Kaip pasitikėti šaltiniais ir mokėti atskirti tikrą informaciją nuo melagingos žinios (fake news), kalbamės su nacionalinės iniciatyvos Demaskuok.lt vadovu Viktoru Daukšu bei žiniasklaidos stebėsenos ir analizės įmonės „Mediaskopas“ direktore Jūrate Stankuviene.
Prieš Lietuvą nukreiptos dezinformacijos kilmės šalis – Rusija
Prieš pradedant kalbėti apie melagingas naujienas, pravartu paaiškinti sąvokų reikšmę. Tiek dezinformacijos, tiek vadinamosios misinformacijos koncepcijos nėra naujos, o fake news (liet. atitikmuo melaginga naujiena) – pastaruoju metu pradėtas plačiai vartoti terminas, kuris gali būti tiek dezinformacija (sąmoningas klaidinančių žinių skleidimas), tiek misinformacija (nesąmoningas klaidinančių žinių skleidimas).
Anot V. Daukšo, dezinformacija gali daryti stiprią įtaką demokratiniams procesams, mažinti pasitikėjimą valstybe, jos organizacijomis ir tai – didžiulė problema. Kas atsitiktų, jei artėjant rinkimams staiga pasklistų melaginga žinia, jog vienas kandidatų į prezidentus, tarkim, slepia mokesčius? Žmonės neturėtų laiko (ar noro) gilintis, rinkimų štabas nesuvaldytų krizės ir galop tai galėtų lemti visų rinkimų baigtį.
2016-aisiais melagingų naujienų skelbimo būdas pradėtas naudoti kaip įrankis daryti įtaką žmonių nuomonės formavimui ir sprendimų priėmimui. Per dvejus metus jis evoliucionavo nuo elementarių skandalingų antraštiniu masalu vadinamų žinučių iki galingo įrankio komerciniams ar politiniams tikslams pasiekti. Tai patvirtina ir „Reuters“ kartu su Oksfordo universitetu parengta skaitmeninių žinių 2018-ųjų metų ataskaita, kurioje teigiama, jog manipuliavimo informacija metodai sudėtingėja, ir tai kelia visuotinį nerimą.
Bet kokią gaunamą informaciją reikia mokėti vertinti kritiškai. Vis dėlto kartais informacija pateikiama taip įtikinamai, kad atskirti melą nuo tiesos tampa vis sudėtingiau. Ir nors propagandos pasekmės visiems aiškios, apie melagingos naujienos fenomeną ir jo grėsmes tik pradedama kalbėti.
Demaskuok.lt vadovas pastebi, kad dezinformacija sklinda greitai, o įrodyti netiesą gali užtrukti metų metus.
„Puikus pavyzdys – paskelbtos palydovinės Ukrainos bombonešio „nuotraukos“ virš Ukrainos nukritus „Malaysian Airlines“ lėktuvui sukeltas chaosas siekiant nuslėpti, kas iš tiesų nutiko, sutrikdė visuomenę karščiausių įvykių pike. Visa tai atsitiko 2014 m., o įrodymai, jog kaltieji – rusai, paskelbti tik daugiau nei po trejų metų. Natūralu, kad tuo metu žmonės jau buvo pavargę nuo informacinio triukšmo ir rezultatai sukėlė daug mažesnį atgarsį nei pats įvykis, todėl tikėtina, jog daugelis tiesos taip ir nesužinojo“, – pavyzdį pateikia V. Daukšas.
Nacionalinio kibernetinio saugumo centro duomenimis, Lietuva patiria 55 tūkst. kibernetinių atakų per metus, nuo kurių nukenčia ir lietuviškos žiniasklaidos priemonės . Pasak V. Daukšo, yra pavyzdžių, kai įsilaužus į naujienų portalą įkeltas melagingas straipsnis, o dėl prevencinių priemonių trūkumo jis išliko nepastebėtas net savaitę laiko.
„Tai tik vienas tų atvejų, kai kibernetinės atakos ir dezinformacija tapo įrankiais, pradėtais naudoti kartu. Kovai su jais reikia daug laiko ir finansinių išteklių. Deja, dezinformacija ne tik greitai plinta, bet yra ir gerai finansuojama – didžiausią įtaką turinčios sklaidos priemonės, kuriose periodiškai galima pastebėti jos precedentus, – „Russia Today“ ir „Sputnik News“ pernai gavo 350 mln. eurų vertės valstybės finansavimą. Palyginimui – LRT biudžetas 2019 m. yra 41,6 mln. eurų“, – teigia V. Daukšas.
