Apie šiandienines nepilnamečių nusikalstamumo tendencijas ir apie tai, kas slypi už aklina tvora aptvertų Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (Izoliatoriaus) sienų, kalbamės su ilgamete šios įstaigos darbuotoja, direktoriaus pavaduotoja Neringa Gudėnaite.
– Pastarąjį dešimtmetį didžioji dalis nepilnamečių padaromų nusikaltimų – vagystės ir plėšimai. Kas, Jūsų nuomone, turi didžiausios įtakos nepilnamečių daromiems nusikaltimams, koks vaidmuo čia tenka naujosioms technologijoms? Ar per savo darbo patirtį esate pastebėjusi kokių nors nuteistiesiems būdingų bruožų pokyčių?
– Taip, iš tiesų ilgą laiką dominavo plėšimai ir vagystės, tačiau pastaruoju metu gerokai padaugėjo smurtinių nusikaltimų. Tai rodo, kad mūsų jaunuoliai tampa vis agresyvesni. Be to, padaugėjo nepilnamečių, kurie nusikaltimus padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų. Paaugliai nusikaltimus daro grupėse, į jas įsilieja išėję į gatvę. Ten jie pradeda gyventi pagal savo taisykles, kurias patys ir susikuria. Jie gyvena ir elgiasi taip, kaip jie supranta. Šiuo metu Izoliatoriuje dienas leidžia 70 nuteistųjų. Iš jų 6 nepilnamečiai teisti už išžaginimą ir 9 – už žmogžudystę. Smarkiai padaugėjo išžaginimų, bet beveik perpus sumažėjo paauglių, teistų už nužudymą.
Įtakos seksualiniams nusikaltimams, be abejo, turi kone visiems prieinama interneto erdvė, o ji – ne tik žinių šaltinis, bet ir pavojų liūnas. Neseniai su vienu į laisvę išėjusiu jaunuoliu kalbėjome apie jo padarytą nusikaltimą ir išsiaiškinau labai įdomų dalykų – vaikai nebijo kraujo. Jie tarsi bebaimiai.
– Kokio amžiaus jaunuoliai dažniausiai patenka į Izoliatorių? Ar nepilnamečiai suklumpa išgyvendami sunkiausią ir sudėtingiausią gyvenimo tarpsnį tarp vaikystės ir suaugusiojo – paauglystę?
– Izoliatoriaus nuteistųjų amžiaus vidurkis yra 16–17 metų. Tai nei vaikai, nei suaugusieji. Mano nuomone, paauglystė yra liga ir ja kiekvienas perserga skirtingai. Ne vienas mūsų auklėtinis yra pasakęs, kad čia pakliuvo per kvailiausią laikotarpį – paauglystę. Kiti dėkoja, kad atsidūrė pataisos namuose, nes sunku įsivaizduoti, ko dar būtų prisidirbę. Pamenu vieno vaikino žodžius: „Ačiū teisėjai, kad mane nuteisė, nes neaišku, ką dar būčiau pridirbęs būdamas laisvėje. Dabar ir pačiam juokinga, kad taip kvailai galėjau elgtis.“
– Iš kokių šeimų ir vietovių kilę jaunuoliai yra labiausiai linkę nusikalsti? Ar tiesa, jog klystkeliais dažniausiai išeina nepilnamečiai, augę asocialiose šeimose, patyrę skurdą, tragiškas gyvenimo sąlygas?
– Šiuo metu Izoliatoriuje yra 7 jaunuoliai iš Klaipėdos, 2 – iš Vilniaus ir 5 – iš Kauno. 33 nuteistieji atkeliavę iš kaimo rajonų, 10 – iš globos namų. 13 nepilnamečių teisti jau du kartus, 2 nepilnamečiai teisti 10 kartų, 1 – 11 kartų.
Daugiausia nuteistųjų yra iš asocialių šeimų arba šeimų, kur motinos vienos augina vaikus. Yra vaikų, kurių tėtis arba mama, arba abu tėvai sėdi kalėjime. Kitur egzistuoja ištisos dinastijos: kalėjime sėdi broliai, pusbroliai, kone visa giminė. Iš tokių šeimų atėję vaikai neturi socialinių ir higienos įgūdžių: nemoka valytis dantų, netgi niekada neturėję dantų šepetėlio, nemoka naudotis dušu, tualetu, nesinaudoja įrankiais, nežino, kaip elgtis prie Kūčių ar Velykų stalo. Bijo valgyti, nes baiminasi ištepti baltą staltiesę. Mes juos „remontuojame“ ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės. Sutvarkome dantukus, rūpinamės jų fizine ir psichikos sveikata. Šie vaikai nėra blogi, juose tik reikia atrasti mažą kruopelytę gėrio. Labai svarbu paskatinti juos už gerus darbus, o kartais užtenka tiesiog galvą paglostyti.
