Nepaprastai elegantiška ir nuoširdi moteris sako, kad nuo pat vaikystės yra jautri neteisybei, todėl atvira širdimi stengiasi padėti, paguosti ir palaikyti visuomenės pasmerktus, gyvenimo užribyje atsidūrusius žmones.
– Milda, esate viena iš 1991 m. atkurtos Lietuvos kalinių globos draugijos steigėjų, Lietuvos kalinių globos draugijos Reabilitacinio centro vadovė. Kaip atradote savo pašaukimą? Kas Jus paskatino ir motyvavo imtis šios veiklos?
– Kodėl būtent Kalinių globos draugija? Galbūt todėl, kad pati gimiau ir užaugau tremtinių šeimoje. Mama ilgus metus praleido Vorkutos lageriuose, o tėtis ragavo tremtinio duonos. Ir nors mano vaikystė prabėgo Lietuvoje, o supratimas apie gyvenimą nelaisvėje tada dar buvo paviršutiniškas ir nesuvokiau, koks tai siaubas, žodžiai „kalėjimas“, „kalinys“ nebuvo naujiena. Žvelgdama atgal džiaugiuosi, kad tėveliai neišugdė mūsų, vaikų, pykčio – mama visą laiką kartodavo, jog neturime kaupti neapykantos, į blogį reikia atsakyti gerumu. Taip ir turiu nuo vaikystės tą vidinį tolerancijos, teisingumo jausmą. Man vis norisi, kad laimėtų gėris ir tiesa.
Atsimenu, kad mane taip pat įkvėpė pažintis su sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose kalėjusiu monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Jis buvo vienas pirmųjų Kalinių globos draugijos atkūrimo iniciatorių. Kartu su juo, Helsinkio grupės nariais, advokatais, rašytojais, žinomais to meto visuomenės veikėjais išsikėlėme tikslą atkurti šią tarpukariu gyvavusią visuomeninę organizaciją. 1921 m. įsteigta, tačiau 1940 m. uždaryta Kalinių globos draugija daug laiko ir jėgų skyrė darbui su nuteistaisiais, jų teisiniam švietimui, teikė pagalbą kalinių artimiesiems.
Kaip galite numanyti, žengti pirmuosius žingsnius nebuvo lengva. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje dar nebuvo visuomeninių organizacijų patirties, neturėjome nuolatinių patalpų ir finansavimo. Be to, niekam nė į galvą neatėjo, kokį mums paliko kalėjimą – apie nuteistųjų integraciją, reabilitaciją ir švietimą tuometėse pataisos darbų kolonijose (pavadinimas savaime išduoda, kokia buvo šių darinių paskirtis) visuomenė nė nenorėjo girdėti. Kaip sakė J. Marcinkevičius, visą žmoniją mylėti lengviau negu vieną žmogų.
Kartais aplinkiniai ir dabar nustemba, kaip galima dirbti su baisiais nusikaltėliais. Bet jie nėra baisūs! Iš tikrųjų tai – žmonės, į kuriuos požiūris yra tikrai nežmoniškas. Aš neprisiimu kitų nuodėmių sau, neklausinėju apie jų padarytus nusikaltimus – žvelgiu į nuteistąjį be išankstinės nuomonės ir atvira širdimi. Jeigu į Kalinių globos draugiją kreipiasi pagalbos besitikintis žmogus, manau, kad jo negalima palikti vieno. Juk išėjęs į laisvę jis jau nebėra kalinys – teismo nuosprendis jau išklausytas, paskirta bausmė atlikta. Turime jam padėti.
– Jūs nuolatos susiduriate su žmonėmis, ne kartą ragavusiais kalėjimo duonos. Ar galite plačiau papasakoti, kokia iš įkalinimo įstaigos išėjusių žmonių savijauta? Kaip vyksta jų integracija į visuomenę?
– Nevyniosiu į vatą – asmuo, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, yra išmetamas į gatvę tikrąja to žodžio prasme. Mūsų visuomenėje gaji nuostata – sučiupti, kuo greičiau uždaryti, kuo tvirtesnę spyną pakabinti, kelis kartus užsukti ir tegul žmogus sėdi. Gal ir banaliai skamba, bet niekam neįdomu, kas bus po to – ar išleistas žmogus turės, ką pavalgyti, kur prisiglausti.
