Misija – parduoti moterį, vyrą arba – vaiką: milijonai, kuriuos gauna nusikaltėliai

Ieškote gerai apmokamo darbo užsienyje? O gal netikėtai sutinkate svajonių jaunikį ar nuotaką ir po kelias dienas trukusios draugystės sulaukiate pasiūlymo išvykti pailsėti svetur ar net sudaryti santuoką? Arba – vieną dieną Jūsų vaikas pareiškia, kad su draugais trumpam iš Lietuvos išvažiuoja padirbėti, o gal – išvis dingsta be žinios.

Jeigu su nors viena iš šių situacijų susidursite, žinokite, kad Jūs ar Jūsų artimieji gali tapti negailestingų prekevių žmonėmis aukomis. O pakliuvus į jų spąstus išsivaduoti nėra taip paprasta – gerai veikiantys nusikaltėliai sugeba savo aukas taip paveikti, kad jos net nedrįsta prabilti apie patirtą pažeminimą ar išnaudojimą. Rizikuoti yra dėl ko, nes iš prekybos žmonėmis organizuotas nusikalstamumas uždirba milijones sumas.

O vergijos formos, kurias taiko prekeiviai žmonėmis, kasdien vis modernėja.

„Į prekybos žmonėmis tinklą gali pakliūti bet kas, – sako Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. – Bet labiausiai nusikaltėliai nusižiūri tuos žmones, kurie priklauso rizikos grupėms – tai labiausiai socialiai pažeidžiami žmonės, gyvenantys ten, kur neišvystyta socialinė infrastruktūra, kur žmonės bijo skųsti ir skųstis, nes jiems tai nepriimtina. Ir mentalitetas trukdo, tokie žmonės net bijo sulaukti pagalbos.“

Pasak jos, potencialių prekeivių žmonėmis aukų sąrašas yra gana platus – tai ir vienišos mamos, žmonės su priklausomybėmis, net vaikai.

„Šis kontingentas atsiduria akiratyje, bet stebuklo neįvyksta – jei jis tapo auka, nemoka apie tai kalbėti, jeigu nesulauks pagalbos, jis grįš ten, iš kur atėjo“, – kalbėjo K. Mišinienė.

Šimtams prekeivių aukų padėjusios nevyriausybinės organizacijos vadovė neslepia, kad tiek nusikaltėliai, tiek jų aukos gyvena atokiose Lietuvos vietose – ten, kur jų niekas nemato ir jų problemos dažniausiai niekam nerūpi.

Ne vieną baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai buvo pateikti prekeiviams žmonėmis, išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo teisėja Laima Garnelienė sako, kad Lietuva – ne tik aukų kilmės šalis, bet ir tranzitinė valstybė, per kurią į Vakarų Europą vežami apie geresnį gyvenimą svajojantys Rytų Europos piliečiai.

Jos teigimu, pastaruoju metu labai tapo populiaru į užsienį išvežti jaunus žmones (net ir nepilnamečius) vykdyti įvairius nusikaltimus – dažniausiai vogti iš prekybos centrų.

„Pamenu, vienoje byloje vaikas buvo išvežtas į užsienį vogti iš parduotuvių, gyvenamųjų namų – vogti iš bet kur ir bet ką, kad tik tuos daiktus būtų galima parduoti, – pasakojo L. Garnelienė. – Už tai, kad jis vogė, gaudavo pinigų, bet jeigu kitą dieną neidavo toliau vogti, nieko negaudavo. Taip ir pakliuvo į užburtą ratą – gyvenk kaip nori. Todėl net nenorėdami tokie asmenys ima vogti dėl savęs – jiems reikia kažkaip pragyventi.“

O kita istorija dar labiau šokiravo – nepilnametis prievarta buvo išvežtas vogti į užsienį, nusikaltėliai jį vertė narkotines medžiagas. Kai berniukas buvo išvaduotas iš vergovės, o nusikaltėliai suimti, pareigūnai vaiką pripažino nusikaltimo auka, bet tuo pačiu jam taip pat iškėlė bylą – už tai, kad be gydytojo leidimo, bet verčiamas nusikaltėlių vartojo narkotines medžiagas.