– Esate dirbusi Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Kuo darbas su nusikalsti linkusiais paaugliais skiriasi nuo darbo su kalinčiais suaugusiaisiais?
– Dirbdama šį darbą vadovaujuosi vidiniu įsitikinimu, jog suaugusieji patys nusprendžia, ar jie keisis, ar keis savo gyvenimo būdą, o vaikams mes, suaugusieji, turime padėti, vesti juos tinkamu keliu. Daugelis mano, kad pirmiausia turi išsiauklėti suaugusieji, o vaikai išsiauklės žiūrėdami į juos. Aš manau priešingai – kiek investuosime į jų gerovę, tiek ir turėsime. Dirbti su vaikais ir su suaugusiaisiais – du skirtingi dalykai. Galiu drąsiai pasakyti, kad geriau dirbti su šimtu suaugusiųjų nei su dešimt nepilnamečių. Suaugusieji atsakingesni už save, žino taisykles, tvarką, supranta, kad jei jos nesilaikys, bus nubausti, o vaikai, atrodo, supranta, kai aiškini, žiūri į akis, bet apsisuka ir pamiršta, ką sakei. Kalėjime – kaip ir namie, nieko kitaip.
– Šios įstaigos misija – nuteistųjų socialinė reabilitacija ir integracija į visuomenę. Papasakokite, kaip atrodo Izoliatoriuje dienas leidžiančių nuteistųjų dienotvarkė?
– Čia yra uždara teritorija, kurią mes vadiname maža respublika (šypsosi). Įkalinimo įstaigoje yra bendrojo lavinimo ir profesinė mokykla, čia jiems suteikiamos medicinos paslaugos. Tai tarsi ugdymo, užimtumo ir sveikatinimosi kompleksas. Vykdome Elgesio korekcijos, Ikvipo programas (EQUIP – pataisos programa, skirta koreguoti linkusių nusikalsti nepilnamečių elgesį, mokyti jaunuolius mąstyti ir elgtis atsakingai – aut. pastaba).
Esu atsakinga už socialinę reabilitaciją, psichologinį ir administracinį darbą. Stengiamės sudaryti kuo geresnes sąlygas, kad auklėtiniams įdiegtume gerų vertybių, išugdytume socialinius įgūdžius. Organizuojame kultūrinius renginius, išvykas, susitikimus, sporto varžybas. Pas mus per metus apsilanko daug moksleivių iš įvairių mokymosi įstaigų. Norime, kad mūsų auklėtiniai matytų gerus, sektinus pavyzdžius, pajustų, kad jų bendraamžiai mokosi laisvėje, o čia jie gyvena apriboti tam tikrų taisyklių. Kad ir kaip kam atrodytų, bet juk tai yra tokie patys vaikai, tik kažkuriame gyvenimo tarpsnyje šiek tiek suklydę...
– Dauguma į Jūsų įstaigą pakliūnančių vaikų nusikaltimus daro ne iš gero gyvenimo. Būna prispausti skurdo, nepritekliaus. Kokių skaudžių, o gal net širdį draskančių istorijų tekę išgirsti iš auklėtinių lūpų?
– Kiekvienas vaikas atsineša kažką skausmingo. Vaikai pasakojo, kad teko šuns būdoje miegoti, nes patėvis išvarydavo iš namų. Vienas jaunuolis buvo labai piktas, niekada nežiūrėdavo man į akis. Kartą su juo kalbėdama paklausiau, kodėl jis toks. Atsakė, kad kai jis gyveno su mama ir jos draugu, jie su motina valgydavo mėsą, o jiems su broliu duodavo tik kruopų. Būna tokių atvejų, kad vaikui jau laikas išeiti į laisvę, o man skambina tėvai ir prašo, kad mes dar jį palaikytume, nes namuose jo niekas nelaukia.
