– Kokios priežastys lėmė šiandieninę situaciją?
– Lietuvoje administraciniai teismai įkurti 1999 metais. Tais pačiais metais buvo priimtas ir administracinių ginčų komisijų veiklą reglamentuojantis įstatymas. Tai tapo esminiu impulsu administracinės justicijos formavimuisi Lietuvoje, o jos fone, esu įsitikinęs, ir administracinės teisės, kaip savarankiškos teisės šakos sparčiam vystymuisi. Administracinių teisinių santykių, kurių formavimąsi lėmė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kardinalūs politinės, teisinės, ekonominės ir socialinės sistemos pokyčiai, įvairovė, natūraliai atvėrė erdvę administracinio teisinio pobūdžio ginčams pradedant, tarkime, rinkimų laikotarpius ir baigiant kasdieniais mūsų visuomenės rūpesčiais, pvz., pensijų bei pašalpų skyrimo ir mokėjimo metu kylantys įvairaus pobūdžio nesutarimai tarp asmenų, jas gaunančių, ir socialinės apsaugos srityje veikiančių valstybės ar savivaldos institucijų.
O kur dar mokestiniai ginčai, nuosavybės teisių atkūrimo procesas, statybos, teritorijų planavimas ir kt. Reikia pripažinti, kad žmonės greitai patikėjo savo teisių santykiuose su valstybe gynimo realumu ir labai plačiai ėmėsi naudotis specializuotų administracinių teismų jurisdikcijos galimybėmis.
Būtina pažymėti, kad mes, administracinių teismų teisėjai, pakankamai neblogai „atlaikėme“ iššūkius, kuriuos lėmė mūsų pačių nauja specializacija, poreikis kuo greičiau įgyti reikiamas kvalifikacijas. Vien ką mums, administracinių teismų teisėjams, reiškė Europos Sąjungos teisės integravimas į Lietuvos teisės sistemą ir praktinė pažintis su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Bendrojo teismo jurisprudencija.
O ir bylų nagrinėjimo terminų prasme mes atrodėme pakankamai pavyzdingai. Pirmas ir lemiamas smūgis, padaręs didžiausią įtaką administracinių teismų darbui, buvo 2008 metais prasidėjusios krizės padariniai.
Laikotarpiu nuo 2008 m. iki šiol mes puikiai suvokėme, kad esminiai pokyčiai valstybėje, tiek iššaukiami tokių negatyvų, kaip krizės, tiek politiniai žingsniai imantis struktūrinių reformų, kurios vienaip ar kitaip, bet visuomet „paliečia“ vienų ar kitų socialinių grupių interesus, administraciniams teismams reiškia neišvengiamus staigius naujų bylų srautus. Puiki iliustracija to, apie ką kalbu, yra situacija, kai dalį valstybės pasitelktų priemonių kovoje su 2008 metų krize Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis mūsų Pagrindiniam įstatymui. Po šių sprendimų pasipylė tūkstančiai kreipimųsi į administracinius teismus, o to laikotarpio atgarsiai juntami iki šiol – toks staigus darbo krūvių pokytis, suprantama, visų prima iš esmės neigiamai paveikė bylų išnagrinėjimo terminus, o tai, suprantama, yra vienas iš teismų veiklos efektyvumo rodiklių, kritusių drastiškai, ir, dėl kitų panašių tūkstantinių bylų srautų, varantis mus į neviltį.
Šiandien administraciniai teismai užversti laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų skundais dėl netinkamų įkalinimo salygų. Jos sudaro net 40 proc. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo gautų bylų. 2018 metais pirmosios instancijos administraciniai teismai gavo 3290 bylų, kuriose buvo keliamas valstybės atsakomybės klausimas dėl netinkamų sąlygų kalėjimuose, kitų bylų dėl žalos iš valstybės prisiteisimo teismuose buvo vos 100.
Dėl to bylos išnagrinėjimas apeliacine tvarka šiandien užtrunka net iki 16-18 mėn., o tai nepateisinamai ilgas terminas. Labiausiai gaila žmonių, kurie tikisi greito teisingumo, o jo prisieina laukti pernelyg ilgai.
– Kur ieškote šios situacijos sprendimų?