Pasak L. Garnelienės, administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs apylinkės teismas į šią istoriją pasižiūrėjo preciziškai ir vaikui kaltinimus panaikino, tačiau policija nutarimą apskundė apygardos teismui, kuris nutarė, kad vaikas, nors ir prekeivių žmonėmis buvo verčiamas vartoti narkotikus (palaužtas jis turėjo mažiau galimybių priešintis), tačiau vis tiek už tai turi būti baudžiamas.

„Teismas privertimą išvažiuoti vogti į užsienį ir vartoti narkotines medžiagas traktavo kaip gynybos taktiką“, – L. Garnelienės teigimu, ši byla nukeliavo net iki Aukščiausiojo Teismo, kuris panaikino apygardos teismo nutarimą ir vaiką išteisino.

Būtent apie teisėsaugos pareigūnų darbą ir iškylančias problemas tiriant ir nagrinėjant bylas dėl prekybos žmonėmis buvo diskutuojama Lietuvos apeliacinio teismo surengtoje diskusijoje. Joje savo įžvalgas išsakė ne tik teisėjai, prokurorai, bet ir nukentėjusiesiems baudžiamosiose bylose atstovaujantys nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Anot jų, Lietuvai reikalingas sisteminis požiūris į prekybos žmonėmis bylų tyrimą bei nagrinėjimą, būtina nedelsiant nukentėjusiesiems suteikti pagalbą bei organizuoti bendrus policijos pareigūnų, prokurorų ir teisėjų mokymus.

Kartais aukos net nesupranta, kad pateko į spąstus

Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas sako, kad Lietuva tarptautiniame kontekste nėra išskirtinė valstybė, prekybos žmonėmis problema egzistuoja visame pasaulyje, tačiau Europos Komisijos pateikiama statistika nė kiek nedžiugina.

„Ataskaitoje, kurioje kalbama apie prekybą žmonėmis, akcentuojama, kad reikėtų keisti požiūrį į aukas – neretai į prekeivių tinklą pakliuvę žmonės būna apgauti, o dalis jų išvis net nesupranta, kad tapo aukomis, – pažymėjo A. Valantinas. – Kartais susidurimae su problemomis, kai nukentėjusieji teismo proceso metu keičia anksčiau duotus savo parodymus ar išvis nebenori kalbėti apie tai, ką išgyveno. O ir teismams tenka nelengvas iššūkis – neretai susiduriame su duomenų pakankamumo problema.“

Teismo vadovo teigimu, situacija pasikeitė nuo kovo mėnesio, kai įsigaliojo baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, kuriose numatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu vykstančiose apklausose su nukentėjusiuoju gali dalyvauti lydintysis asmuo – tėvai, draugai ar nevyriausybinių organizacijų atstovai.

„Nepaslaptis, kad dalis žmonių, atėję į teismą, patiria didelį stresą, – sakė A. Valantinas. – Manau, turėtume dažniau naudotis įstatyme numatyta galimybe nusikaltimo aukas apklausti nuotoliniu būdu (rengiant vaizdo konferencijas – aut. past.) – kad auka negalėtų akis į akį susidurti su asmenimis, nuo kurių nukentėjo. Teismai turi išnaudoti visas galimybes, kad auka patirtų kuo mažesnį stresą.“

Anot jo, ikiteisminius tyrimus atliekantys bei juos kontroliuojantys prokurorai taip pat turėtų pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe nukentėjusiuosius iš karto po nusikaltimo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

„Noriu, kad tai išgirstų prokurorai – Lietuvoje retai naudojamasi galimybe apklausti aukas pas ikiteisminio tyrimo teisėją“, – sakė A. Valantinas.

Jeigu yra auka, kaltininkas turi būti nubaustas

Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas negailėjo kritikos ir kolegoms: „Teisėjas turėtų matyti labai plačiai, žinoti problemos paplitimą, teisminę praktiką – tokie dalykai galėtų leisti teisėjui susiformuoti tokį vidinį įsitikinimą, kad prekyba žmonėmis yra labai didelė problema.“

Kad į egzistuojančias problemas reikia žvelgti giliau, o ne tik paviršutiniškai, pripažįsta ir aukas ginančios organizacijos vadovė K. Mišinienė.