Buvo ir taip, kad jaunuolį, atlikusį laisvės atėmimo bausmę, įsodinome į autobusą važiuoti namo. Grįžęs jis rado girtą motiną, kuri jo nepažino ir išvarė. Kitą dieną jaunuolis stovėjo prie mūsų įstaigos vartų. Be abejo, likimo valiai jo nepalikome – radome, kur jam gyventi, nes jis jau buvo pilnametis. Dar vienas labai skaudus, kiekvienais metais pasikartojantis skaudulys. Per šventes tėvams sudaromos sąlygos atvažiuoti aplankyti vaikų ir kartu susėsti prie šventinio stalo. Įstaiga netgi apmoka kelionės išlaidas, tačiau atvažiuoja vos vienas kitas. Tą dieną vaikai susėdę žiūri į duris ir akimis nužvelgia, kas įeina. Laukia savo tėvų taip, kaip mes laukdavome darželyje. Tėvai pažada, bet neatvažiuoja.
Tai ir yra atsakymas, iš kur tas pyktis, nusivylimas. Todėl bendraujant su šiais vaikais reikia pasverti kiekvieną savo žodį, negalima žadėti to, ko nepadarysi, savo pažadą privalu ištesėti.
– Kiek vaikų suklumpa ir sugrįžta atgal į pataisos namus? Ar turite receptą, kaip mažinti nepilnamečių nusikalstamumą Lietuvoje?
– Į mūsų įstaigą sugrįžta apie 13 proc. lygtinai paleistų jaunuolių. Dažniausiai sugrįžta dėl to, kad nesilaiko apribojimų. Pavyzdžiui, jie namuose turi būti 21 val. arba 22 val., o jei jie paleidžiami vasarą, kai temsta vėlai, užsibūna kieme ir pažeidžia nustatytą tvarką. Kad mažėtų nusikalstamumas, pirmiausia, manau, turi išsiauklėti suaugusieji. Suklysti linkusiems vaikams pirmiausia turi padėti ne įvairios organizacijos, o patys žmonės.
Jeigu kaimynų vaikas elgiasi nekaip ir mamai sunku su juo susikalbėti, neatstumkime jų. Ne barkime mamą, kad ji blogai auklėja, o padėkime jai susikalbėti su tuo paaugliu, piktu ežiuku. Įtraukime juos į bendruomenines veiklas.
Daugiausia vaikai nusikaltimus daro apsvaigę nuo alkoholio. O iš kur jie jo gauna? Iš suaugusiųjų. Kitas dalykas – blogaisiais vadinami vaikai dažniau atstumiami, „nurašomi“, nes yra gerų vaikų, su kuriais lengva ir patogu dirbti. Bepigu pasiekti ir gerų rezultatų, o turėtų būti priešingai – dirbkime su blogesniais, parodykime, jog esame stiprūs. Ne vieną projektą esame vykdę kartu su švedais. Pas juos su vienu nepilnamečiu vaiku dirba 5 specialistai, pas mus vienas specialistas dirba su 13 vaikų. Gerai įsiminiau vieno švedo pasakytą mintį: „Jei nors vienas iš šimto nuteistųjų nueina doros keliu, tai yra labai daug.“
KOMENTARAI
Darius Kasperskis, Nacionalinės teismų administracijos Teisės skyriaus Vyriausiasis specialistas
Nepilnametis – dar nesusiformavusi asmenybė, blogiau už suaugusį žmogų gebanti įvertinti savo poelgių padarinius, o dėl mažesnės gyvenimo patirties linkusi vadovautis tuo, ką betarpiškai mato ir jaučia. Dėl nepakankamai susiformavusios pasaulėžiūros nepilnametis yra ypač jautrus aplinkinių žmonių įtakai, blogiau už suaugusįjį geba valdyti savo emocijas ir jausmus, lengviau sutrinka sudėtingose situacijose – tai tik dalis veiksnių, į kuriuos teisėjui tenka atsižvelgti nagrinėjant nusikaltusių nepilnamečių bylas.
Nuteisti bet kurį žmogų, o ypač nepilnametį – sunku. Priimant sprendimą turi būti išlaikyta nesuinteresuotumo dvasia, kuri įkvėptų nusikaltusiam jaunam žmogui didesnį atsakomybės jausmą, tačiau kartu ir nukentėjusiajam suteiktų ramybę, saugumą, tikėjimą ir didžiulį norą atleisti bei pasitikėti teisingumą vykdančia institucija. Skirdama bausmes jauniems žmonėms, visada ilgiau svarstau, kokia bausmės rūšis jauną žmogų ne nubaustų, o suteiktų didžiulę viltį pakilti, patikėti savimi ir nebenusikalsti.