Anot jo, remiantis VSD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo 2018-ųjų ataskaitos duomenimis, absoliučios daugumos prieš Lietuvą nukreiptos dezinformacijos kilmės šalis – Rusija. Užkirsti kelią sistemingai skleidžiamoms žinioms tos šalies šaltiniuose beveik neįmanoma, todėl šiuo metu egzistuojantis efektyviausias būdas – nuolat stebėti internete skelbiamą medžiagą ir laiku pamatyti grėsmes.
„Krizei išvengti pirmosios dvi valandos yra kritinės, todėl, pastebėjus aiškias rizikas, reikia nedelsiant informuoti strateginės komunikacijos departamentus, elfus (Lietuvos elfai – pilietiški ir patriotiškai nusiteikę žmonės, kurių tikslas – įvairiomis priemonėmis prisidėti prie kovos su priešiška mūsų šaliai dezinformacija – aut. past.) žurnalistus, akademikus, faktų tikrinimo organizacijas ir kitus suinteresuotus asmenis, kad jie imtųsi reikiamų veiksmų šalies reputacijai ir saugumui užtikrinti“, – pataria Demaskuok.lt vadovas.
Sunku atpažinti
Pasak V. Daukšo, kaip parodė Ukrainos atvejis, sufabrikuotos naujienos gali būti panaudotos kaip viena iš priemonių hibridiniam karui kurstyti. Vengdamos blogiausių scenarijų, valstybės institucijos imasi kovos priemonių.
Tam, kad dezinformacija būtų demaskuota, reikia kur kas daugiau lėšų, nei jai skleisti.
„Tai ir skirtingų informacijos šaltinių stebėjimas, ir rankinis duomenų tikrinimas, informavimo apie pastebėtą įtartiną turinį įrankis, žiniasklaidos išteklių vienijimas, galop – visuomenės informavimas. Todėl siekiant spręsti reakcijos greičio ir išteklių imlumo problemas ir atsirado nacionalinės reikšmės iniciatyva Demaskuok.lt. Šios iniciatyvos tikslas ir yra spręsti reakcijos greičio ir išteklių imlumo problemas“, – aiškina V. Daukšas.
J. Stankuvienės manymu, apgauti labai paprasta.
„Puikus Lietuvos pavyzdys būtų skiepų klausimas. Užteko skambių frazių „rusų mokslininkų duomenimis“, „ryšys tarp autizmo ir skiepų“ ir žmonių nuomonė skiepų klausimu susvyravo. O kiek iš tikrųjų yra patikrinta, kad skiepai kenkia žmogui? Štai dabar, kai neskiepyta karta jau paaugo, galime matyti rezultatus, tiksliau – pasekmes. Kilo ligų, su kuriomis buvo kovota daug metų (pvz., tymai), protrūkių. Taigi problema ta, kad neskiepyti ir susirgę žmonės tampa pavojingi kitiems, sveikiems, žmonėms“, – apie pavojus pasakoja J. Stankuvienė.
Kaip pastebi „Mediaskopo“ vadovė, kalbant apie melagingos naujienos reiškinį blogiausia tai, kad paimama tik dalis tiesos, o žodžiai taip sudėliojami, jog nebeįmanoma melo atskirti nuo tiesos. Ir tai labai pavojinga, nes žmonės patiria didžiulę įtampą. To puikus pavyzdys – vaikų paėmimo iš tėvų skandalas.
„Pažiūrėjus į antraštes „Pasikėsino į Lietuvos šeimą, <...> pakabino kardą“, visiems pasidarė baisu, nes pasikėsinta į esminę vertybę – šeimą. Vaikus atima ir iš gerų šeimų! Ir nors nežinoma, kokia buvo iš tiesų situacija, tačiau kiekvienam, turinčiam vaikų, pasidarė nejauku. Tėvai pradėjo analizuoti savo elgesį – maža kada pakėlė balsą, gal kada vaikas verkė užsigavęs arba supykęs rėkė ant tėvų. Visko gali būti. Ir kas dabar bus – atvažiuos ir atims vaiką?“ – pavyzdį pateikia „Mediaskopo“ direktorė J. Stankuvienė.
V. Daukšas atkreipia dėmesį į tai, kad tokios istorijos labiausiai paveikia pasitikėjimą žiniasklaida ar visuomenės institucijomis.