„Mūsų teisėsauga dirba tikrai puikiai ir net galėtų kitų šalių kolegas mokyti tirti tokius nusikaltimus, bet požiūris, mano akimis, yra siauras: Lietuvoje paprastai auka yra instrumentalizuojama – ji reikalinga, kad būtų pradėtas ir vyktų ikiteisminis tyrimas, kuris turi baigtis baudžiamąja byla teisme, – sakė ji. – Bet gal ir negali būti kitokio požiūrio, gal negali pareigūnas stengtis, kad auka gautų socialinę, psichologinę pagalbą, nes jei teisėsauga turėtų kitus tikslus, tai žmonės siektų gauti pagalbą.”

Ji sako, kad savo veikloje bando padėti nusikaltimų aukoms – parūpinti ir advokatą, ir socialinį darbuotoją, ir psichologą.

„Bet kartais nuo mūsų intensyvumo pavargę prokurorai ar policininkai sako, kad nelįstumėm į jų lauką, – prisipažįsta K. Mišinienė. – Tačiau mūsų tikslas yra tik vienas – jei asmuo nukentėjo, turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir patraukti kaltininkai. Nuosprendis yra tik siaura to darbo dalis, teismo verdiktas yra aukos žaizdų gijimo pradžia – už teisingumą reikia kovoti.“

Baugina ne tik aukas, bet ir jų artimuosius

Tai pripažįsta ir Teisės instituto atstovas Igoris Bazylevas – tik dalis bylų, susijusių suprekyba žmonėmis, pasiekia teismus. „Deja, mūsų valstybėje šiuo metu neišlaikomas bausmės neišvengiamumo principas“, – sakė jis.

Anot I. Bazylevo, Lietuvoje sugriežtinus atsakomybę už naudojimąsi prostitucijos paslaugomis, iki 2014 m. administracinių teisės pažeidimų protokolai už naudojimąsi prostitucijos paslaugomis buvo surašyti 72 vyrams, kai už vertimąsi prostitucija buvo nubaustos 2 903 moterys – net 40 kartų daugiau nei vyrų.

„Deja, yra žmonių, kurie mano, kad prekyba žmonėmis išvis yra išgalvota tema, o dalis visuomenės įsitikinusi, jog dėl prostitucijos reikia bausti tik moteris“, – sakė jis.

Teisės instituto atstovas taip pat įsitikinęs, kad Lietuvoje neskiriamas ypatingas dėmesys ir nukentėjusiųjų apsaugai – net nėra įkurtas specializuotas centras, kuriame tokie asmenys galėtų bent kurį laiką prisiglausti. O juk nusikaltėliai baugina ne tik aukas, bet ir jų artimuosius.

„Man visada užkliūna visuomenės požiūris, kad prekyba žmonėmis nėra kažkokia didelė problema, o tik išpūstas burbulas, – prisipažino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas. – Analizuodamas ikiteisminius tyrimus ir bylas susidariau įspūdį, kad Lietuvoje egzistuoja tam tikras nusikaltėlių tinklas, kurio nariai labai gerai išmano, kaip surasti auką, kaip ją užverbuoti, kur vežti, kam perduoti ir pan. Šis reiškinys įgauna vis naujesnes formas, todėl tampa sudėtingesnis ir šių nusikaltimų atskleidimas.“

Nusikaltėliai siunčia pavojaus signalą

Vis gi, A. Gutauskas pripažįsta, kad pareigūnai irgi nesnaudžia ir jų atliekami tyrimai tampa vis kokybiškesni.