Tokia tragiška situacija susidarė dėl daugelio priežasčių, visų pirma dėl įkalinimo sistemą apibrėžiančių įstatymų. Institucijos rūpinasi asmeniu tol, kol jis atlieka bausmę. Kitaip tariant, kalėjimai arba pataisos namai prisiima atsakomybę tik už kalintį žmogų. Daugelis pasakytų, o ko gi daugiau reikia? Kitas, matyt, dar pridurtų, kad pataisos namai yra ne kas kita, kaip rojus ar sanatorija. Tačiau kas tą „sanatoriją“ tuomet sukūrė? Kas ją kontroliuoja, finansuoja, kas joje dirba?..
Išėjęs į laisvę žmogus dažniausiai neturi nei artimųjų, nei gyvenamosios vietos, o tik krūvą skolų, priklausomybių, menką išsilavinimą ir dar menkesnių profesinių gebėjimų. Taigi pati pirmoji mūsų užduotis – pamaitinti, nuprausti žmogų, leisti jam pailsėti. Tik pasijutęs saugus žmogus pats ima galvoti, kaip jam gyventi toliau.
Kai susiduriame su ilgą laiką kalėjusiais žmonėmis, problemos tampa dar gilesnės, kadangi jie jau yra praradę elementariausius įgūdžius – nemoka naudotis grynaisiais, viešuoju transportu ir taip toliau. O dažnai tų įgūdžių net ir nėra buvę – neretai žmonės visą gyvenimą gyvenę valdiškuose namuose, keliavę iš kūdikių namų į vaikų namus ir pan.
Norint, kad kaliniai sėkmingai integruotųsi į visuomenę, būtina iš anksto ruoštis kalinio paleidimui į laisvę, iš kalėjimo išeinančiam žmogui suteikti visokeriopą kompleksinę pagalbą. Tai, ką vadinu kompleksine pagalba, yra ryšio užmezgimas su žmogumi dar pataisos namuose. Tarptautinė praktika rodo, kad efektyviausia „išjudinti“ kalintį žmogų, įžiebti jam norą atsitiesti, prasklaidyti apatiją ir nusivylimą, kai iki bausmės termino lieka bent keletas mėnesių. Tada su bausmę atliekančiu asmeniu aktyviau turėtų bendrauti socialiniai darbuotojai ir psichologai, imtis iniciatyvos gali įkalinimo įstaigas lankantys savanoriai, būsimi mentoriai. Kalinčio žmogaus savivertė nebebūna nulinė – jis žino, kad jo kažkas laukia, jį palaiko, atsiranda stipresnis stimulas kabintis į gyvenimą, pateisinti lūkesčius.
Be abejo, buvę kaliniai susiduria ir su nesėkmėmis – kartais jiems nepavyksta greitai rasti darbo, o susiradus galbūt nelabai sekasi. Čia, kaip ir visur, daug priklauso nuo žmogaus gyvenimo patirties, turimo išsilavinimo, valios, vertybių. Tik labai norėčiau, kad mes, visuomenė, turėtume nors šiek tiek daugiau empatijos, prisiimtume dalį atsakomybės už integracijos procesus. Esu įsitikinusi, kad įkalinimas iš esmės žalingas, nors daugeliu atvejų yra tiesiog neišvengiamas.
– Pagrindinis įkalinimo bausmės tikslas – grąžinti žmogų į visuomenę, nukreipti jį teisėtumo keliu, tačiau esate sakiusi, kad Lietuvoje veikiančios įkalinimo įstaigos šios funkcijos neatlieka – daugeliui nuteistųjų jos yra tarsi nusikalstamumo mokyklos. Kodėl? Kokias įstatymų spragas būtina ištaisyti, kad žmonės, užvėrę kalėjimo ar pataisos namų duris, ten nebegrįžtų?
– Jūs visiškai teisi – nemaža dalis žmonių į teisiamųjų suolus sėda ne po vieną ir net ne po kelis kartus. Didelis skaičius sugrįžtančiųjų atgal į kalinimo įstaigas „kartoti kurso“ signalizuoja, kad kažkas negerai tų institucijų veikloje arba pačioje bausmių vykdymo sistemoje.
Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad pataisos namai yra valstybinės institucijos, išlaikomos iš biudžeto lėšų. Paprastas palyginimas: jei mes vertiname šalies aukštąsias mokyklas pagal tai, kokius darbus gauna jas baigę asmenys, kodėl analogiškos vertinimo sistemos negalime pritaikyti įkalinimo įstaigoms? Juk kuo daugiau žmonių nelaisvėje, tuo didesni jų išlaikymo kaštai. Vis tiek visų žmonių iki gyvos galvos neuždarysi, jie anksčiau ar vėliau sugrįš į visuomenę. Tik klausimas, ar neišeis iš ten dar piktesni, negu nuėjo...
Atskiros kalėjimo kameros – ne prabanga, tai – būtinybė, jeigu norime suteikti šansą keistis tokiam asmeniui. Šioje vietoje norėčiau pasakyti ačiū norvegams – jų remiami galime tikėtis pozityvių pokyčių šioje srityje.
Būkime atviri: šiandien Lietuvoje turime įkalinimo sistemą, kuri ne tik nesirūpina pozityvia kalinčio žmogaus perspektyva, bet ir neretai turi tam priešingos įtakos. Kai Kybartų pataisos namų vaikinai išsipaišė savo veidus ir pasirodė girtutėliai Facebooke, visi sujudo kaltinti kalinius, tačiau ar kas nors pagalvojo, iš kur jie gavo to alkoholio, kaip jiems tapo prieinami mobilieji telefonai ir interneto ryšys? Kur įstaigos vadovų atsakomybė? Man labai skauda širdį, bet tai, kas yra dabar, toli gražu nėra „pataisos“ namai, juolab reabilitacija ir integracinis procesas.
Jei laisvės atėmimo bausme žmogus yra baudžiamas antrą, trečią ar daugiau kartų, man įdomu, kaip dėl to turėtų jaustis teisėjas? Juk skelbdamas savo sprendimą teisėjas siekia teisingumo ir tikrai nenori, kad nuteistasis kartotų savo nusikaltimus. Vis dėlto apie kokį teisingumą galime kalbėti, kai situacija šalies kalėjimuose labiau primena siaubo filmą apie kankinimus nei laisvės atėmimo vietą.
Kalinimo įstaigose trūksta atjautos ir paprasto, draugiško bendravimo. Nesakau, kad prižiūrėtojai su kaliniais turi būti besąlygiškai malonūs, tačiau pagalvokime, kodėl laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys ten yra vadinami žulikėliais arba valkatėlėmis? Iš tiesų žmogus, patekęs į įkalinimo įstaigą, turėtų suprasti, kodėl jis joje atsidūrė, o išėjęs – nebenorėti į ją grįžti. Gąsdinimu, bausmių griežtinimu ar gyvenimo sąlygų bloginimu to niekada nepasieksime. Mūsų pareiga – parodyti jiems alternatyvą.
– Ar Jūsų praktikoje pasitaiko daug sėkmės istorijų, kurios motyvuoja nenuleisti rankų, dirbti toliau?
– Sėkmės istorijų tikrai yra, ir tai ne mano vienos nuopelnas. Didelį darbą atlieka įvairios nevyriausybinės organizacijos, vienuoliai, maldos grupės. Adaptuotis ir išmokti gyventi laisvėje reikia daug laiko, todėl laisvės atėmimo bausmę atliekantiems ir jau atlikusiems žmonėms labai svarbus artimųjų palaikymas, meilė ir kantrybė. Jei žmogus neturi šeimos, draugų, mums be galo svarbu nenutraukti su juo ryšių ir toliau bendrauti. Kartais padėti neįmanoma arba žmogus nenori, kad jam būtų padedama. Tačiau patikėkite, tikrai niekas nesidžiaugia būdamas nuteistas ir tik labai retas nori sieti savo ateitį su kriminaliniu pasauliu.