– Problemos sprendimui būtini bendri vieningi visų valdžių veiksmai. Galiu su visa atsakomybe pareikšti, kad prie geriausių norų vieni mes – Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai ir teisingumo vykdymą aptarnaujantis personalas iš esmės ir deramai pakeisti situacijos nebegalime. Net ir vien tai, kad dėl vykdomosios valdžios aktyvių veiksmų akivaizdžiai matome gerėjančią situaciją įkalinimo įstaigose, greitu laiku esminių pokyčių bylų, keliaujančių iš šių įstaigų, srautams neturės. Žinome, kad senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra treji metai.
Nors bausmių politika ne mūsų daržas, tačiau matome, kad jau visi supranta, jog bausmių griežtinimas ne tas kelias, kuriuo reikia eiti siekiant ilgalaikių kriminogeninės situacijos gerėjimo tendencijų. Taigi reikalingi ne tik nauji ar renovuoti pataisos namai.
Šiandien mums labiausiai rūpi teisingumo santykiuose su valstybe ieškantis žmogaus. Tad aktyviai ieškome sprendimų, kurie optimizuojant ir taip ribotus mūsų išteklius, užtikrintų efektyvią pažeistų jo teisių gynybą. Panašu, kad daug atsakymų radome Europos administracinių teismų sistemose.
Į administracinio ginčo nagrinėjimo procedūrą galėtų būti įtraukiamos ikiteisminės nagrinėjimo institucijos – Lietuvos administracinių ginčių komisija ir Mokestinių ginčų komisija, numatant privalomą ikiteisminę nagrinėjimo tvarką. Ji yra greitesnė, efektyvesnė ir pigesnė žmogui. Šios institucijos jau pelnė visuomenės pasitikėjimą savo profesionaliu darbu. Tai patvirtina mažas jų sprendimų apskundimo procentas. Į jas šiandien yra kreipiamasi pasirinktinai. Tačiau tam tikrose ginčų kategorijose, kuriuose ypač svarbus operatyvus jo išsprendimas (pvz., žalos iš valstybės atlyginimo klausimai, mokestinės bylos) kreipimasis galėtų būti privalomas.
Gegužės 31 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus universiteto organizuojamoje Tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Nauji iššūkiai ir patirtys administraciniame procese“ viešės nemažai užsienio teismų atstovų ir šios teisės srities ekspertų. Jie sutiko pasidalinti savo patirtimi ir padiskutuoti apie kitose valstybėse taikomas ir pasiteisinusias priemones, kurios gali būti tinkamas raktas ir į mūsų problemos sprendimą.
– Ar skundų atranka vienas iš galimų sprendimų?
– Europoje iš tiesų galima rasti nemažai administracinių teismų su filtro sistemomis apeliaciniams skundams.
Jos paprastai skirtos identifikuoti bylas, kurios vertos būti peržiūrėtos apeliacine tvarka aukščiausiame administraciniame teisme. Daugumoje valstybių tai veikia kaip preliminari procedūra, kurios metu sprendžiama priimti arba atsisakyti nagrinėti apeliacinį skundą. Administracinių teismų asociacijos tyrime ši sistema aptikta 16-oje Europos valstybių, o jos nėra tik 12-ioje Europos valstybių, tarp kurių dominuoja naujosios demokratijos šalys. Neabejoju, kad tai senųjų teisinių sistemų, artimų arba tapačių sovietinei, vis dar daroma įtaka. Norėdami išsivaduoti iš tos įtakos, privalome sekti moderniais pavyzdžiais ir nekurti dviračio iš naujo.
Todėl kalbu apie jau veikiančius ir rezultatus valstybėse, kuriose jie yra, rodančius procesinius instrumentus. Vienas iš tokių – bylos perdavimo į apeliacinį procesą institutas.
Bylos perdavimo į apeliacinį procesą institutas („leave to appeal“) administraciniame procese, pagal kurį ne visi apeliaciniai skundai yra priimami nagrinėti aukščiausiame administraciniame teisme, yra dominuojanti tendencija Europoje.