„Nusikaltėliai mums siunčia pavojaus signalą – praėjusiais metais jau buvo pradėti tyrimai ir dėl vaikų išnaudojimo, – kalbėjo teisėjas. – Ir tai nedžiugina, nes tokių tyrimų daugėja, jaunėja ne tik nukentėjusieji, bet ir patys nusikaltėliai. Dabar verbavimu užsiima ne tik vyrai, bet ir moterys, kurios anksčiau pačios buvo aukos. Nusikaltėliai labai keičiasi – jie vengia prievartinių verbavimo metodų, stengiasi įkalbėti, įtraukia į moralinį ir materialinį priklausomumą, savo aukas įtikina, kad reikia atidirbti investuotus pinigus. Ir net priverčia jas tikėti, kad jie jų neverbavo, o tik padėjo susirasti darbą.“

Pasak galutinius sprendimus bylose priimančio teismo teisėjo, prekybos žmonėmis bylose didelę įtaką lemia teismui pateiktų įrodymų vertinimas, o prekeiviai žmonėmis pasisamdo itin brangius ir gerai savo darbą išmanančius advokatus, kurie įsigilinę į tokių bylų specifiką stengiasi sumenkinti aukų parodymus ir vaidmenį.

„Jeigu byla yra tinkamai paruošta teismui, būk koks nori advokatas, bet ko nepadarysi, nebent tada gali stengtis dėl bausmės švelnumo“, – pripažino advokatu dirbantis buvęs prokuroras Rolandas Tilindis. Jis neslėpė, kad užsivilkęs advokato mantiją dar nėra gynęs nė vieno prekyba žmonėmis kaltinamo asmens, tačiau šioje srityje turi nemažai patirties iš darbo prokuratūroje.

„Dažnai matome, kad nukentėjusioji pusė pasigenda profesionalios teisinės pagalbos, todėl, manau, reikėtų pagalvoti apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą nusikaltimų aukoms, – sakė R. Tilindis. – Juk jeigu nukentėjusysis baudžiamajame procese nėra gerai atstovaujamas, teisėjui ir prokurorui surinkti kaltinamuosius įrodymus gali būti pakankamai sudėtinga. Šiandien, manau, esminė problema – nukentėjusiųjų gynyba yra jų pačių reikalas.“

O jeigu įkalinti iki gyvos galvos?

Tam pritaria ir prekeivių žmonėmis aukas atstovaujanti K. Mišinienė: „Nusikaltimų aukos kaip jautėsi, taip ir jaučiasi sraigteliu, nuo jų niekas nepriklauso – teisme teisėjas kalba nesuprantamai, aukos salėje mato kaltininkus, apsuptus advokatų. Dauguma nukentėjusiųjų jaučiasi patys teisiami – kad tai jiems, o ne jų skriaudikams yra surengtas teismas.“

Tiesa, K. Mišinienės teigimu, pastaraisiais metais situacija kardinaliai keičiasi – jau kitaip į nukentėjusiuosius žiūri teisėjai, dalis jų net stengiasi padėti nusikaltimo aukai.

„Pareigūnai į tokias bylas reaguoja principingai, žinoma, yra ir nutrauktų tyrimų, tačiau jų skaičius nėra toks jau ir didelis“, – sako Generalinės prokuratūros prokuroras Arūnas Meška.

Kalbėdamas apie bausmes už prekybą žmonėmis, prokuroras pažymėjo, kad Lietuvoje taikomos pakankamai griežtos sankcijos – gresia įkalinimas iki dešimties metų.

„Maniau, kad pas mus yra griežtos bausmės, kol nepamačiau Kanados praktikos – už nelegalų gabenimą ir išnaudojimą yra taikomas įkalinimas iki gyvos galvos bei skiriama milijono dolerių bauda“, – prisipažino A. Meška.

Idėjai, kad Lietuvoje iš prekeivių galėtų būti konfiskuojamas turtas, pritaria ir policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris. Šią priemonę ir dabar galėtų taikyti teismas, nes turto konfiskavimas – esminė priemonė organizuotam nusikalstamumui pažaboti.

Be to, jis mano, kad reikėtų svarstyti galimybę teismuose apklausti pareigūnus, tyrusius bylą iki jai patenkant į teismą, nepaliekant visos įrodinėjimo naštos tik aukai ir neformalizuojant jos vaidmens.

„Dauguma prekybos žmonėmis aukų yra socialiai pažeidžiami asmenys, jų integracija lieka nuošaly, tokie žmonės vėl atsiduria senojoje aplinkoje – jeigu nebus socialinės integracijos programų, fizinė apsauga tokiems žmonėms nepadės, kyla grėsmė vėl pasinaudoti jų pažeidžiamumu“, – įsitikinęs E. Šileris.