Kadangi LDK buvo gaji paprotinė teisė, Pirmajame Lietuvos Statute (PLS) nurodyta, kad teisėjas „teistų rašytine teise ir, jeigu teistų kitaip, turi baudžiamas būti“. Jeigu savo veiksmais teisiamai šaliai padarydavo skriaudą, ji turėdavo teisę skųstis: susipažinti su teismo sprendimu, gauti antspauduotą išrašą ir jį pateikti aukštesniam teismui.
Jeigu būdavo pripažinta, kad teisėjas išsprendė bylą ne pagal rašytinę teisę ir dėl to buvo padaryta žala, tai nukentėjusiajam teisėjas turėdavęs atlyginti žalą ir išlaidas, grąžinti ginčijamą dalyką, o skundą nagrinėjęs teismas turėdavęs tą teismą į nieką paversti (t. y. anuliuoti neteisingą sprendimą). Priešingu atveju, vienai iš šalių nupeikus (neteisingai apskundus) pagal PLS priimtą sprendimą, už teismo pažeminimą reikėdavę sumokėti dvylikos grašių ilgųjų (lietuvišką kapą sudarė 60 grašių, kuriuos buvo galima nukaldinti iš pusapvalės lazdelės ilgojo sidabro lydinio) baudą – šiais laikais tai du prabangūs automobiliai!
Beje, už teisėjo įžeidimą žodžiu buvo numatyta kalėjimo bausmė, o už sužeidimą ar nužudymą – mirties bausmė ir garbės atėmimas.
Dabartiniais rašytinės teisės laikais sunku suvokti, kaip papročiai virsdavo įstatymais. Jeigu nagrinėjant bylą teisėjai PLS nerasdavo reikiamų teisės normų, tai bylą privalėdavo spręsti paminėję Dievą, pagal paprotinę teisę ir savo sąžinę, o reikalingą teisės normą, pritarus valdovui, būdavo siūloma priimti seime. Jei ši būdavo paskelbiama ir jai pritariama, ji patekdavo į PLS. Būdavę ir atvejų, kad teisėjai atsisakydavo išklausyti PLS straipsnį (garsiai perskaityti teismo posėdyje atitinkamą straipsnį) ir pagal jį spręsti bylą, o dėl sprendimo kreipdavosi į valdovą, LDK aukščiausiąjį teisėją.
Bylos šalys privalėdavo dalyvauti teismo posėdžiuose, o atvykimus ir visus kitus teismo įvykius registruodavo raštininkai. Jei proceso dalyvis net ir po dviejų šaukimų neatvykdavo į teismą, tai trečią kartą jį atvesdindavo diečkus, už asmenų šaukimą, kaltinamųjų sulaikymą ir atvesdinimą į teismą, turto arešto skyrimą ir kitų teismo nurodymų vykdymą atsakingas teismo pareigūnas.
Teismo proceso metu joks teismo dalyvis neturėjęs teisės ranka paliesti, pastumti ar užgauti kito asmens. Jei kas nors visgi imdavo smurtauti, turėdavo sumokėti dvylikos grašių ilgųjų baudą, o nukentėjusiam asmeniui – įžeistinę (nematerialinės žalos už įžeidimą atlyginimą), priklausomai nuo jo luomo. Jei teisme kas ištraukdavo kardą ar kalaviją ir nieko nesužeisdavo, jam būdavo nukertama ranka, o jei sužeisdavo – galva. Teisėjai taip pat neturėjo teisės teisme nieko gėdinti ar ranka užgauti, o jei tai įvykdavo, privalėdavo sumokėti įžeistinę. Beje, nesant pakankamai įrodymų, teisėjams buvo rekomenduojama geriau išteisinti, o ne nuteisti nekaltą.
Galiojant PLS teisėjai gaudavo ne atlyginimus, o teispinigius, tai yra nuo priteisto daikto dešimtą grašį (ne daugiau kaip dešimtą dalį priteisto turto), o nuo žemės – ilgąjį grašį. Vaivadijų ir seniūnijų teisėjai gautus pinigus turėdavo dalyti į tris dalis: vaivadai, vaivados vietininkui ir teisėjams. Jei kuris iš teisėjų paimdavo daugiau teispinigių negu priklausydavo, jis privalėdavo šaliai grąžinti dvigubą sumą ir LDK valdovui sumokėti baudą – dvylika grašių ilgųjų.
Straipsnio autorius Alfredas Vilbikas yra kadenciją baigęs teisėjas, teismų istorikas.