Dėl neatsargumo sužalojus nėščią moterį ir, jeigu gimdavo negyvas kūdikis, tai kaltininkas pagal luomą atlygindavo žalą ir kartu ketveriems metams buvo baudžiamas pilies kalėjimu. „O dėl mirusio kūdikio (privalo) atgailauti prieš Poną Dievą: per metus keturis kartus, per didžiąsias krikščioniškas šventes prie bažnyčios durų ant alkūnių ant žemės parkritęs savo nuodėmę įeinantiems ir išeinantiems žmonėms išpažinti, o po to pasižadėti būti atsargiam, kad to niekad nebeatsitiktų.“ Žuvus moteriai kartu su būsimu kūdikiu, kaltasis buvo baudžiamas mirties bausme, o piniginė kompensacija išieškoma iš jo dvaro ir išmokama žuvusiosios artimiesiems.
Vaiko ir tėvo kraujo ryšys turėjo didelės reikšmės, kuriam iš luomų priklausys gimęs vaikas. Vaiko motina galėjo būti ir žemesnio luomo. Vaiko luomas priklausė nuo kraujo ryšio su tėvu. Vaikas ir žmona tapdavo bajorų luomo, jeigu juo buvo tėvas. Vaikui tekdavo tėvo pavardė ir jis naudojosi jo luominėmis privilegijomis bei visuomenine padėtimi. Netekę tėvų vaikai privilegijų neprarasdavo. Mirus tėvui vaikai likdavo tėvo luomo, o jei motina būdama žemesnio luomo ir ištekėdavo už savo luomo asmens, jos pirmo vyro vaikai būdavo bajorų luomo, o antro vyro vaikai – pagal jo žemesnį luomą.
Vaiko gimimas teisėtoje šeimoje dar nereiškė jo kraujo ryšio su abiem tėvais. Bet kuris iš tėvų turėjo teisę pareikšti, kad vaikas nėra susietas su abiem tėvais kraujo ryšiu. Tėvas tai galėjo padaryti iš karto gimus vaikui, nes tolesnis jo gyvenimas kartu su vaiku ir žmona automatiškai reiškė vaikų teisėtumo pripažinimą. Viešas paskelbimas, kad vaikas yra neteisėtas, turėjo būti pagrįstas rašytiniais įrodymais arba liudytojų priesaikomis. To neįrodžius, atsirasdavo teisinės pasekmės už apšmeižimą: kad vaiką pagimdė ne ta motina ir jis yra neteisėtas, šmeižikas galėjo būti nubaustas „dvigubai keturiasdešimtimis kapų grašių“ ir tuoj pat teisme privalėjo paneigti savo pasakytus žodžius, sakydamas: „Jeigu sakiau ant tavęs, kad tu lyg būtum buvęs netikros motinos neteisėtas sūnus, tai lojau ant tavęs kaip šuo.“
Vaikai, gimę santuokoje, tačiau nuo kitos moters, buvo neteisėti vaikai. Tokių vaikų statusas nesikeitė net ir tuo atveju, jeigu su vaikų motina, mirus žmonai, buvo sudaryta oficiali santuoka. Vaikai, gimę po šios santuokos sudarymo, neįgydavo teisėtų vaikų teisių ir buvo laikomi neteisėtais vaikais. Neteisėti vaikai negalėjo paveldėti savo tėvo nekilnojamojo turto.
Vaikai už tėvų nusikaltimus neprivalėjo atsakyti, kaip ir tėvai už vaikų: „Niekas už jokį nusikaltimą neturi būti nubaustas ir nuteistas, tik tas, kuris pats dėl ko kaltas bus, nes to Dievo teisė ir krikščioniškasis teisingumas moko.“ Atsakomybė vaikams atsirasdavo tik jiems sulaukus 16 metų. Iki to amžiaus vaikams bausmės už įvykdytus nusikaltimus, nors už juos ir buvo numatyta mirties bausmė arba kankinimai, buvo pakeičiamos į pinigines baudas, kurias turėjo sumokėti tėvai iš vaiko dalies. Jeigu vaikas turto neturėdavo, tada privalėjo dirbti pas nukentėjusįjį, skaičiuojant metus už kapą grašių.
Sumušus ar sužeidus nepilnamečius bajorą ar bajoraitę kaltininko kaltė galėjo būti įrodinėjama tėvų ar brolių priesaika, kurie turėjo teisę kreiptis į teismą, ir kompensacija pagal nukentėjusiojo luomą buvo priteisiama tam, kuris prisiekė.
Vaikų ir tėvų santykiai turėjo tam tikrų ypatybių. Tėvai galėjo išsižadėti savo vaikų 1588 m. Statute numatytais atvejais, jeigu: sūnus arba duktė pykčio metu pasikėsintų ranka suduoti, suduotų arba pastumtų; vaikai be tėvų valios ir žinios atimtų jų turtą; dėl pykčio „tėvus persekiotų dėl mirties bausmės“; atsisakytų laiduoti už tėvus teisme; duktė paleistuvautų; nesirūpintų savo senais tėvais; tėvams patekus į nelaisvę atsisakytų juos išlaisvinti ar išpirkti, o jų turtu naudotųsi. Vaikų galima buvo išsižadėti tik tai įrodžius „aiškiai ir teisiškai“ teisme, išsižadėjimas reiškė vaikų nušalinimą nuo palikimo. Išsižadėjus vaikų, jų statusas pasikeisdavo ir jie tapdavo neteisėtais vaikais su Statute numatytomis pasekmėmis.
Laisvas žmogus badmečio metu galėjo savo vaikus parduoti į nelaisvę, o pasibaigus badui juos išpirkti, jeigu išpirkimui neturėjo pinigų – pats už skolą turėjo atidirbti.
Tuo metu nelaisvo tėvo vaikai buvo laikomi „kilnojamuoju turtu“, jis parduotas negalėjo būti išpirktas.
Tyčia vaiką užmušę tėvai buvo baudžiami pilies kalėjimu vieniems metams ir šešioms savaitėms ir privalėjo keturis kartus per metus prieš žmones bažnyčioje ar cerkvėje išpažinti savo nuodėmę. Jeigu vaikai iš anksto suplanavę atėmė savo tėvų gyvybę, jie baudžiami sunkia mirties bausme – „po turgų vežiojant žnyplėmis kūną draskyti, o po to įvyniojus į odą kartu su šunimi, žalčiu, kate užsiūti ir kur giliau vandenyje nuskandinti“, ir netenka garbės ir savo turto.
Tėvas santykiuose su vaikais turėjo išskirtines teises. Po 1768 m. Seimo priimto įstatymo sūnūs buvo auklėjami pagal tėvo religiją, o dukros – pagal motinos. Iširus santuokai ar ją panaikinus, nesant sutuoktinių kaltės, tėvui buvo paliekami sūnūs nuo septynerių metų. Buvo manoma, kad iki sūnūs sulauks mokyklinio amžiaus labiau reikalingas motinos auklėjimas, o motinai buvo paliekamos dukros iki joms sudarant santuoką.
Straipsnio autorius Alfredas Vilbikas yra kadenciją baigęs Šiaulių apygardos teismo teisėjas, Lietuvos teismų istorijos ekspertas.