„Žurnalistų, faktų tikrinimo organizacijų, o Lietuvoje – ir elfų tikslas – pastebėjus tokius atvejus kuo greičiau reaguoti ir informuoti visuomenę apie netiesą. Tokios iniciatyvos glaudžiai susijusios ir su viena Europos Komisijos prioritetinių veiklos sričių – medijų raštingumo skatinimu“, – sako V. Daukšas.
J. Stankuvienės teigimu, dabar esame patys sau leidėjai – ką norime, tą rašome. „O rašyti galime visur: savo paskyroje socialiniuose tinkluose, savo tinklaraštyje, galime turėti savo „Youtube“ kanalą. Mes iš principo tampame televizija. Ir niekas negali mums to uždrausti, mūsų patikrinti ir pasakyti, kad darome ką nors blogo. O ir laiko patikrinimams niekas neturi. Todėl tikrai svarbu lavinti medijų raštingumą“, – sako mūsų pašnekovė.
Pavojus – socialiniuose tinkluose
Kovoje su melagingomis naujienomis pirmiausia reikėtų pasitelkti kritinį mąstymą. Kiekviena gaunama informacija turėtų būti griežtai įvertinama kiekvieno žmogaus galvoje – iš kokio šaltinio žinia ateina, ar ji logiška, koks yra bendras situacijos kontekstas, kokie autoritetai minimi ir pan. Vis dėlto dėl laiko stokos visi šie patarimai gali būti paminami. Ką tuomet daryti? Kaip apsisaugoti nuo klaidinančios informacijos?
„Facebook“ ganėtinai neseniai suprato, kad, norint turėti kokybišką platformą, ją reikia saugoti. Siekiant greičiau aptikti tokias naujienas ir palengvinti jas identifikuojančių analitikų ir faktų tikrintojų rankinį darbą, pasitelktas dirbtinis intelektas. Ir nieko stebėtino, nes atsiradus kompiuteriams vienas faktas tapo nebepaneigiamas – vienu metu jie gali apdoroti kur kas didesnius informacijos kiekius nei žmogus.
Sukūrus dirbtinį intelektą turime beprecedentę galimybę įdarbinti mašinas, taigi mokymosi ir tam tikrų šablonų atpažinimo procesas vyks nepalyginamai greičiau.
Dezinformacijos sklaidoje yra pasikartojančių ar persipinančių naratyvų, todėl automatizavus jų identifikavimo procesą gali būti sutaupomos 3–4 ją tikrinančio žurnalisto ar analitiko darbo valandos per dieną, o vienoje organizacijoje, kur tuo užsiima atskiri departamentai, gali būti sutaupomi tūkstančiai žmogiškojo darbo valandų. Galima paprasčiau reaguoti, o tai gali būti gyvybiškai svarbu krizių valdymo procese“, – teigia V. Daukšas.
Vis dėlto, kaip pastebi J. Stankuvienė, „Facebook“ gali atrinkti informaciją pagal raktinius žodžius, kriterijus, pasakyti, kurie dalykai yra grėsmingi visuomenės saugumui, tačiau patvirtinti, ar tai teisybė, negali.
„Net ir pasitelkus dirbtinį intelektą tai neįmanoma. Kad ir kaip bandoma išgaudyti ir pažymėti netikras naujienas, kol kas tai vyksta nesėkmingai, nes žiniose vis tiek lieka dalis tiesos . Tarkim, paimame kelis panašius straipsnius – viename rasime tiesą, kitame – tiesą ir nuomonę, trečiame – iškreiptą tiesą, bet visuose straipsniuose vis tiek bus dalis tiesos“, – aiškina mūsų pašnekovė.