Tipiniai pagrindai, kuriems esant apeliacinis skundas priimamas, yra tai, ar žemesnės instancijos teismo sprendimu buvo nukrypta nuo aukščiausiojo administracinio teismo praktikos, buvo padaryta teisės taikymo klaida arba yra poreikis naujai plėtoti aukščiausiojo administracinio teismo praktiką. Mūsų teismuose šių sąlygų vertinimas yra išplėtotas sprendžiant dėl prašymo atnaujinti procesą, tad dalį reikiamų įrankių jau turime.
Manau, kad šiandienos sąlygomis, kai matoma aiški politinė valia privalomai ikiteisminei administracinių ginčų sprendimo teisinei ir institucinei sistemai plėtoti, Lietuvoje turi būti įvestas bylos perdavimo į apeliacinį procesą institutas, kuris užtikrintų Vyriausiojo administracinio teismo veiklos efektyvumą.
Beje, tai ir atpigintų bylinėjimąsi, nes atsisakius priimti skundą būtų gražinamas žyminis mokestis, žymiai atsakingiau tokio apeliacijos ribojimo atveju veiktų ir advokatai, teikiantys mokamas paslaugas bylos šalims.
– Kaip tai veiktų?
– Užbėgant už akių abejonėms, ar įvedus apeliacinių skundų atranką Vyriausiajame administraciniame teisme, nebus pažeista teisė į teismą, noriu pabrėžti, kad, nors teisė į teismą yra absoliuti, tačiau nėra absoliučios teisės į apeliaciją.
Šiame modelyje teisė į apeliaciją visada būtų užtikrinama kiekvienam suinteresuotam asmeniui, kadangi ginčų komisijos, kaip tribunolo – kvaziteismo, kurio teisinius vertinimo kriterijus yra apibrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, sprendimas galėtų būti peržiūrimas apygardos administraciniame teisme, o esant įstatyme nustatytiems ir mano jau minėtiems teisiniams pagrindams – ir Vyriausiajame administraciniame teisme.
– Griežtas požiūris į darbą, atsakingos pareigos ir stiprūs sukrėtimai teismuose Jums ne naujiena. Už indėlį į teismų sistemą, kaip Teisėjų tarybos vadovas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas esate gavęs valstybinį apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių, ar šiandien dar turite motyvacijos tobulinti teismų sistemą ir tikite teisingumu Lietuvoje?
– Atsakydamas į šį klausimą, privalau pradėti nuo sukrėtimų. Padaręs nusikaltimą asmuo, kokias pareigas beužimtų, privalo už jį atsakyti. Padaręs etikos ar drausmės pažeidimą teisėjas, kai kalbame apie veiksmus, dėl kurių kilo skandalas, ir jei juose nebūtų įrodyta nusikalstama veika, tačiau įrodyti tarpusavio susitarimai ar tokie ketinimai, turi pasitraukti iš teisėjų arba būti atleistas. Taip jau buvo daug kartų.
Labiausiai apmaudu, kad tarp teisėjų, kurie šiandien yra įtariamųjų procesinėje padėtyje, yra tokių, su kuriais teko kartu dirbti, juos pažįstu ir sunku patikėti... Po įvykių, patikėkite, pora savaičių aš ir kolegos teisme negalėjome normaliai dirbti. Mintimis ir kalbomis vis grįždavome prie pirmosios skandalo dienos vaizdų. Šiandien, kai emocijos nuslūgusios, galiu patikinti, kad teisingumas Lietuvoje buvo ir yra. Jį vykdo profesionalūs, garbingi ir dori žmonės. Aš laikausi teisėjo profesionalumo, garbės ir doros prezumpcijos.
Kalbant apie motyvaciją tobulinti teismų sistemą, noriu pabrėžti, kad tai nėra savitikslis siekis ar noras patenkinti asmenines ambicijas. Šiandien visą savo dėmesį skiriu administracinių teismų ir ypač Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiklos efektyvumo užtikrinimui.
Atsakydamas į klausimus nurodžiau skaudulius, kurie turi būti šalinami. Juk rodomomis iniciatyvomis mes nesiekiame kokio nors lengvesnio gyvenimo sau. Mūsų noras yra sutvarkyti sistemą taip, kad ginčas, kuriame dalyvauja žmonės, sprendžiama dėl esminių valstybės interesų, būtų išspręstas ir teisingumas įvykdytas per įmanomai trumpiausią laiką bei kiek tai įmanoma mažesnėmis sąnaudomis.