaną“, – sakė jis , bet čia pat pripažino, kad „galbūt ne visi kunigai yra tokie kaip J. Antanavičius.“
Dėl galimai patirtos seksualinės prievartos D. Černas buvo kreipęsis ir į policiją, bet ši tyrimo nepradėjo, nes taip pat buvo suėjęs senaties terminas. Apie seksualinę prievartą bažnyčioje viešai prabilęs D. Černas sako, kad apie tai, ką su juo esą padarė J. Antanavičius, jis pirmiausiai papasakojo savo motinai jau būdamas pilnamečiu.
Ilgą laiką tylėjęs vyras apie galimai patirtą seksualinę prievartą nutarė pranešti Panevėžio vyskupui, nes, kaip pats sakė, nebegalėjo daugiau kentėti – norėjo, kad J. Antanavičius būtų nubaustas.
Ir į vyskupą kreipėsi praėjus tik 12 metų nuo įvykio pradžios. Tačiau, kaip pats sako, nepraleido senaties terminų – popiežius Jonas Paulius II dėl kunigų seksualinių nusikaltimų buvo nustatęs 10 metų terminą, o dabar jau pasitraukęs popiežius Benediktas XVI šį terminą pratęsė iki 20 metų. Jo pradžia skaičiuojama asmeniui sulaukus 18 metų.
„Iš pradžių šią problemą bandžiau patikėti artimiausiems žmonėms, mamai, bet mums buvo labai sunku – negi nueisi į kitą bažnyčią išpažinties ir aiškinsi, kad tavo kolega kitoje parapijoje vaikus prievartauja, – kalbėjo D. Černas.
– Niekada nesiekiau apie tai kalbėti civilinėms institucijoms, norėjau, kad šią baisią istoriją išsiaiškintų Bažnyčia savo viduje. Bet niekas į mano pareiškimą nereagavo. Vėliau susipažinau su Panevėžyje tarnavusiu kunigu iš JAV – jis labai nustebo, kad nepilnamečiams tokia opi ir skaudi problema yra nesprendžiama. Jis pats kreipėsi į vyskupą J. Kaunecką, bet šis vis tiek nesiėmė jokių veiksmų. Manau, kad Bažnyčia dangsto nusikaltimus prieš nepilnamečius.“