Nors dirbtinis intelektas dirba greičiau, žmogaus protas veikia daug kūrybiškiau. Kol kas tai ir daro žmogų pranašesnį. Anot V. Daukšo, dirbtinis intelektas žmonių nepakeis, keisis tik principas, kas kokius darbus atlieka. Jis sako, kad „žmonės koncentruosis į tai, ko negali mašinos. Kol kas joks dirbtinis intelektas negali atsakyti, kas tiesa, o kas – melas, galutinį tikrinimą vis tiek privalo atlikti žmonės . Kita vertus, dirbtinis intelektas padeda greičiau suprasti, kas vyksta, kokie straipsniai plinta realiu laiku, apie ką juose rašoma, koks jų populiarumas, kiek kartų ir kur publikuota ir t. t. Žmonės tai gali padaryti ir rankomis, tačiau tai užima labai daug laiko.“
Su tuo, kad žmogus neturėtų skubėti mokytis iš dirbtinio intelekto, sutinka ir „Mediaskopo“ vadovė. Anot pašnekovės, žmogus niekada ir nieko neturi mokytis iš programos. „Programa turi mokytis iš žmogaus. Na, ko galima pasimokyti iš dulkių siurblio? Jis siurbia tikrai geriau negu mes, bet jis yra tiesiog priemonė. Programa neturi galvos. Programą galime panaudoti norėdami supaprastinti savo buitį.
V. Daukšas priduria, jog nereikėtų pamiršti, kad dirbtinis intelektas labai greitai mokosi ir gali būti ne tik naudingas atpažįstant žalingą informaciją, bet ir pradėti ją kurti. Puikus pavyzdys – internete paplitę deepfake pavyzdžiai, kai, panaudojant dirbtinio intelekto algoritmus, tikri paveikslėliai, nuotraukos ar vaizdo medžiaga modifikuojami neatpažįstamai ir leidžia susidaryti klaidingą prielaidą, jog žmonės atliko veiksmus ar pasakė žodžius, kurių niekada nebuvo.
„Įsivaizduokite – Angelos Merkel kūnas, o kalba Donaldo Trumpo veidas. Atrodo, sunkiai įtikima? Būtent toks vaizdas dar visai neseniai buvo paplitęs internete. Todėl dezinformacijos, kaip ir bet kokios kitos sąmoningos nusikalstamos veikos, yra dvi pusės. Dirbtinis intelektas gali atlikti policininko vaidmenį – aptikti įtartinus atvejus ir analitikui, kaip teisėjui, leisti spręsti, kas verta tolesnio nagrinėjimo, kaip jau vyksta Demaskuok.lt atveju. Efektyvus ir nuolatinis kontrasistemų tobulinimas turėtų veikti kaip pažangos variklis“, – aiškina vadovas.
Pasak. V. Daukšo, turėdama unikalią geopolitinę padėtį Lietuva pirmauja kovoje su dezinformacija.
„Mūsų šalis viena iš pirmųjų pradėjo viešas diskusijas apie kylančias grėsmes dėl skleidžiamos dezinformacijos. Specialistai ėmėsi analizuoti ir spręsti šią problemą. 2018 m. sukurta ir testuojama dezinformaciją identifikuojanti platforma davė reikšmingų rezultatų ir nuolatos yra tobulinama, prie jos prisijungia vis daugiau piliečių, o Demaskuok.lt kviečiami kaip ekspertai dalyvauti diskusijose, skaityti pranešimus konferencijose, yra cituojami užsienio vyriausybių atstovų ar nuolat dalijasi žiniomis kaip patariantys ekspertai su tokiais organais kaip Europos Komisija. Gera žinia ta, kad šalių pajėgos vienijamos, o Europos Komisija patvirtino ir išleido kovos su dezinformacija veiksmų planą, kurį pasirašė didieji interneto gigantai „Google“, „Facebook“, „Twitter“ ir kiti. Liūdna žinia, jog tai padaryta tik praėjusių metų gruodį“, – atviravo pašnekovas.
Efektyvi pagalba – dirbtinis intelektas ir kritinis mąstymas
Įmonėje „Mediaskopas“ dirbtinis intelektas užima išties svarbią vietą ir ji tampa vis didesnė. Beveik visus techninius darbus, kuriuos darydavo žmonės, jau baigia pakeisti programa. Vis dėlto kol kas jis silpnas ten, kur reikalingas sprendimas, pvz., nustatant, ar žinutės tonas teigiamas, ar neigiamas.
„Pavyzdžiui, pasakymą „Ši bendrovė yra gaidys“ dirbtinis intelektas gali traktuoti kaip teigiamą, nes gaidys yra geras gyvūnas, vadinasi, ir bendrovė yra gera. Taip atsitinka todėl, kad dar neįmanoma nurodyti visų variantų, kada yra gėris, kada blogis. Ir nors daugeliu atvejų dirbtinis intelektas jau moka atskirti tam tikrus niuansus anglų kalboje, lietuvių kalboje jis dar labai netobulas“, – pasakoja J. Stankuvienė.