Mūsų įstatymai suteikia alternatyvą pasirenkant nepilnamečiams skiriamų bausmių rūšis ir dydžius, todėl labai svarbu įsigilinti į aplinkybes, sąlygojusias nusikalstamos veikos padarymą, ir paskirti teisingą bausmę.
Nuteisti nepilnamečiai, atliekantys bausmes įkalinimo įstaigose, pasikeičia, tačiau čia svarbu tai, kaip jie pasikeičia. Jeigu tik yra galimybė ir viltis, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė užtikrins bausmės paskyrimo tikslus, manau, visada turėtų būti skiriama bausmė, kuri jauno žmogaus neatskirs nuo artimųjų. Nepilnamečių elgesys, neatitinkantis visuotinai priimamų socialinių normų ir vertybių, dažnai yra sudedamoji brendimo ir jų vystymosi dalis, daugelis žmonių jį savaime „išauga“, todėl turėtume pakančiai reaguoti ir bausti minimaliai.
Pastebėtina, kad intensyvesnis nusikalstamas elgesys dažniau būdingas jaunuoliams iš socialiai silpnų šeimų – dėl tinkamų tarpusavio santykių nebuvimo, nepriežiūros, tėvų priklausomybių, jų nedarbo. Todėl nubaudimas turi būti derinamas su asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu ir būti orientuotas į konkretaus jauno žmogaus ateitį.
Žinoma, atsižvelgiant tiek į nusikalstamos veikos sunkumą ir pavojingumą, tiek į teisiamo nepilnamečio asmenybę, tiek vertinant bausmės paskirtį galima teigti, kad ir nepilnamečiui gali būti skiriamos ir su laisvės atėmimu susijusios bausmės, tačiau kiek įmanoma trumpesnės. Skirdama pačią griežčiausią bausmę visada tikiu, kad ji teigiamai paveiks nusikaltusį nepilnametį.
Virginija Liudvinavičienė, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja
Nuteisti bet kurį žmogų, o ypač nepilnametį yra sunku. Priimant sprendimą turi būti išlaikyta nesuinteresuotumo dvasia, kuri įkvėptų nusikaltusiam jaunam žmogui didesnį atsakomybės jausmą prieš visus aplink jį esančius ir prieš save patį, tačiau kartu ir nukentėjusiajam suteiktų ramybę, saugumą, tikėjimą ir didžiulį norą atleisti bei pasitikėti teisingumą vykdančia institucija. Skiriant bausmes jauniems žmonėms visada ilgiau svarstau, kokia bausmės rūšis jauną žmogų ne nubaustų, bet suteiktų didžiulę viltį pakilti ir patikėti savimi ir nebenusikalsti. Mūsų įstatymai suteikia alternatyvą pasirenkant bausmių rūšis ir dydžius skiriamas nepilnamečiams, todėl labai svarbu įsigilinti į aplinkybes sąlygojusias nusikalstamos veikos padarymą ir paskirti teisingą bausmę.
Nuteisti nepilnamečiai, atliekantys bausmes įkalinimo įstaigose pasikeičia, tačiau čia svarbu kelti klausimą – kaip jie pasikeičia? Į kurią pusę? Jeigu tik yra galimybė ir viltis, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė užtikrins bausmės paskyrimo tikslus, manau, visada turėtų būti skiriama bausmė, kuri jauno žmogaus neatskirs nuo artimųjų.
Nepilnamečių elgesys, neatitinkantis visuotinai priimamų socialinių normų ir vertybių, dažnai yra sudedamoji brendimo ir jų vystymosi dalis ir daugelis žmonių jį savaime „išauga“, todėl turėtume pakančiai reaguoti ir bausti minimaliai. Pastebėtina, kad intensyvesnis nusikalstamas elgesys dažniau būdingas jaunuoliams iš socialiai silpnų šeimų – dėl tinkamų tarpusavio santykių nebuvimo, nepriežiūros, tėvų priklausomybių, jų nedarbo. Todėl nubaudimas turi būti derinamas su asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu ir būti orientuotas į konkretaus jauno žmogaus ateitį.
Žinoma, atsižvelgiant tiek į nusikalstamos veikos sunkumą ir pavojingumą, tiek į teisiamo nepilnamečio asmenybę, tiek vertinant bausmės paskirtį galima teigti, kad ir nepilnamečiui gali būti skiriamos ir su laisvės atėmimu susijusios bausmės, tačiau kiek įmanoma trumpesnės. Skiriant pačią griežčiausią bausmę visada tiki, kad ji teigiamai paveiks nusikaltusį nepilnametį.