Į vieną bylą sujungtos nuteistųjų peticijos jau perduotos Vyriausybei – 18 kalinių skundžiasi dėl jiems paskirtos įkalinimo iki gyvos galvos bausmės nesuderinamumo su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje numatytomis nuostatomis, kuriomis yra draudžiamas kankinimas.
Pasak Lietuvai EŽTT atstovaujančios Vyriausybės atstovų, šioje bylų grupėje kartu su kalinių skundais Vyriausybei taip pat yra perduotas vieno iš pareiškėjų skundas dėl apribotų galimybių gauti tinkamas odontologo paslaugas įkalinimo įstaigoje, kuris taip pat bus vertinamas kaip kankinimo uždraudimas.
Rugpjūčio 23 d. jau įsigaliojo EŽTT sprendimas aštuonių nuteistųjų byloje prieš Lietuvą, kurioje buvo nustatytas Konvencijos pažeidimas dėl Lietuvos teisėje neužtikrinamos veiksmingos galimybės sušvelninti įkalinimo iki gyvos galvos bausmę.
Nors Konvencijos savaime nepažeidžia kalinimo iki gyvos galvos galimybė, jei nuteistasis vis dar kelia pavojų visuomenei, tačiau su Konvencija nėra suderinamas tolimesnis kalinimas, jei nebelieka penitencinių pagrindų asmens laisvės suvaržymui.
Anot pranešimo, Konvencijos 3 straipsnio požiūriu yra svarbu, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų ne tik de jure, bet ir de facto švelnintina.
Įvertinęs Lietuvos teisėje numatytą prezidento malonės institutą, EŽTT nusprendė, jog ši procedūra de facto nesuteikia galimybių nuteistajam iki gyvos galvos žinoti, ką jis turi daryti, kad galėtų būti išleistas į laisvę, todėl vykdant šį EŽTT sprendimą valstybei kyla pareiga numatyti de jure ir de facto veiksmingą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės švelninimo mechanizmą.
Be to, teismas pažymėjo, kad nors pavojų keliantys asmenys gali būti nuolat kalinami, tačiau netgi įvykdžiusieji šiurpiausių nusikaltimų „išsaugo esminį žmoniškumą ir turi savyje galimybių pasikeisti“.
„Kad ir kokios ilgos ir pelnytos būtų jų kalinimo bausmės, jie tebeturi teisę tikėtis, kad kada nors galėtų išpirkti kaltę už savo įvykdytus nusižengimus. Tokia viltis neturėtų būti iš jų visiškai atimama. Atimti iš jų šį vilties pojūtį reikštų atimti fundamentalų jų žmoniškumo aspektą, ir šitaip pasielgti būtų žeminama“, – rašoma Strasbūro teismo sprendime.
Teismas nustatė, kad prezidento malonės sistema Lietuvoje faktiškai nesuteikia iki gyvos galvos įkalintam asmeniui galimybės žinoti, ką jis arba ji turėtų padaryti, kad būtų paleistas, ir kokiomis sąlygomis. Be to, Lietuvoje nėra teisminio persvarstymo sistemos, kuri visiškai arba dalinai atleistų nuo įkalinimo iki gyvos galvos bausmės.
Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas anksčiau BNS buvo sakęs, kad nuosprendžiai, kuriuose skirtas įkalinimas iki gyvos galvos, galėtų būti peržiūrimi po 20 metų. Tačiau, politiko nuomone, įstatymų pakeitimą Lietuvoje gali būti nelengva priimti, nes po kiekvieno rezonansinio nusikaltimo pasigirsta atvirkštinių siūlymų – grąžinti mirties bausmę, todėl yra rizikos, kad Strasbūro teismo sprendimas liks neįgyvendintas.
„Tokia rizika yra, žinoma, bet politikai neturi tokios prabangos vadovautis emocijomis. Jie turi veikti racionaliai ir išmintingai“, – BNS sakė J. Sabatauskas.
Lietuvoje mirties bausmės vykdymas sustabdytas 1996-aisiais, o 1998-aisiais bausmė visiškai panaikinta. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai.
Šiuo metu Lietuvoje yra įkalinta daugiau kaip 120 asmenų.