Mano patirtis rodo, kad vis daugiau nusikaltimų padaro jauno amžiaus vyrai. Jie labai anksti patenka į nusikalstamą terpę, jų tėvai vartoja alkoholį ar narkotikus arba patys anksti pradeda vartoti narkotikus. Paprastai jų išsilavinimas labai menkas – vos šešios, septynios, devynios klasės... Kartais atrodo, kad tokie jaunuoliai ir neturi kitokio, normalaus gyvenimo alternatyvos, tačiau viskas įmanoma. Tokiais atvejais stengiamės, kad jaunuoliai turėtų motyvacijos mokytis, įgyti išsilavinimą ir tai jiems tampa tramplinu į savarankišką gyvenimą.
– Seimas nutarė daliai kalinių suteikti amnestiją. Kaip vertinate tokį įstatymų leidėjo žingsnį? Ko labiausiai laukiate ir tikitės?
– Visiškai sutinku su amnestijos idėja, jeigu tai daroma išmintingai. Nereikėtų galvoti, kad visi amnestuoti žmonės iš karto tuo pasinaudos piktiems kėslams, tačiau sutinku, kad nereikia skubėti, – paleidžiamus žmones reikia paruošti, antraip jie suklups, nematys perspektyvų ir pakartotinai nusikals.
Žinoma, daugelis ankstesnių amnestijų buvo daromos vien tam, kad būtų sutaupyta lėšų, be to, būtų sumažintas kalinių pataisos namuose skaičius. Tai irgi nėra blogai, nes pagal įkalintų asmenų, tenkančių 100 000 šalies gyventojų, skaičių pirmaujame visoje Europos Sąjungoje.
Naivu tikėtis, jog visuomenė staiga taps palankesnė kalinių paleidimui anksčiau laiko. Tačiau pagalvokime, kokios valstybės norime labiau – kerštingos ir viltį atimančios ar suprantančios, kad žmogus gali klysti, tačiau gali ir pasitaisyti?
Taip, yra žmonių, kurie nebeturi jokios baimės būti nuteisti, bet man asmeniškai tenka bendrauti su daugybe kalinių, sulaukusių amnestijos arba Prezidentės malonės, – visi jie pripažįsta, kad amnestiją jie priėmė kaip dovaną, antrą šansą pradėti gyvenimą iš naujo.
Statistika
2017 m. Lietuvos teismuose buvo gautos 20 178 baudžiamosios bylos (2016 m. – 16 774, 2015 m. – 18 358).
2017 m. buvo išnagrinėtos 19 858 baudžiamosios bylos (2016 m. – 17 115, 2015 m. – 18 963).
Palyginti su 2016 m., bylų skaičius padidėjo 16,03 proc., su 2015 m. – 4,72 proc.
2017 m. nuteisti 18 977 fiziniai ir juridiniai asmenys (2016 m. – 16 274, 2015 m. – 18 610), 826 iš jų buvo nepilnamečiai (2016 m. – 1001, 2015 m. – 1135).
Dažniausiai teismų skirtos bausmės 2017 m.:
* bauda – 6 024 asmenims (2016 m. – 3 904, 2015 m. – 5 060);
* terminuotas laisvės atėmimas – 5 140 asmenų (2016 m. – 5 029, 2015 m. – 5 286);
* laisvės apribojimas – 4 068 asmenims (2016 m. – 4 135, 2015 m. – 4 487);
* areštas – 2 275 asmenims (2016 m. – 1 849, 2015 m. – 1 973);
* viešieji darbai – 1 170 asmenų (2016 m. – 1 163, 2015 m. – 1 287).
Lietuva pirmauja Europoje pagal įkalintų asmenų skaičių
* Vidutinė laisvės atėmimo bausmė Lietuvos kalėjimuose artėja prie 7 metų
* Kaliniai išlaikomi už mokesčių mokėtojų pinigus
* Strasbūro teismų kaliniams priteistos žalos atlyginimas Lietuvai kainuoja šimtus tūkstančių eurų.
6620 asmenų laisvės atėmimo bausmę atliko įkalinimo įstaigose, 30 nepilnamečių 2017 metų pradžioje atliko laisvės atėmimo bausmę. 6 metai ir 8 mėnesiai – 2017 m. teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės termino vidurkis 23,31 euro – 2017 m. vidutiniškai skirta dienai vienam asmeniui išlaikyti įkalinimo įstaigose.