Vienas tokių žmonių – visiems gerai pažįstamas vyriausiasis „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis, jau beveik metus laiko dalyvaujantis Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos veikloje. Prieš Jus – ekonomikos mokslų daktaro mintys apie paprastą žmogiškumą, įvairiapusiškumą, viešą kritiką ir teisingumą, apie tai, kuo šiandien gyvena Lietuvos teismai.
– Jau daugiau nei pusmetį esate Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos (toliau – Komisijos) narys. Į teismų savivaldos veiklą įsiliejote iš visiškai kitos – ekonomikos – srities. Kokie Jūsų įspūdžiai pradėjus dirbti Komisijoje?
– Įdomu pamatyti teisėjus be mantijų. Turbūt dauguma lietuvių teisėją įsivaizduoja labai paprastai – griežtas, bejausmis, bauginantis, šaltas robotas, slypintis po mantija. Tačiau Komisijoje apsilankantys teisėjai, norintys pakeisti darbo vietą, ir pretendentai į teisėjus yra visai kitokie – daugelį jų sutikęs gatvėje niekada neįtartum, kokias pareigas jie užima ar į kokias pretenduoja. Kaip ir visi kiti žmonės, jie ir jaudinasi, ir nerimauja, ir juokauja, ir jaučia visas kitas emocijas.
– Koks yra pagrindinis Jūsų vaidmuo Komisijoje? Kaip Jūsų, ekonomisto, žinios, turima patirtis praverčia atrenkant pretendentus į teisėjus?
– Mano vaidmuo toks pats, kaip ir visų kitų Komisijos narių – įvertinti kandidatus ir išrinkti, mūsų nuomone, tinkamiausius. Mes nesame pasiskirstę funkcijomis, kai vienas Komisijos narys vertina teisines, kitas – ekonomines žinias, trečias – asmenines savybes ir psichologinę būklę. Manau, jog teisėjui ekonominės ir finansinės žinios daugelyje bylų labai svarbios, tačiau Komisijos posėdžio metu jas patikrinti nėra lengva.
– Kokie žmonės šiandien siekia tapti teisėjais? Kokios savybės, Jūsų nuomone, jiems yra būtinos?
– Nesinorėtų, kad visuomenėje bet kokių profesijų atstovai būtų sumetami į vieną katilą ir jiems užklijuojama juos ir jų veiklą apibendrinanti etiketė. Kaip ir politikai nenori išgirsti, kad Lietuvoje „visi politikai yra tokie“, taip ir teisėjai yra labai skirtingų kompetencijų ir skirtingai motyvuoti. Pretendentai yra labai įvairūs – turi labai įvairią patirtį, skirtingas kompetencijas ir motyvaciją. Teko matyti ir, mano nuomone, kandidatų, kurie niekada neturėtų tapti teisėjais – ne dėl jų kompetencijų, bet dėl sąžinės ir motyvacijos. Turbūt viena iš pagrindinių Komisijos funkcijų yra ne pasakyti, kuris kandidatas yra geriausias, bet įvertinti, kuris tikrai nėra tinkamas.
– Statistika teigia, kad su teismais susiduria vos 7 proc. gyventojų, tačiau nuomonę apie juos turi visi. Geriau teismų darbą vertina tie, kurie teismuose buvo ir matė, kaip vyksta visi procesai. Na, o likusieji ją susiformuoja iš žiniasklaidos. Ar Jums pačiam tiesiogiai yra tekę susidurti su teismų darbu dar iki pradedant dirbti Komisijoje? Koks įspūdis likęs?
– Su teismų darbu iki veiklos Komisijoje susidurti neteko, todėl kažkokių išankstinių nuostatų neturiu. Padirbęs šioje Komisijoje supratau, kad teisėjo darbas yra sudėtingesnis nei maniau. Teisėjai turi būti ne tik susipažinę su daugybe teisinių aktų, bet taip pat ir domėtis kitų teismų praktika, turėti tinkamą psichologinį pasirengimą, mokėti valdyti konfliktus bei apskritai turėti labai plačias kompetencijas, peržengiančias teisės sritį. Darbas Komisijoje man leido šiek tiek geriau suprasti, kaip veikia Lietuvos teismų sistema, su kokiomis pagrindinėmis problemomis čia susiduriama, kokie žmonės joje dirba.
– Jūsų nuomone, ar viešai kritikuojami teisėjų priimti sprendimai, neretai pasakant, ką teisėjas turėjo / privalėjo nuspręsti, yra teigiamas reiškinys mūsų visuomenėje?
– Viešumo apie priimamus sprendimus ir motyvus reikia. Tačiau žiniasklaida, diletantiškai narstydama nebaigtas bylas, neturėtų sukurti aplinkybių, apsunkinančių sprendimo priėmimą, sukeliančių nepatogumų ar net pavojų teismo proceso dalyviams – tokį reiškinį vertinu neigiamai.
– Ko palinkėtumėte, o gal ir palinkite žmonėms, pasiryžusiems dirbti vardan teisingumo, kai viena pusė visuomet lieka nepatenkinta?
– To paties, ko galima palinkėti beveik visiems Lietuvos viešajame sektoriuje dirbantiems specialistams – protingo darbo krūvio ir adekvataus finansavimo.