Kovojant su dezinformacija dirbtinis intelektas yra ypač efektyvi priemonė, todėl V. Daukšo vadovaujamos iniciatyvos sistema šiuo metu išanalizuoja apie 20 000 straipsnių per dieną, o iki metų pabaigos skaičių planuojama stipriai padidinti siekiant dar didesnės potencialios dezinformacijos sklaidos apimties monitoringo ir naratyvų vertinimo tikslumo.
„Demaskuok.lt mechanizmas paremtas kelių dirbtinio intelekto algoritmų kombinacija, jie reikalingi skirtingoms funkcijoms atlikti. Sistema specializuota identifikuojant ir analizuojant dezinformacijos precedentus: padeda pastebėti potencialiai žalingus naratyvus, nustatyti jų sklaidą ir matyti, kaip socialiniame tinkle „Facebook“ į juos reaguojama“, – pasakoja V. Daukšas.
Kalbant apie krizes, netgi tos įmonės, kurios kruopščiai atlieka monitoringą, gali pakliūti į melagingų naujienų pinkles. Štai V. Daukšas puikiai prisimena precedentą, kai portale buvo paskelbta publikacija pavadinimu „NATO planuoja įsibrauti į Baltarusiją“. DELFI žurnalistas Vaidas Saldžiūnas apie tai parašė straipsnį, kuriame minima, jog „žinutėje kalbama apie tikras Lenkijoje lapkričio mėn. prasidėjusias pratybas „Anakonda“, tačiau straipsnyje bandoma įteigti, kad pagrindinis pratybų tikslas – surengti provokaciją prieš Baltarusiją ir okupuoti jos teritorijos dalį“. Tokiais atvejais tampa akivaizdi kibernetinio saugumo užtikrinimo svarba, ypač jei kalba eina apie didelės sklaidos ir skaitomumo žiniasklaidos priemones. Pastarąsias suderinus su rizikos valdymo scenarijais ir įrankiais, katastrofiškų pasekmių galima išvengti.
J. Stankuvienė prisimena nemalonią situaciją, susijusią su melagingomis naujienomis jos įmonėje.
„Buvo ypač nemalonu, kai konkurentai paskelbė, kad jie pirmi Lietuvoje pradeda naudotis dirbtiniu intelektu, nors „Mediaskopas“ sėkmingai tai darė jau dvejus metus. Netgi mūsų įmonės straipsnis buvo nukopijuotas ir konkurentų paskelbtas po dvejų metų kaip naujiena. Kadangi dėl laiko stokos žmonės nesigilina arba tiesiog pamiršta, išėjo puiki suklastota naujiena“, – prisimena pašnekovė.
Anot jos, dirbtinis intelektas jau dabar yra visur – „Google“, „Google Maps“.
„Jau net nepastebime, kaip dirbtinis intelektas atpažįsta kalbą, balsą, rūšiuoja „Facebook“ naujienų srautą, kad gautume tik mums patinkančius dalykus, arba „Spotify“, kuris parenka muziką pagal nuskenuotą grojaraštį. Būtų neteisybė sakyti, kad aš naudojuosi dirbtiniu intelektu, o kiti žmonės ne, nes mes visi jau naudojamės dirbtiniu intelektu“, – sako „Mediaskopo“ vadovė J. Stankuvienė. – Man asmeniškai labai baisu, kad mūsų mokyklose laikomasi XIX a. mokymosi atmintinai modelio. Įvyko tiek pokyčių, reikalaujančių naujo, modernaus požiūrio į ugdymą tos kartos, kuri turės konkuruoti su dirbtiniu intelektu. O su juo varžytis bus vis sudėtingiau, nes tai, ką mes išmokstame per kelerius metus, dirbtinis intelektas įveikia per kelias sekundes. Tad jis tikrai galės pakeisti žmones atlikdamas mechaninius darbus. Ir visa tai vyks artimiausioje laiko perspektyvoje. Darbui atlikti žmogaus vis dar reikės, tačiau vietoje 100 arba 1 000 pakaks tik vieno.
Kas mums belieka? Ugdyti kūrybiškumą ir unikalumą. Todėl kalbėdama apie švietimą noriu akcentuoti tą patį – turime lavinti vaikų kūrybiškumą, kritinį mąstymą, nes visa kita pakeis dirbtinis intelektas. Kaip jis skirstys ir pateiks mus dominančias naujienas, neaišku.“